2010 Rugsėjo 24

Nijolė Ščiukaitė

Apie krepšinį, ašaras ir žalią šifoną

veidas.lt

"Veido" archyvas

Į estrados sceną N.Ščiukaitė grįžti neketina: “Tegul klausytojai prisimena mane jauną”

“Esu prisiekusi krepšinio sirgalė. Visi Lietuvos rinktinės turnyrai man – sunkus išbandymas. Taip nervinuosi, kad tiesioginių transliacijų dažnai neištveriu iki galo! Todėl vyras visuomet pasirūpindavo rungtynių įrašu, kad vėliau, žinodama rezultatą, galėčiau ramiai jas pažiūrėti. Bet kai neliko Juozo, nutilo ir vaizdo magnetofonas – nebemoku su juo elgtis”, – neslepia savo namuose Lazdynuose “Veido” žurnalistę priėmusi dainininkė.

Dainas pakeitė bažnytinės giesmės

Ant svetainės sofos priešais televizorių kojomis aukštyn tyso taip ir nepasijudinęs viso pokalbio metu juodakailis snaudžiantis katinas. “Čia mano geriausias draugas”, – brūkšteli miegaliui per šoną Nijolė.

Ir pasakoja, kad po vyro Juozo Tiškaus bei savo motinos mirties 2006-ųjų vasarą ilgai nepriėmė nei draugų, nei koncertų organizatorių kvietimų: “Balsas nuo patirtų išgyvenimų tarsi pradingo, širdyjepaliko tuščia – kokios dar gali būti dainos?”
Tačiau kartą Lazdynuose eidama gatve sutiko netoliese gyvenantį garbaus amžiaus vokalo pedagogą Valerijoną Indrikonį. Pasilabino, prisipažino, kad vienatvė namuose slegianti. “Jis pakvietė mane į Lazdynų Šv. Jono Bosko bažnyčios chorą. Tvirtino po žmonos mirties patyręs, kad giesmės gydo netekčių paliktas žaizdas. Namie pasakiau sau, kad ilgiau gyvendama šitaip atsiskyrusi įsivarysiu kokią rimtą ligą. Todėl kvietimą priėmiau. Ir ką jūs manote?

Pamažėle balsas atsivėrė, širdis atšilo… Dabar jau ir pasoliuoju, kai man leidžia. Kartais su choristais lankomės kitose Lietuvos bažnyčiose. Neseniai Radviliškio rajone po mišių priėjo močiutė, įteikė kaimišką sūrį ir pasidžiaugė po tiek metų vėl gyvai išgirdusi Nijolę Ščiukaitę”, – pasakoja estrados solistė.

Atlikėjams nešamos dovanos – atskira tema. “Pamenu, su “Estradinėmis melodijomis” koncertavome kažkuriame pamario miestelyje. Atėjo moteris, nešina rūkytu unguriu, ir pasakė, kad skanėstas atiteks tam, kuris padainuos “Motinos valsą”. Tai Benedikto Gadeikio repertuaras, ne mūsų, bet ungurio labai norėjosi… Muzikantai pradėjo rankioti natas, solistai – iš atminties kertelių krapštyti teksto atplaišas, ir vis tiek nė posmelio taip užklupti dorai nesugebėjom atlikti. O klausytoja pasitaikė reikli, tikra lietuvininkė – ungurį po koncerto namo išsinešė”, – juokiasi N.Ščiukaitė.

Tolimojoje Mongolijoje pagyvenusi klausytoja solistei įteikė visą ryšulį nedidelių lapių kailiukų. “Sakė rinkusi sūnaus kepurei, tačiau jos sūnus žuvo kare – visai kaip mano atliekamos “Baladės apie motiną” herojus”, – prisimena dainininkė.

Ji neslepia savo repertuare turėjusi nemažai tarybinių patriotinių dainų. “Kažkas kalbėjo, kad Ščiukaitė šitaip stengiasi įsiteikti valdžiai ir pelnyti premijas, bet tai netiesa – tiesiog tos dainos tiko mano balsui. Ir aranžuodavome jas subtiliau nei tuometiniai rusų atlikėjai”, – teigia pašnekovė.

Dešrelės ir koncertai

J.Tiškaus vadovaujamos “Estradinės melodijos” tris keturis metų mėnesius koncertuodavo “plačiojoje tėvynėje” – dažniausiai Rusijos gilumoje arba Azijoje, o parvykusių muzikantų laukdavo filharmonijos parengtas vietinių gastrolių grafikas. Tada vėl keliems mėnesiams iš namų – į viešbučius. Per 35-erius metus su “Estradinėmis melodijomis” N.Ščiukaitė dalyvavo penkiuose tūkstančiuose koncertų.

Nuolatinis gyvenimas ant ratų, ypač alkanuose kraštuose, išmokė neįtikėtinų dalykų. “Ansamblio narių gimtadienius po koncertų susirinkę į viešbučio kambarį minėdavom. Restoranų vengdavom – ir brangu, ir skrandžiui pavojinga. Tačiau suneštinės vaišės būdavo tokios, kad seilė varvėdavo. Netgi su karštomis dešrelėmis! O jos šildomos taip: į didelį puodą su vandeniu vienu metu nuleidžiami kokie penki spiraliniai kaitintuvai”, – prisimena Nijolė.

