2012 Kovo 11

Andrius Kaniava: „Žmonės kartais gimsta be priežasties, bet atgimsta su priežastimi“

veidas.lt


Kovo 12 dieną Vilniuje Intymi vyrų trupė „Erelis“ pakils tryliktam pasirodymui. Kaip ir prieš 25 metus Teatro dienos proga, Druskininkų teatro festivalyje 2007-aisiais ar šių metų sausį ir vasarį – su ta pačia ereliška energija ir užsidegimu nustebinti, prajuokinti, praturtinti žiūrovą. Publikos reakcija neleidžia abejoti, kad „Erelis“ buvo pasiilgtas ir laukiamas, tačiau kokiais jausmais gyvena pati trupė? Apie tai kalbamės su aktoriais Andriumi Kaniava, Robertu Aleksaičiu, Dariumi Auželiu ir Dariumi Miniotu.

 

Kovas gausus renginių – praūžė Kaziuko mugė, artėja Teatro diena, o kartu ir Zenonai. Tačiau tarp jų įsiterpia graži pavasariška šventė – Moters diena. Ką, Jūsų manymu, kovo 8-oji reiškia šiuolaikiniam vyrui?

 

A. K. Šiaip tai proga aktuali tiems, kurie neužsiima moters aukštinimu kiekvieną dieną. Tai, kad nepervargtų aukštindami moterį, jie išsirinko tą vieną dieną.

 

O kaip patys aukštinate savo moteris tą dieną?
D. A. Sveikinam, tik ne su tulpėmis ar šokoladais. Mes kviečiam į savo koncertus tą dieną.

A. K. Na, šiuo atveju kitą dieną – kovo 12. Manau, bus labai graži dovana, jei tą dieną pakviesime savo moteris.

R. A. Norėtume kad vieną kartą vien tik moterys ateitų į mūsų koncertą. Čia būtų tikras jų išaukštinimas, įsimintinai jas pasveikintume.

D. A. O vyrai tegu laukia rūbinėje. Prilenda į salę vyrų, žinai, nei šis nei tas. Čia jau ir mums būtų šventė.

Jei patys būtumėte moterimis, ko tikėtumėtės arba norėtumėte sulaukti šios dienos proga?


A. K. Tai jei žinočiau, kad koncertuoja grupė „Erelis“… Tikrai norėčiau nueiti.

R. A. Intymi moterų trupė „Lazdynų pelėda“ irgi būtų neblogai… (visi juokiasi)

 

Užsiminėte, jog kovo 12 dieną bus Jūsų spektaklis. Skaičiuojant nuo pradžių pradžios, tai jau 13 pasirodymas su Intymia vyrų trupe „Erelis“. Kas pasikeitė nuo pirmojo pasirodymo, vykusio prieš 25 metus?

R. A. Mes pajaunėjome.

D. A. Robertas vis daugiau ir drąsiau pradėjo dainuoti.

A. K. Na, kas dar? Kas atsimena pirmą Erelį?

Būtent – ar atsimenate pirmąjį pasirodymą? Apie daugelį spektaklių sakoma, kad jie buvo „pastatyti“, o jūsiškis tiesiog gimė – turbūt neišdildomas jausmas?

 

A. K. Pirmąjį atsimenam, nes tai buvo padaryta ganėtinai ekstremaliomis sąlygomis – pats pirmas „Erelis“ gimė per naktį. Jis buvo sukurtas Teatro dienai, 1987 metais, kažkada naktį, iš kovo 25-os į 26-ąją.
R. A. Aš atsimenu, kad per pirmąjį publika labai juokėsi, tai įsikandau lūpas iš vidaus, kad pats nesusijuokčiau. Labai skaudėjo, bet žinai, visi juokiasi, o tu dar prie to nepripratęs, pačiam labai juokinga…

Kaip yra šiandien? Kaip pasikeitė žiūrovų reakcija į „Erelį“? Publika, ko gero, juokiasi mažiau…

R. A. Tada pirmą Erelį rodėme konservatorijoje, teatralams. Niekas taip nesijuokia kaip teatralai per savo Teatro dieną.

A. K. Mano manymu, tai reakcija nepasikeitė… Jei būtų pasikeitusi, nebūtų prasmės, nebūtų vardan ko mums vėl atgimti. Žmonės atgimsta su priežastim. Gimsta kartais be priežasties, o atgimsta su priežastim.

R. A. Kalbam apie amžinas vertybes, ne apie tai, kad mažiau valgo ar mažiau geria.

Kas šiandien yra jūsų pagrindinė publika – kam jūs tai darote?


