2010 Kovo 01

Aleksandras Stulginskis

Antrojo mūsų prezidento odisėjos

veidas.lt

Prieš 125 metus nuošaliame Žemaitijos kaime gimė Aleksandras Stulginskis (1885–1970), žymus mūsų tarpukario visuomenės veikėjas, politikas, nepriklausomos valstybės kūrėjas.

Gausiausia ir įtakingiausia politinė jėga tarpukario Lietuvoje buvo Lietuvių krikščionių demokratų partija (LKDP). 1920 m. ji turėjo 28 net tūkst. narių, o liaudininkų buvo tik 7 tūkst. Priminsime, kad Steigiamajame ir II Respublikos Seime krikdemai turėjo absoliučią daugumą. 1931 m. partijoje ir jos įtakos sferoje esančiose ūkininkų, darbininkų organizacijose buvo beveik 100 tūkst. narių, jie sudarė 38,7 proc. visų organizuotų piliečių.

Šioje partijoje iškilo, išaugo daug nusipelniusių žmonių – Mykolas Krupavičius, Pranas Dovydaitis, Jonas ir Juozas Vailokaičiai, Jonas Staugaitis ir kiti. Žymią vietą tarp jų užima ir A.Stulginskis – vienas LKDP kūrėjų bei programos autorių, kelerius metus buvęs jos pirmininku. Kaip tik atstovaudamas šiai partijai jis ir tapo svarbia mūsų istorijos figūra.

Prezidentas A.Stulginskis lankosi žemės ūkio parodoje 1924 m.


Nepriklausomybės Akto signataras

Svarbu paminėti, kad A.Stulginskio, neturtingos ir gausios valstiečių šeimos (užaugo šeši broliai ir keturios seserys) jauniausio nario kelias į mokslą buvo sunkus ir vingiuotas. Tiesa, iš pradžių jam padėjo vyresnieji broliai, išvažiavę į JAV ir ten už sunkų darbą šachtose gavę nemažą atlyginimą, vėliau sušelpė pažįstamas kunigas – taip pavyko baigti keturias gimnazijos klases Liepojoje ir kunigų seminariją Kaune. Bet netrukus jam kilo abejonių dėl pašaukimo, todėl 1910 m. Aleksandras įstojo į Halės žemės ūkio institutą Vokietijoje ir 1913 m. tapo diplomuotu agronomu, tikėdamasis, kad būdamas pasauliečiu inteligentu bus naudingesnis gimtajam kraštui.

Atkakliai vykdydama Lietuvos rusinimo politiką, valdžia jam siūlė darbą tik Rusijoje, net Peterburge, ir gerai atlyginamą. Tačiau A.Stulginskis ne veltui buvo žemaitis – jis atkakliai siekė tikslo, pasitelkė į pagalbą Valstybės Dūmos atstovą Martyną Yčą, net patį gubernatorių Piotrą Veriovkiną (kuris buvo gana palankus lietuviams) ir pagaliau gavo darbo – regioniniu agronomu Alytuje. Čia jis švietė ūkininkus ir platino agrotechnikos naujoves.

Vokiečių okupacijos metais A.Stulginskis apsigyveno Vilniuje ir greitai atsidūrė lietuviškos veiklos centre: dirbo Draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti – tvarkė jos daržų ūkį, organizavo Pedagogikos kursus pradžios mokyklų mokytojams rengti, kurie per dvejus metus išleido apie šimtą mokytojų. O svarbiausia – 1917 m. rugsėjį dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje ir buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu.

Ši Taryba pagrindiniu uždaviniu laikė nepriklausomos valstybės atkūrimą, bet kaip tą padaryti ir kokia ta valstybė turėtų būti, nebuvo aišku. Todėl jos posėdžiuose vyko aštrūs ginčai tarp nuosaikiųjų ir radikalesnių narių, vieni agitavo už konstitucinę monarchiją, kiti reikalavo demokratinės respublikos, kaip buvo nutarusi Lietuvių konferencija. O svarbiausia, kol karo baigtis dar nebuvo aiški, daugelis Tarybos narių manė, kad būsimai Lietuvos valstybei teks glaustis prie Vokietijos, sudaryti su ja konvencijas – karinę, susisiekimo, valiutos ir kitas, juk to atkakliai reikalavo vokiečių valdžia. Ir Antanas Smetona su savo šalininkais tam pritarė: “Geriau pusė negu nieko”.

Taip užgimė 1917 m. gruodžio 11 d. aktas, kurio pirmajame punkte skelbiama Lietuvos nepriklausoma valstybė, o antrajame tai valstybei prašoma Vokietijos globos. Grupė Tarybos narių tam nepritarė, tarp jų ir A.Stulginskis. Šie Tarybos nariai, ypač Steponas Kairys, atkakliai reikalavo skelbti tikrą nepriklausomybę, be jokių išlygų, ir 1918 m. vasario 16 d. tas buvo padaryta.

Respublikos prezidentas

Istorija patvirtino, kad Vasario 16-osios aktas buvo išmintingas, teisingas ir savalaikis sprendimas, bet jį realizuoti, kaip žinome, buvo labai sunku: iš pradžių tam trukdė vokiečiai, paskui iš rytų prie sostinės Vilniaus priartėjo raudonoji armija. Nemaža valdžios vyrų – A.Smetona, Augustinas Voldemaras, M.Yčas ir kiti išsigandę su šeimomis išdūmė į Vakarus. O A.Stulginskis nepasekė jų pavyzdžiu, dirbo bent kelių vyriausybių nariu – žemės ūkio, vidaus reikalų ministru, vicepremjeru.

