2014 Rugsėjo 18

Antanas Smetona vaikšto Vilniuje ir džiaugiasi

Algimantas Šindeikis

 

JAV analitinės ir kokybiškos spaudos savaitraštis „Newsweek“ paskelbė Lietuvą viena homofobiškiausių valstybių. Esame vienuolikti, į priekį praleidę tik Nigeriją, Ugandą, Zimbabvę, Saudo Arabiją, Indiją, Hondūrą, Jamaiką, Senegalą, Afganistaną ir Iraną. Galime didžiuotis, kad stovime viena vieta aukščiau Sudano.

 

Tokį apdovanojimą pelnėme už Lietuvos parlamente, panašiai kaip ir Rusijos Dūmoje, svarstytą prieš lygias homoseksualių asmenų teises nukreiptą „antipropagandos“ įstatymą ir už brutualius parlamentaro Petro Gražulio veiksmus, sutrikdžiusius homoseksualių asmenų eitynes Vilniaus gatvėse.

Gerai, kad „Newsweek“ neatsižvelgė ir nevertino kitų Lietuvos valstybės demokratijos kokybės faktorių, tarkim, Lietuvos konservatorių-krikščionių demokratų oficialios politinės partnerystės ir draugystės su homofobišku Vengrijos diktatoriumi Viktoru Orbanu, aiškiai stojusiu prieš Europos liberalios demokratijos vertybes ir viešai išreiškusio savo simpatijas Kremliaus politikai.

Dar geriau, kad „Newsweek“ nežino apie kitą Lietuvos konservatorių-krikščionių demokratų šeimos koncepciją, pagal kurią vaikai, gimę ar augantys nepilnose šeimose, būtų laikomi antrarūšiais. Jei būtų žinojęs, būtume, matyt, pralenkę ir Indiją, kurioje moterų prievartavimas gatvėje yra laikomas garbingu vyrišku užsiėmimu. O jei dar pridėtume Lietuvos valstybės ksenofobišką santykį su savo lenkų tautybės piliečiais, niekinant jų teises, galėtumėme drąsiai pretenduoti ir į Nigerijos vietą.

Ir tai nutinka Lietuvos valstybėje, kurios politikai ir eiliniai piliečiai puoselėja lūkesčius, kad Lietuvą, kilus karinei grėsmei, gins NATO partnerių karinės pajėgos. Pirmiausia tokios pagalbos tikimės iš JAV kariuomenės. Tik nežinia, ar mūsų dešinieji politikai (dažnai pagrįstai vadinami Talibanu) sutiks priimti tokią pagalbą iš karių, tarp kurių gali būti ir homoseksualių asmenų, ir juolab asmenų, gimusių ar užaugusių nepilnose šeimose. Ar apskritai taip pasaulį suvokiantiems reikia priešintis Rusijai? Kremlius deklaruoja ir gina labai panašias homofobiškas, žmogaus teisių nepaisymo, rusiškojo etninio išskirtinumo vertybes. Lietuvos dešinieji tautininkai turėtų rimtai pasvarstyti, su kuo jiems būtų geriau.

Nors Seimas neseniai priėmė progresyvų Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatymą, kuriame ir lietuviai pagaliau pripažįsta, kad žmogus turi turėti galimybę ir būtinybę mokytis visą gyvenimą, šalies Prezidentė ir universitetų rektoriai nusprendė uždaryti Lietuvos aukštųjų mokyklų duris negabesniems ir pritingintiems jaunuoliams. Net ir tiems, kurie sutinka savo ar savo tėvų pinigais susimokėti už savo atsilikimo, neišmoktų pamokų, problemų likvidavimą. Ir tai vėl tuo metu, kai bent kelios pasaulio valstybės (Vokietija, Pietų Korėja) skelbia visuotinio privalomojo aukštojo mokslo politikos būtinybę. Šalys nori būti pasaulio lyderės ir išlavinti savo piliečius taip, kad jie būti konkurencingi pasaulyje. O Lietuva grįžta kažkur į praeitį, nors taip pat yra paskelbusi siekianti sukurti modernią žinių visuomenę.

Ką tik Seimo priimtu įstatymu siekiama suteikti teisines garantijas įgyvendinti įgimtą teisę visą gyvenimą ugdyti savo asmenybę, laiduoti asmeniui galimybę įgyti žinių ir gebėjimų, atrasti naujų gyvenimo prasmių, skatinti ne tik gerinti profesinius įgūdžius, bet ir kurti prasmingą laisvalaikį, būti aktyviu demokratinės visuomenės nariu. Įstatyme įtvirtintos ir lygios galimybės: neformalusis suaugusiųjų švietimas ir tęstinis mokymasis turi būti socialiai teisingi, užtikrinti asmenų lygias teises ir galimybes, nepaisyti lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos. Kiekvienam asmeniui privaloma laiduoti švietimo prieinamumą, sudaryti sąlygas tobulinti turimas kompetencijas, kvalifikaciją ar įgyti naujų kompetencijų.

