2011 Kovo 04

Daiva Siurblytė

Apie skaudžias netektis, gyvenimo pamokas ir meilę

veidas.lt

"veido" archyvas

Kas ji? Ta linksma, žavi ir nuolat besišypsanti, kerinčių akių moteris… Tokią ją pažįsta vienos populiariausių Lietuvoje laidos žiūrovai. Kuo ji visą tą laiką gyveno? Ką veikė? Ir kodėl iki šiol bemaž nieko nebuvome apie ją girdėję?

Prieš susitikdama su Daiva, apie ją žinojau tik tiek: kad ji kilusi iš Kretingos, kad kadaise svajojo apie medikės darbą, bet tapo aktore. Kad ji ne iš tų, kurios mėgsta skųstis sunkia dalia ar neranda kuo užsiimti. Atvirkščiai – ji visada ras ką veikti. Įdomus faktas – net yra baigusi buhalterinės apskaitos kursus.

Kas dar? Ištekėjusi, turi sūnų Julijų. Yra buvusi kultūros ministro Remigijaus Vilkaičio patarėja. Tie dveji metai šiame darbe ją taip pat daug ko išmokė. Tik apie tai ji nenori daug kalbėti, nes turėjo progą patirti, kad sąžiningą ir dorą žmogų galima greitai sumaišyti su žemėmis, kai nuo kitų net kalnas purvo nubėga kaip nuo žąsies vanduo…

Šypsena suteikia pasitikėjimo ir stiprybės

Prisipažinsiu, kad žiūrėdama, kaip aktorė veda laidą “Duokim garo”, padariau išvadą: teks kalbėtis su laiminga moterimi, kuriai gyvenime visada sekėsi… Susitikus ir klausantis jos pasakojimo paaiškėjo, kad suklydau – Daivai gyvenime teko įveikti ne vieną išbandymą. Tiktai ji dėl daugelio patirtų nuoskaudų netapo nei arogantiška, nei pagiežinga. Negaili ji ir kitiems gerų žodžių. O gyvenimiškos išminties jai galima tik pavydėti.

“Aš šypsausi, nes labai seniai supratau, kad verkšlenančių niekas nemėgsta. Ir kuo buvo sunkiau, tuo labiau šypsojausi. Nes šypsena suteikia pasitikėjimo ir stiprybės. Gyvenime esu patyrusi skaudžių dalykų. Žinau, kas yra neturėti kišenėje nė cento. Bet visa tai man padėjo suvokti, kad ir labai sunku, gyvenime visada yra takelis, kuriuo eidamas žmogus suranda išeitį”, – tikina Daiva. Jos nuomone, kuo daugiau patiri, tuo realiau vertini ir žiūri į daugelį sudėtingų situacijų. Pasak jos, kai žmogus palūžta ar padaro ne tuos sprendimus, vadinasi, šalia neturėjo žmogaus, kuris galėjo jį palaikyti.

Iš vaikystės išplaukę prisiminimai

“Iš kokio esu gyvenimo? Turėjau gražią vaikystę. Mama aukštaitė, o tėvelis – žemaitis. Susipažino juodu per giminaičių vestuves. Pamatė vienas kitą – ir pamilo iš pirmo žvilgsnio. Mamai tada buvo 25-eri, o tėčiui – 41 metai. Ji – geodezininkė, o jis – auksinių rankų elektrikas. Gimus man mama gavo paskyrimą, todėl iš Palangos persikėlėme į Kretingą. Už dvejų su puse metų gimė ir broliukas Kęstutis… Mūsų namuose buvo daug laimingų akimirkų. Kaip augino? Tėvai buvo labai darbštūs žmonės, to mokė ir mus. Būdama penkerių jau stovėjau su jais turguje prie prekystalio: tėvai prekiavo daržovėmis, o aš su broliu pardavinėdavome žirnius ir braškes, – vieną po kito Daiva traukia prisiminimus iš vaikystės. – Tėvai labai dėl mūsų stengėsi. Kad neleistume tuščiai laiko, abu mokėmės muzikos mokykloje… Žmonės mėgo svečiuotis mūsų namuose. Mama su džiaugsmu visus priimdavo. Daug ko iš tėvų išmokome ir mes. Jie tarsi nujausdami, kad neilgai būsime sykiu, mus rengė savarankiškam gyvenimui…” Tai pasakiusi Daiva trumpam nutyla, kad įveiktų susikaupusį graudulį.

