2010 Gruodžio 20

Mečislovas Jurys

Apie pasitikėjimą, pareigą ir tai, ką tenka išgyventi gelbstint kitus

veidas.lt

"Veido" archyvas

Šiais laikais, kai mažai kuo pasitikima, daug kas bando atspėti, kodėl visuomenė labiausiai pasikliauja ugniagesiais gelbėtojais. Bet Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 3-iosios gelbėjimo komandos viršininko Mečislovo Jurio tai nestebina, nes žmonės pačiomis sunkiausiomis akimirkomis visada sulaukia ugniagesių pagalbos.

Kai šiais metais ugniagesiai gelbėtojai rengėsi vykti gesinti aplink Maskvą įsisiautėjusių gaisrų, tarp jų buvo ir Mečislovas Jurys. Jis – vienas iš tarptautinės pagalbos teikimo komandos narių. Ne, jis ne iš tų viršininkų, kurie slepiasi už kitų nugarų. Bet apie save Mečislovas daug kalbėti nemėgsta. Užtat kai ima pasakoti apie komandą – tik klausykis. Reiklumo jam netrūksta, bet ir gerų žodžių kitiems negaili. Gal todėl, kad žino: kaip šauksi – taip atsilieps. Šmaikštaudamas prisiminė ir tokį posakį, kad gaisrinės viršininko darbą galima lyginti su arklio: kaip jis traukia vežimą, taip šis ir rieda…

Kai tenka gelbėtis ugniagesiams

Mečislovas ne iš tų, kurie paklausti apie tarnybą prabyla nuobodžiai kaip biurokratai. Gal todėl, kad jam įdomu viskas. Be to, ko tik darbe nenutinka! Kartais ugniagesiams reikia ne tik kitus per gaisrus ar avarijas gelbėti, bet ir patiems gelbėtis. Kadangi 3-ioji komanda įsikūrusi Zokniuose, jaukiame gamtos kampelyje, ugniagesių budrumą kai kada tikrina ne tik komisijos, bet ir stirnos, šikšnosparniai, driežai ar širšės…

Pavyzdžiui, vyrams teko gerokai pasukti galvą, kaip elgtis su šikšnosparniais, kurie skraidydami vis įjungdavo signalizaciją. Tiesa, kas drumsčia ramybę, paaiškėjo ne iš karto, o tik pastačius vaizdo kamerą, kuri ir parodė, jog įrangos sandėlį atakuoja ne kokie vagišiai ar bildukai, bet šikšnosparniai. Apsiginti pavyko tik tada, kai šikšnosparniams išskridus buvo užkamšytos jų landos.

Nesidžiaugė ugniagesiai ir netoliese įsikūrusiomis širšėmis, nes ne kartą buvo jų “išbučiuoti”. Juokas juokais, o jeigu vykstant į gaisrą tektų įveikti širšių ataką… Bet ir jų vyrai nenaikino, o susėmę paleido ieškotis namų toliau nuo gaisrinės.

Iškalbingas ir toks faktas: turi ugniagesiai savo komandoje ir nuolatinį gyventoją – prieš porą metų atklydusį katiną. Čia – jo valdos, į kurias kitiems katinams jis neleidžia nė kojos įkelti. Pasak Mečislovo, jam čia tikras rojus – ir dėmesio, ir ėdesio į valias. Kartais ir viršininko kabinete visų numylėtinis įsitaiso: tupi ramiai, tyliai murkdamas ir nė nekrepštelėdamas. Beje, ugniagesiai yra pelnę ir užklystančio stirniuko pasitikėjimą.

Gaisre – kaip kare

Gaisrininkai – linksmi žmonės… Mečislovui šmaikštumo ir geros nuotaikos taip pat netrūksta. Gal todėl, kad tai puikus priešnuodis daugeliui skaudžių dalykų, su kuriais tenka susidurti tarnyboje.