Taigi Lietuva, atrodo, jau yra suvokusi, kad mūsų valstybė išliks tik tada, jei čia turėsime didelės pridėtinės vertės darbo vietų, vyraus informacinės technologijos. Bet kaip tai siejasi su dirbtinai uždarytomis universitetų durimis daliai jaunų piliečių, kurie dėl sunkesnės socialinės padėties, lėtesnio brendimo, netalentingų, neatsakingų ir nusispjovusių į savo pareigą pedagogų ir gimnazijų direktorių, nebuvo geri mokiniai?

Vokietijoje 2012 m. išleistas Timuro Vermeso romanas „Jis ir vėl čia“ jau prieinamas ir lietuviams („Alma littera“, Teodoro Četrausko vertimas į lietuvių kalbą). Romanas sukėlė Europoje  nemažai kontroversijų: Berlyno gatvėmis netikėtai prisikėlęs šlaistosi nacių fiureris Adolfas Hitleris. Fiureris negali patikėti, kad šalis, kurioje pilna svetimtaučių ir kuriai vadovauja moteris, tikrai yra jo numylėtoji Vokietija.  Šiuo veikėju netrukus susidomi vietos televizijos kanalai. Pakliuvęs į turkų kilmės komedianto laidą, fiureris akimirksniu sudomina milijoninę auditoriją. Sėkmė milžiniška. Netrukus jis tampa ir „YouTube“ žvaigžde, socialiniuose tinkluose sulaukia milijonų sekėjų, leidyklos mušasi dėl jo naujos knygos leidimo, jis pradeda vesti nuosavą laidą televizijoje, sudomina politines partijas, jam siūloma steigti ir savo politinę jėgą.

Toks fiurerio nubudimas daug kam, pasirodo, buvo ilgai lauktas įvykis. Šalies istorija, dalyvaujant ir lyderiaujant fiureriui ir iš jo gerai uždirbančiai absurdiškai bulvarinei žiniasklaidai, vėl įgauna pavojingą kryptį. Šiame komiškame romane parodytas vienos stipriausių ir kokybiškiausių šiandieninio Vakarų pasaulio valstybių – Vokietijos demokratijos trapumas.

… Vilniaus gatvėmis vaikšto Antanas Smetona ir šypsosi. Džiaugiasi, kad Lietuvos kaimų, miestelių ir miestų tamsūs diedukai ir bobutės, vis dar tebesapnuojantys jo prezidentavimo laikus, kovoja ir balsuoja už tai, jog Lietuva būtų tokia, kokią ją įsivaizdavo tarpukario Lietuvos diktatorius: apstatyta mediniais rūpintojėliais, be priešų lenkų, be gėjų ir lesbiečių, tautiškai skaisti, apsikarsčiusi šventųjų paveikslėliais ir nesuprantanti, kas vyksta už Lietuvos valstybė sienų ir pačių panosėje. Sustabarėjusi sąmonė, visų menkų intelektinių pastangų koncentracija į nepaliaujamą asmeninės buitinės gerovės tobulinimą, domėjimąsi Lietuvos krepšinio pergalėmis, nuolatinę priešų ir kaltųjų dėl mūsų nesėkmių paiešką daro Lietuvą atsilikusia valstybe. Ir dar skundžiamės, kad nematome mus vienijančios ir vedančios į priekį idėjos. Ji yra: tai mūsų atsilikimo likvidavimo kelias.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. autoriui autoriui rašo:

    nenusišnekėk apie Vokietiją jei nežinai/jokio ten privalomo aukštojo mokslo idėjos nėra svarstomos/nes keleto lūzerių pasvaičiojimai nėra svarstymai valstybės mastu.Vokietijos profesinio mokymo ir aukštojo mokslo takoskyra tokia ryški,kad net antras Hitleris vargu ar išnaikintų…

  2. Tas Tas rašo:

    Nepagrįsta(o jei tiesiai-kvaila)taip šindeikiškai “žinoti” A.Smetonos buvusias skurdokas savo šalies,ypač kaimo,vizijas.

  3. Matas Matas rašo:

    Nusiplepėjo Šindeikis visai. Pagal Šindeikį, oi kaip negerai, neliaupsin
    ami pe..rastai, zoofilai ir kitokie iškrypėliai. Oi koks buvo negeras prezidentas Smetona, mat, neleido Kremliaus agentams surengti komunistin
    io perversmo ir tie buvo nuteisti myriop. Šindeiki, nemačiau Vilniuje mušamo ar kitaip skriaudžiamo pe..rasto ar kitakalbio, su toliarancija manau gerai, gal kartais tolerancijos net per daug. Dėl visuotinio pri
    valomo aukštojo mokslo visiška kvailystė, reikia tik kad būtų prieinam
    as norintiems. Manau, susimovei, Šindeiki, su tokiuo rašiniu, visiškai susimovei.

  4. Julius Julius rašo:

    Šindeiki, o kur tavo paties tolerancija ne tavo orientacijos žmonėms? Kurioje kišenėje pasimetė, kad taip ir neištrauki?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...