"Veido" archyvas

Studijų metai

Mamos pažadas: “Aš lankysiu jus sapnuose…”

Mamos Daiva neteko sulaukusi vos devyniolikos, o už poros metų mirė ir tėvas. Kad mama sunkiai serga, ji sužinojo dar mokydamasi vienuoliktoje klasėje. Gydytoja, bijodama apie tai pranešti širdies liga sergančiam Daivos tėvui, apie tai pasakė dukrai.

“Tada sugriuvo visas gražus pasaulis, kuriame gyvenau… Mamai buvo tik 45-eri. Dabar žiūrėdama į tokio amžiaus žmones, dažnai pagalvoju: kokie jie yra laimingi – vaikai užauginti, energijos netrūksta, – tik gyvenk… Mano mamai tuo pasidžiaugti nebuvo lemta. Nors ji ir tikėjo, kad įvyks stebuklas, bet jis neįvyko. Prieš mirtį mama pažadėjo, kad jeigu kada man gyvenime bus labai sunku, aš paprašyčiau jos patarimo, – ir ji būtinai mane aplankysianti sapnuose. Šį pažadą mama tesėjo. Kartais sapnuose aplanko ir dabar. Tiesa, vis rečiau ir rečiau. Laikas ištrynė iš atminties kai kuriuos jos veido bruožus, bet ta meilė ir šiluma, kurią iš jos esu gavusi, mane lydi ir dabar. Nors sykiu buvome taip trumpai, bet tėvai mums iš tiesų davė labai daug. Gal ir laiminga esu todėl, kad ji visą gyvenimą iš ten mane saugo kaip angelas…”

Daiva sako, kad mamos netektį broliui pakelti buvo dar sunkiau nei jai. “Aš išvažiavau studijuoti, o jis visą laiką buvo šalia mamos ir matė, kaip pamažu ji nyksta… Bet mes nepalūžome. Ir po tėvų mirties siekėme tikslo. Aš tapau aktore, jis – inžinieriumi. Turėdamas 27-erius brolis jau vadovavo Kėdainių apskrities Rytų skirstomųjų tinklų įmonei. Tiesa, sukūręs šeimą jis dabar gyvena Airijoje. Man labai jo trūksta. Vis dėlto tikiu, kad ateis laikas ir jie grįš gyventi į Lietuvą”, – viliasi Daiva.

Išlieka stipriausieji

Daiva sako, kad daugelis įsivaizduoja, jog studijuoti aktoriaus specialybę yra gan lengva, kad tai nesibaigiančios šventės ir linksmybės. “Tikrovė kitokia. Studijavau Jono Vaitkaus kurse. O jis – žmogus reiklus ir griežtas. Augino ir brandino mus be gailesčio, nes žinojo, kad jei neišmokys įveikti sunkumų, sumals kas nors kitas. Laikėsi nuostatos, kad jeigu esi silpnas, geriau išeik – tai ne tavo kelias. Todėl iš 22 studentų, po pirmo kurso liko tik 11. Aš nemečiau studijų, nes labai troškau vaidinti”, – pasakoja Daiva. Studijų metais veiklos netrūko, užtat baigus jas paaiškėjo, kad teatrui ne taip jų ir reikia… Siūlytis, prašyti vaidmenų ji nemokėjo. Tai jai atrodė tolygu žeminti save.

Suvedė atsitiktinumas

Paklausta apie vyrą Daiva neslepia, kad Tomą sutikusi pačiu laiku. Beje, likimas lėmė, kad juos suvedė atsitiktinumas. “Jis pats mane išsirinko. Buvo pavasaris, su draugais kavinėje jie svarstė, kad 2000-uosius reikėtų sutikti Nidoje. Kai Tomas pasakė, kad užsisakys du bilietus, draugai paklausė, su kuo gi ten važiuosiantis. “Štai su šita mergina”, – pareiškė, paėmęs ant stalo gulintį laikraštį, kuriame buvo išspausdinta mūsų kurso nuotrauka. Ir pradėjo manęs ieškoti.