Trečiasis Ministrų kabinetas, centre – ministras pirmininkas A.Stulginskis.

Labai reikšminga jam, demokratinės respublikos šalininkui ir gynėjui, buvo 1920 m. gegužės 15-oji. Tada Kaune, Valstybės teatre, susirinko Steigiamasis Seimas, kuris išrinko jį savo pirmininku. Todėl jam teko didelė garbė iš tribūnos paskelbti: “Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaipo demokratinę respubliką etnologinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm”. Tą dieną šventė, džiūgavo visa Lietuva.

O netrukus jam teko dar garbingesnės – Respublikos prezidento pareigos, perimant jas iš A.Smetonos pirmiausia laikinai, kaip reikalavo to meto konstitucija, o vėliau, Seimui išrinkus, – galutinai, iki pat 1926 m. birželio, kai prezidentu tapo Kazys Grinius.

A.Stulginskiui visų pirma reikėjo pasirūpinti naujos, jau nebe laikinosios vyriausybės sudarymu. Nors krikdemai tada turėjo Seime daugumą vietų, jie parodė pakankamą politinę išmintį ir sudarė koaliciją su antra pagal pajėgumą Valstiečių liaudininkų partija, kurių lyderis K.Grinius tapo premjeru. Tokiu laikotarpiu, kai naujajai valstybei tebebuvo aktualus klausimas – būti ar nebūti, toks politinių jėgų sutelkimas buvo labai reikalingas. Tiesa, jis truko neilgai, tik iki 1922 m.

Būdamas dar jaunas, 35 metų, A.Stulginskis, energingas, darbštus ir atkaklus žmogus, kritiškai analizavo kiekvieną iš Seimo gautą įstatymo projektą, aktyviai bendravo su užsienio diplomatais, tam padėjo svarbiausių pasaulio kalbų – rusų, lenkų, anglų, vokiečių, prancūzų mokėjimas. Pramogų jis nemėgo – visą savo laiką, visas jėgas skirdavo darbui.

Gulago kalinys

Vis dėlto vienos rimtos klaidos A.Stulginskis neišvengė: kaip ir kiti krikdemų lyderiai, jis palaikė 1926 m. gruodžio 17 d. valstybinį perversmą. To vėliau nuoširdžiai gailėjosi – juk tai buvo galas parlamentinei demokratijai Lietuvoje, kurią jis palaikė ir gerbė. Naujasis premjeras A.Voldemaras, aplankęs eksprezidentą 1927 m. pavasarį, dar mėgino jam siūlyti ambasadoriaus postą Londone. Bet A.Stulginskis tuoj pasakė jam, ką mano apie tautininkų valdžią, ir premjeras išlėkė namo įpykęs, net kepurę pamiršęs…

Netrukus A.Stulginskis atsižadėjo politikos ir išvažiavo į kaimą, Kretingos apylinkes, kur buvo nusipirkęs Jokūbavo dvaro centrą su 75 ha žemės, o dar 73 ha išsinuomojo. Taigi jis tiesiog ūkininkavo – nelengvai, bet smagiai: tokiame nemažame ūkyje agronomui buvo kur pasireikšti. Tačiau 1940 m. įvykiai sugriovė visus planus. 1941 m. birželį A.Stulginskis kartu su šeima pateko į užkaltą gyvulinį vagoną ir po ilgos bei sunkios kelionės, jau atskirtas nuo šeimos, atsidūrė Sibire, Krasnojarsko krašte, Rešiotų lageryje, o vėliau su didele grupe nelaimės draugų – Kansko kalėjime.

Taip prasidėjo planingas, gerai apgalvotas visų trijų Baltijos respublikų, iš dalies ir Lenkijos politinio, kultūrinio bei karinio elito naikinimas. Ministrai, partijų lyderiai, profesoriai, generolai buvo sugrūsti į kalėjimus, bet paprastai juos šaudyti, kaip lenkų karininkus Katynėje, Stalino-Berijos valdžiai vis dėlto pasirodė nepatogu – juk jie buvo net užsieniuose žinomi žmonės. Todėl atskiroms jų grupėms buvo fabrikuojamos bylos – pagal vienodą scenarijų, matyt, gautą iš centro: neva tie veikėjai kūrė slaptas organizacijas sovietų valdžiai nuversti. Tai buvo absurdas, kvaila fantastika, bet pagal tokią bylą 1942 m. Urale buvo sušaudyta didelė grupė žmonių: prof. Pranas Dovydaitis, gen. Jonas Sutkus, diplomatas Voldemaras Čarneckis ir kiti.

Panašus likimas laukė ir A.Stulginskio, ir jo nelaimės draugų: ministrų Juozo Tonkūno, Juozo Stanišausko, Stasio Šilingo, pulkininkų Povilo Dundulio, Mykolo Gedgaudo ir kitų. Tačiau gerai veikianti teroro mašina šį kartą kažkodėl užsikirto beveik dešimtmečiui, nors pasmerktieji įsidrąsinę rašė skundus į visas puses. Dalis jų taip ir mirė nesulaukę nuosprendžio, o A.Stulginskį 1954 m. teismas išleido į laisvę, bet į Lietuvą grįžti uždraudė. Tą padaryti pavyko tik 1956 m. padedant Justui Paleckiui. Kaip patyręs agronomas, buvęs prezidentas ir tremtinys 1957–1959 m. dar spėjo padirbėti Vytėnų sodininkystės-daržininkystės bandymų stoties vyr. moksliniu bendradarbiu.
Mirė A.Stulginskis Kaune 1970 m. rugsėjo 22 dieną.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...