Beje, darbo biografiją Mečislovas pradėjo prieš dvidešimt aštuonerius metus, įsidarbinęs ugniagesiu. Apie tai, ką teko pajusti ir išgyventi degėsiuose aptikus suanglėjusį vaiko kūnelį ar matant be namų likusius žmones, jis nelinkęs daug kalbėti. Nebent kolegų būryje vienas su kitu apie tai šnekteli. Mečislovas neslepia, kad vyrai po skaudžių įvykių dažnai sako, jog viskas gerai: užgesinau – ir pamiršau. Net ir tada, kai negali naktimis sumerkti akių, kai vis grįžta mintimis į seniai užgesintą gaisrą…

Kas labiausia įsirėžia į atmintį? “Kai nukentėjęs žmogus nelaimės vietoje dar yra gyvas, dar su juo bendrauji, jis kalbasi telefonu, bet vėliau, praėjus kuriam laikui, iš spaudos ar kitaip sužinai, kad jo gyvybė užgeso ligoninėje. Tada vėl viskas grįžta: imi svarstyti, gal kur suklydai, graužiesi, kad žmogus mirė. Tų situacijų vaizdai atmintyje išlieka ilgam. Net praėjus daugeliui metų gali papasakoti kiekvieną epizodą…” – sako ugniagesys. Pasak jo, visa tai niekur nedingsta – nepavykus išgelbėti ar neilgai trukus nukentėjusiajam mirus atsiranda nepasitikėjimas savimi, slegia vidinė įtampa.

Pereiti ugnį

“Tai, ką ugniagesiai nešiojasi savyje, geriausiai gali suprasti tie, kuriems patiems teko pereiti ugnį. Kas man padeda sunkią minutę? Turiu puikią komandą – aplink juk visi gelbėtojai, – smagiai tikina Mečislovas. – Turiu ir puikią šeimą. O kur dar geri kaimynai, giminaičiai, draugai. Atpalaiduoja ir poilsis gamtoje arba darbas pas uošvę kaime. Ir dar – labiausiai stresas bijo šypsenos…”

Bet, kaip pats pripažįsta, ne viskas taip paprasta. Ką tenka išgyventi ugniagesiams gesinant gaisrus ar traukiant iš sumaitotų automobilių aukas, apie tai beveik nekalbama. Mečislovas neslepia: tikrovė, su kuria susiduriama šiame darbe, dažnai būna negailestinga. “Ne kiekvienas tai ištveria. Kartais bandant atsipalaiduoti pasirenkamas lengviausias kelias – alkoholis. Nors įsidarbina sveiki, stiprūs vyrai, bet, žiūrėk, kiek padirbėję palūžta…” – apgailestauja pašnekovas.

“Būna, kad pareigūnai dėl alkoholio ir patys patenka į nepalankias situacijas – padaro avariją, dėl to kartais praranda darbą, nesutaria šeimoje. Tik niekas nepasidomi, kodėl taip nutinka. Juk ir eilinis gaisras palieka savo pėdsaką, bet mes dažnai linkę į tai numoti ranka”, – sako Mečislovas.

Jis prisimena, kaip teko dalyvauti tarptautinės pagalbos teikimo kursuose Revingėje, Švedijoje, kur didelis dėmesys buvo skiriamas ugniagesio ir jo šeimos narių patiriamam stresui. “Rusijos gelbėtojai pasakojo, kad po gelbėjimo operacijos Vladivostoke, nukritus lėktuvui ant gyvenamųjų namų, ten dirbusių žmonių relaksacija dėl patirtos įtampos pasirūpinta tik praėjus pusei metų. Posovietinių šalių atstovams tai buvo suprantama, bet vakariečius toks valdžios požiūris šokiravo”, – pasakoja jis.

Nuo streso darbe, pasak Mečislovo, niekur nepasislėpsi. Jo nuomone, nei su amžiumi, nei su patirtimi stresas neišnyksta. Jis šiame darbe visada šalia, todėl privalu išmokti su juo gyventi. Kaip – kiekvienas ieško savo sprendimo.

Kvietimas pas tardytoją

Paklaustas, kaip tapo gaisrininku, sako apie tai nesvajojęs. Jį traukė jūra. Žinoma, įgijus laivo motoristo specialybę ši svajonė galėjo išsipildyti, bet įgyvendinti jos Mečislovui nepavyko. Nors grįžęs iš armijos ir pateikė dokumentus Klaipėdos žvejybos uostui, bet jam tada pasiūlė dar metus palaukti darbo krante. Ir būtų laukęs. Bet į namus atkeliavo kvietimas pas… tardytoją. “Tuo metu gyvenau su tėvais netoli Kražių, o čia – tardytojas į Šiaulius kviečia. Tai visiems sukėlė tikrą šoką. Tėvai su ašaromis tada mane išlydėjo į kelionę”, – prisimena Mečislovas istoriją, kuri nelauktai pakeitė tolesnį gyvenimo scenarijų.