Pirmiausia linkėjimus nuo jo man perdavė bendrakursis. Pasakiau, kad su vaikinais iš gatvės  nebendrauju. Tomas buvo atkaklus – pakvietė išgerti arbatos. Paskui teko vesti vieną renginį, į kurį atėjo ir jis. Nors ir neketinau demonstruoti, kad vaikinas man patinka, bet kai pamačiau jį išeinantį, nustebusi paklausiau: “Jau išeini?” Atsisveikindamas tik ištiesė ranką, tada ir pajutau, jog tai mano žmogaus ranka. Nuo to vakaro prasidėjo mūsų istorija…” – drauge juodu jau beveik vienuolika metų. Kas ją sužavėjo? Kad jos žmogus, kaip parodė laikas, iki šiol yra tikras dėl savęs, dėl savo žodžių ir darbų.

Daiva džiaugiasi, jog vyro šeimoje ji rado savo šeimą: “Turiu nuostabią anytą. Atėjau į jų namus, ir viskas juose man buvo jauku, gražu ir skanu. Pasijutau tarsi būčiau grįžusi į savo namus.  Viskas tikra – ir žodžiai, ir šypsenos.” Ją iki šiol stebina, kai žmonės, vos drauge pagyvenę, skuba skirtis, užuot pamėginę išsaugoti santuoką. Kiek pagalvojusi ima ir priduria, jog tikriausia ne tuščiai yra sakoma, kad pirmasis vyras ir žmona būna Dievo skirti…

Sūnaus versti mokytis nereikia

Šeimoje augantis Julijus rūpesčių tėčiui ir mamai nekelia. Daiva šmaikštaudama sako, kad vaiką jiems Dievas taip pat, matyt, davė iš geros lentynos. “Mums nereikia dėti jokių didelių pastangų jį auklėjant. Kai ateinu į tėvų susirinkimus, tai mokytoja dėkoja, kad sūnus ir geras, ir darbštus. Jis toks vaikas, kurio netenka versti mokytis. Viskas, atrodo, jam išeina savaime, – stebisi ji. – Pradeda jie naują matematikos užduotį, o jis jau sako, kad žino, kaip spręsti. Labai gerai, kad mokytoja, užuot liepusi ramiai sėdėti, pakviečia ir paprašo paaiškinti, kaip jis suprato užduotį, o išklausiusi paaiškina, kaip iš tikrųjų turi būti.”

Daiva džiaugiasi, kad mokytoja ugdo mokinių lyderiškumą, pavyzdžiui, pasiteiraudama, kas norėtų būti klasės seniūnas. Kai vaikai pakelia rankas, jiems pasiūloma pagalvoti ir parengti kalbą, kodėl jie nori juo būti ir kodėl kiti vaikai turėtų už juos balsuoti. Po to iš šešių norinčių liko tik trys. Tarp jų ir Julijus. Seniūne tapo jo bendraklasė, kuriai mokytoja pasiūlė pačiai išsirinkti savo pavaduotoją. Pasvarsčiusi ji pasiūlė Julijaus kandidatūrą…

Kiekvieną kartą – vis kitas vaidmuo

Tiesą sakant, jeigu būčiau kada Daivą sutikusi gatvėje, niekada  nepamanyčiau, kad ši daugiau į  trapią mergaičiukę panaši moteris yra visiems gerai žinomos laidos “Duokim garo” vedėja. Beje, Daiva ir pati neslepia, kad televizijos ekrane ji ir sau atrodo  nepanaši į save. Ir laidos dalyviai, kapelų muzikantai ir dainininkai, atvykę į filmavimą, kalbėdamiesi su ja neretai ima ir  pasiteirauja, kada pasirodys laidos vedėja. Net buvusi jos vokalo dėstytoja neseniai jai paskambinusi paklausė, ar toje laidoje iš tiesų ji. Labai stebėtis tuo nereikia, nes juk Daiva – profesionali aktorė, suvaidinusi ne vieną vaidmenį garsiajame Oskaro Koršunovo teatre. “Esu laiminga, kad vaidinau ir vaidinu, kad daug ko išmokau, kad gastrolių dėka pamačiau Japoniją, aplankiau Pietų Ameriką, jau nekalbant apie daugelį Europos šalių”, – pasidžiaugia ji. Netrukus ją vaidinančią išvysime ir “Giminų” serialo tęsinyje, o neilgai trukus ir filme “Pavogta laimė”.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Algimantas Algimantas rašo:

    Labai simpatiška ir miela moteris

  2. Rasa Rasa rašo:

    Gražių ir gilių akių savininkė, miela, simpatiška moteris.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...