R. A. Lietuva.

A. K. Aš manau, kad ta pati, iš konservatorijos (visi juokiasi), išsibarsčius, išaugusi. Visgi žiūrovas turi būti intelektualus. Kuo daugiau žmogus yra skaitęs, tuo labiau gali juoktis iš „Erelio“. Mūsų pasirodymai kupini informacijos, kurią žiūrovas išskaito ir juokiasi, arba nesupranta ir tyli.

D. M. Jei žiūrovas išsilavinęs, tai juokiasi, jei ne – prasėdi tą laiką, gal juokiasi iš kitų dalykų…

A. K. Iš trumpų kelnių, pavyzdžiui.

R. A. Kas geriau žino Paskenduolę, Juzą ar Brisių, tas daugiau poteksčių „pagauna“.

Ar galėtumėte savo publiką priskirti kokiai nors amžiaus kategorijai?


R. A. Na, mes suprantame kad jaunimas mažiau knygų skaito, bet tik tiek…

D. M. Bet pažiūri į sales, o ten sėdi ir juokiasi jauni. Tai palauk, prieš 20 metų buvo jauni ir dabar vėl jauni – kaip taip gali būti? Turbūt mes senstam, o tie, kurie vaikšto į mūsų pasirodymus, labai daug juokiasi, tai ir lieka jauni.

O kaip tie, kurie gimė jau po 1987-ųjų? Kaip manote, kas jiems „Erelyje“ yra aktualu ir artima? Ar nesistebite sulaukiantys jaunos publikos?
D. M. Na, čia gal kaip su bitlais. Jie baigė groti, kai tų jaunuolių dar nebuvo, bet jie vis tiek dabar bitlų klauso. Tai ieškokite atsakymo tame.

R. A. Jauna publika žiauriai stebina, bet mes susikandam lūpas ir susidorojam.

A. K. Mus apskritai stebina, kad žmonės eina į teatrą. Nesvarbu, ar tai „Erelis“, ar dar kas nors. Bet tai labai gražu.

 

Kodėl stebitės, kad žmonės eina į teatrą? Kasmet matome daug naujų pastatymų, daug naujų vardų… Jei yra pasiūla, vadinasi, ir paklausa egzistuoja.


R. A. Keista, nes kuo mažiau žmonės skaito, tuo mažesnis turėtų būti poreikis tokiam dalykui kaip teatras.
A. K. Mes, aišku, nesakom kad tai blogai, tiesiog labai stebina. O stebėtis sveika. Žmogus, kuris gali stebėtis, yra gyvas, mes dėl to ir esam gyvi.

 

Andriau, jūs esate sakęs kad „Erelio“ humoras yra aukštos prabos. Kokios prabos yra visuomenėje paplitęs humoras?


A. K. Pačios žemiausios.

D. A. Aš manau, kad dabar Lietuvoje vyrauja „Erelio“ humoras.

R. A. Nežinau, Dariau, kuo tu gyveni ir kaip dažnai nueini į parduotuves. Aš manau, kad iš viso humoro nėra, jau nekalbant apie vyraujantį. Net lėkšto ir pigaus. Jo apskritai nėra.

Kur yra riba tarp tikro humoro ir to „lėkšto ir pigaus“?


R. A. Išsilavinime.

A. K. Čia kaip riba tarp „yra“ ir „nėra“. Išsilavinimas arba yra, arba jo nėra, su humoru taip pat.
D. M. Žiūrėkit, yra labai paprastas pavyzdys. Eina vienas žmogus, pribėga kitas ir spiria iš visų jėgų tam į užpakalį ir jis nukrenta. Vienam žmogui tai būtų smurtas, kitam žmogui jau labai juokinga.

Kaip manote, ar kada nors po jūsų galėtų atsirasti kažkas tokio, kaip „Erelis“? Su kitos kartos žmonėmis ir skirtas kitai kartai…


R. A. Be abejonės. Juk visą laiką yra talentingų žmonių. Tegul tik bando, daro.

D. M. Vis tiek nieko neišeis (visi juokiasi).

R. A. Bet tegul bando, mes, tiesą sakant, mielai pasižiūrėtume.

Paskutinis klausimas bus ne apie „Erelį“, o apie pačią aktoriaus profesiją – ar aktorius šiais laikais gali sau leisti daryti tai, kas malonu jam, ar turi stengtis įtikti masėms?

D. M. Tai aktorius diktuoja, ką masėms daryti, o ne atvirkščiai.

R. A. Žinai, Stanislavskis yra pasakęs, „arba jūs eisit paskui žiūrovą, arba žiūrovas eis paskui jus. Bet jei jūs eisit paskui žiūrovą, tai čia jau…“

D. M. Čia jau ne aktorius, čia prostitutė.

 

Intymios vyrų trupės „Erelis“ pasirodymas kovo 12 dieną „Keistuolių“ teatre Vilniuje. Daugiau informacijos www.idioteatras.lt

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...