Dabar tai kelia juoką, bet tada juokas neėmė. Tik atvažiavęs į Šiaulius sužinojo, kad tuometė milicija ir gaisrinė įsikūrusios tame pačiame pastate. Kai Mečislovas parodė kvietimą budėtojui, tas irgi ėmė šypsotis, paaiškindamas, kad čia taip kviečia, nes reikia jaunų ugniagesių…

Reikia – tai reikia. Mečislovas nutarė: padirbės metus ugniagesiu, o tada – į jūrą… Bet išėjo kitaip – šį darbą jis dirba jau beveik tris dešimtmečius. “Vis dėlto darbas gaisrinėje ir jūroje turi panašumų – ir vienas, ir kitas susijęs su vandeniu”, – vėl pašmaikštauja jis.

Išbandymų darbe nestigo. Kol ramu – gerai, o kilus gaisrui nežinai, į kokį pragarą pateksi. Tą patyrė dar pirmą budėjimo dieną, kai vyko į Gruzdžius gesinti degančio vasarnamio. “Važiavome su autocisterna. Nuo variklio sklido toks triukšmas, kad nors ausis užsikimšk, o grįžtant atgal nuo įkaitusio duslintuvo pradėjo svilti batų padai, – juokiasi prisiminęs. – Tais laikais ir apsauginiai drabužiai buvo tokie, kad gavę vandens žiemą sušaldavo į ožio ragą. Gaisrinio automobilio remontas, dažymas, patalpų remontas buvo pačių ugniagesių reikalas. Nė minties nekildavo, kad automobilį galima remontuoti autoservise. Ir ugniagesio profesija tada nebuvo prestižinė. Sukūrus šeimą kartais net giminaičiai pašiepdavo, kad negaliu susirasti normalaus darbo…”

Sunkūs laikai sutelkia

Mečislovas pripažįsta, kad stiprybės sunkioje tarnyboje vyrams teikia šeima. Jeigu sulauki namiškių supratimo ir gero žodžio – jokie iššūkiai nebaisūs. Paklaustas, koks jis šeimoje, susimąsto: to dar niekas nėra klausęs. “Dukra Ugnė sako, kad esu rūpestingas”, – tarsteli. Su žmona Regina juodu kartu jau 27-eri metai. Užaugino du sūnus ir dukrą. Tiesa, sūnūs Almantas ir Karolis tėvo pėdomis nepasekė. “Nors ir domisi, ir klausinėja, bet… Šiuo metu savo darbu jie kelia Norvegijos ekonomiką. Ką padarysi – Lietuvai, nors ir gaila, darbo rankų nereikia”, – atsidūsta Mečislovas. Tad po tėvų stogu likusi tik gimnazijoje besimokanti Ugnė.

Koks jam atrodo šis laikmetis? Mečislovo nuomone, būta Lietuvoje ir sunkesnių laikų: “Mano prosenelis buvo Kražių bažnyčios gynėjas, jam ir jo bendražygiams nebuvo lengva. Uošvius, dar vaikus, po karo gyvuliniuose vagonuose vežė tūkstančius kilometrų nuo tėvynės į Sibirą. Amžinatilsį mama sakydavo: apsaugok, Viešpatie, nuo karo, maro, bado ir ubago lazdos… Bet žodžio “krizė” niekas neminėjo. Gal nežinojo. Pažvelkim į gamtą: žiema buvo, pavasaris, vasara irgi. Visa gamta gyvena savo gyvenimą. Kartais ir ji prie krizės prisideda, kai žmonėms nuo gero gyvenimo smegenys taukais apauga. Tenka girdėti, kad miesto vaikai nežino, kaip išrauti morką, o dingus elektrai mano, kad atėjo pasaulio pabaiga…”

Gal toks jau išskirtinis gaisrininkų bruožas, kad, užuot dejavę, jie visada stengiasi rasti išeitį. Todėl ir Mečislovas šiandienoje stengiasi įžvelgti gerų dalykų. Jo nuomone, sunkūs laikai daug ko išmoko: “Ir ne tik taupyti. Sunkumai ir nelaimės žmones suartina, tampame draugiškesni, labiau vertiname darbą ir vieni kitus”.

"Veido" archyvas

Ugniagesiai vandens čiurkšle gali ne tik gesinti, bet ir namą paskraidinti

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...