Nors N.Ščiukaitės vardą Lietuvoje sovietmečiu žinojo visi, dainininkė neigia priklausiusi tuometiniam respublikos elitui: “Nei į vyriausybines ložes, nei į vyriausybinius bufetus mūsų niekas nekviesdavo. Vienintelį kartą su tuometiniu Lietuvos filharmonijos direktoriumi P.Mendelsonu teko dalyvauti bankete Maskvoje, kai dainavau Algimanto Raudonikio “Tėvynę” lietuvių kultūros dekadoje. Įspūdis liko slogus. Svečiai taip puolė prie lietuviškomis gėrybėmis nukrautų stalų, kad uždengė juos mūru. Kol prisivalgė, stovėjo tarsi kinų siena”, – neslepia artistė.

Tačiau ten užsimezgęs Nijolės pokalbis su Lietuvos ministrų tarybos pirmininko pavaduotoju Ksaveru Kairiu vėliau padės jai gauti vizą gastrolėms Australijoje (nors prieš tai keli mėnesiai vaikščiojimo iš kabineto į kabinetą nedavė jokių rezultatų), o ir sulūžęs ansamblio autobusas, kelionėse visiems kraują gadindavęs, vos užsiminus apie problemą K.Kairiui bus pakeistas nauju.

Vaišingų užstalių artistams nepavykdavo išvengti tuomet, kai būdavo kviečiami į koncertus, tradiciškai rengiamus po kolūkių ataskaitinių susirinkimų. “Tačiau J.Tiškus šiuo požiūriu buvo griežtas, pernelyg atsipalaiduoti savo muzikantams neleisdavo. Ir manęs dainuoti užstalėje niekas neprašydavo, nes vyras su tuo niekada nebūtų sutikęs”, – neslepia Nijolė.

O štai įprotis valgyti vakarais liko iki šiol, nors solistė puikiai supranta, kad tai nesveika. “Kol koncertuodavau, figūrai nekenkė. Juozas irgi sakydavo, kad jam mylimos moters per daug nebus. Dabar – kas kita, o įpročių lengvai nepakeisi… Dieną vos kelių kąsnių užtenka, bet aštuntą toks kirminas suima, kad daržovėmis jo nenumarinsi niekaip. Todėl vakarais dirbdama Balio Dvariono muzikos mokykloje visada stengiuosi užbėgti į bufetą prieš pat jo uždarymą”, – prisipažįsta pašnekovė.

Susitikimas Sopote

N.Ščiukaitės karjeroje yra vienas intriguojantis epizodas, kai Lenkijoje vykstančiame Sopoto festivalyje, dar 1974 metais, susikirto jos ir kitos tarybinės estrados žvaigždės Sofijos Rotaru keliai. Teigiama, kad ten Sofija prieš Nijolę laimėjo vos vieno žiuri balso persvara, ir tas nelemtas balsas buvęs lietuvę į užsienio festivalį lydėjusio plokštelių įrašų studijos vadovo, kuris, anot N.Ščiukaitės, nė natų dorai nepažinojo. Kadangi S.Rotaru po mėnesio žada vėl koncertuoti Lietuvoje, šį epizodą Nijolės paprašiau papasakoti išsamiau.

“Iš Tarybų Sąjungos į Sopotą kvietimus tais metais gavome trise: S.Rotaru, Sergejus Zacharovas, vėliau dėl padaryto nusikaltimo priverstas palikti estradą, ir aš. “Melodijoje” kaip tik buvo pasirodęs pirmasis mano albumas – kol tokio neturi, kvietimo į užsienio konkursus negausi. Mus su Sofija, kaip tos pačios šalies atstoves, apgyvendino viename kambaryje. Festivalio dalyviai organizatorių buvo padalyti į dvi grupes: vieni dainuoja pirmą konkurso dieną, kiti antrą. S.Rotaru pateko į pirmąjį sąrašą ir nuo pat atvykimo darė viską, kad mes būtume sukeistos vietomis. Tačiau lenkai, galbūt dėl kaimyniškų simpatijų lietuvei, intrigoms nepasidavė. Po savo pasirodymo, kuris neva nepasisekė, S.Rotaru visą naktį nedavė man miegoti: verkė, isteriškai alpo, prašė ieškoti vaistų ir taip toliau, – liudija Nijolė, vis perklausdama: – O kam tai dar įdomu?”

“Gal Sofija tuomet išties labai jaudinosi?” – bandau teisinti žvaigždę. “Nieko panašaus – ji tai darė tyčia. Tik nežinojo, kad buvau užgrūdinta: kuo sunkesnės aplinkybės, tuo aš geriau dainuoju”, – neabejoja N.Ščiukaitė.

J.Tiškus, kuriam tąkart į Sopotą vykti neleido, jai dažnai kartodavo: “Nuo ašarų geriau nedainuosi”. Ir po kiekvieno koncerto, kaip ir kitiems ansamblio nariams, pasakydavo, kas to vakaro koncerte pavyko, o kas ne.

“Šiandien S.Rotaru – plastinės chirurgijos klinikų modelis ir toliau sėkmingai dirba scenoje. O mane klausytojai geriau tegu prisimina jauną – kad ir ta pačia iš Amerikos mano tetos atsiųsta žalio šifono suknele, kuri neliko nepastebėta Sopote. Nenoriu vaikščioti į televiziją ir prasčiau nei tuomet atlikti savo senas dainas. Tai ne man”, – užbaigia N.Ščiukaitė.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...