2015 Lapkričio 09

Alpakų ramybė ir gebėjimai gundo ūkininkus

veidas.lt

Pirmieji kupranugarių šeimos gyvūnai iš Čilės į Šiaulių rajono etnografinį Dargaičių kaimą atgabenti prieš ketverius metus. Šiandien ūkininko Raimondo Neverdausko (46 m.) ūkyje žolę skabo 34 alpakos. Andų kalnų gyvūnai prie vietos klimato pritapo, kai kurios patelės jau ir jauniklių susilaukė.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Iki 100 švelniakailių alpakų ūkį plėsti planuojantis Raimondas Neverdauskas nuo ateinančių metų bendradarbiaus su turizmo informacijos centrais, kurie nukreips į jo alpakų ūkį visus norinčiuosius geriau pažinti Peru, Ekvadoro ar Bolivijos Anduose besiganančius gyvūnus.

Už simbolinį poros eurų mokestį lankytojams bus siūloma pasivaikščioti su prijaukintomis alpakomis laikant jas už pavadžio, apžiūrėt valdas, taip pat – gaminius iš vienos brangiausių pasaulio vilnų. R.Neverdauskas planuoja, kad vaikštynių su egzotiškais gyvūnais maršrutas galėtų driektis per istorinį Dargaičių kaimą vaizdinga paežere.

„Gal iki pavasario jas ir prie vandens pripratinsime?“ – į ilgakakles žvelgia šeimininkas, pats jas kerpantis ir jų šukuosenas formuojantis. Tačiau tiek į pakely augančius beržus, tiek į kiemuose skalijančius šunis ar į vaizdingą paežerę alpakos dar žiūri nepatikliai.

Tik išgirdusios pro šalį lekiantį automobilį jos, lyg paklusnios pėsčiosios, traukiasi nuo pagrindinio kelio, arčiau Dargaičių tarpuvartėse jų lūkuriuojančių žmonių. Kaimynystėje gyvenantieji alpakas pažįsta, todėl pamatę, kad šeimininkas išsiruošė su jomis prie ežero, ieško morkų, kurias alpakos labai mėgsta.

Rinktinio alpakos patino kaina rinkoje prasideda nuo 13 tūkst., patelės – nuo 2–3 tūkst. eurų. Patinas brangesnis, nes nuo jo 80 proc. priklauso būsimų palikuonių vilnos kokybė, taigi turėti bent vieną bandoje būtina. R.Neverdausko ūkyje, kurio vertė siekia apie 70 tūkst. eurų, tokių – ne vienas.

Lietuvos augintojai šiuos gyvūnus renkasi iš katalogų ir tik tuomet keliauja į Amsterdamą parsivežti iš Pietų Amerikos atskraidinto gyvo krovinio. Suaugusi patelė sveria 75, patinas – 77 kg.

„Už tūkstantį eurų galėtumėte įpirkti nebent alpakos jauniklį, bet po vieną jų neparduodame, tai bandos gyvūnai, taigi pora jiems būtina“, – pasakoja šeimininkas, mėgstantis pajuokauti, kad jo alpakos savo ilgaamžiškumu, matyt, ir jį pralenks.

Dėl vilnos ir veisimo ilgakakles gražuoles auginantis ūkininkas mato daug jų perspektyvų ir mano, kad jau labai greitai Lietuvos ūkiuose alpakos išplis.

Ramiomis, greit prie naujo šeimininko priprantančiomis alpakomis žmonės mielai puošia sodybas, jos daug džiaugsmo suteikia vaikams, mat leidžiasi glostomos ir vedžiojamos, o smagiausia, kad nebereikia patiems žolės pjauti. Neretai alpakos pavadinamos vaikščiojančiomis žoliapjovėmis. Priešingai nei ožkos, vaismedžių žievės jos nenugraužia ir gėlių iš darželių neišrauna.

25 metus įprastai gyvenančios alpakos Lietuvoje, R.Neverdausko vertinimu, prisitaiko sėkmingai. Prie didelių paros temperatūros kontrastų (dieną plius, o naktį minus 20 laipsnių) pratę gyvūnai moka savimi pasirūpinti, yra atsparūs daugeliui ligų, o jauniklius visuomet atsiveda pirmoje dienos pusėje, kad kailiukas spėtų nudžiūti iki šaltos nakties.

Alpakos Lietuvoje žiemoja neapšiltintame tvarte. Svarbiausia, kad jame nebūtų šlapia ir nepūstų skersvėjai. „Joms tereikia minimalios priežiūros: vasarą – žolės, kitu metų laiku – šieno, grūdų ar kombinuotųjų pašarų“, – atskleidžia pašnekovas, kurio investicijos į alpakų bandą dar ne visiems suprantamos.

Šalia namų buvusio kolchozo lentpjūvę prikėlęs ir dešimčiai kaimo vyrų darbo davęs verslininkas savo ateitį sieja su alpakų verslu. Kol šis verslas įsibėgės, išlaiko lentpjūvę, taip pat augina per 16 tūkst. eglaičių, kurias žada eksportuoti prieš Kalėdas.

Naujas medinis R.Neverdausko namas suprojektuotas taip, kad iš antro aukšto balkono atsivertų vaizdas į 4 ha aptvare žolę rupšnojančias alpakas. Namo vidus dar tik įrenginėjamas, todėl pašnekovas svajoja, kaip gerdamas rytinę kavą stebės savo alpakų rančą.

Egzotiškų gyvūnų vilną karštuvais karšianti, senoviniu rateliu verpianti ir dar su dviem bendramintėmis iš jos kojines ir kepures mezganti Lina Neverdauskienė, buvusi medikė, taip pat nesiskundžia alpakomis, nors tai, pasak jos, lėtas, kruopštus ir sunkus darbas: į rankas paėmus šepečius su metalinėmis „adatomis“ vilnos gniužulėlius tenka palengva šukuoti ir braukyti tol, kol vilna tampa puria sruoga, tik tada galima verpti.

Poros sūnus Mantas jau užaugintas (R.Neverdauskas ilgą laiką buvo sūnaus treneris. Nuo penkerių kartingu susidomėjęs vaikinas šiandien žinomas kaip jauniausias Lietuvos čempionas), bet tik laiko klausimas, kada iš Šiaulių jie persikels arčiau alpakų.

Lietuviai alpakas dar tik atranda

Statistikos departamento duomenimis, 2015 m. šalyje registruota 14 alpakų augintojų, kurie turėjo 129 alpakas. Tačiau R.Neverdauskas įsitikinęs, kad tai netikslus skaičius. Ūkininkas svarsto, kad Lietuvoje galėtų būti apie 200 šių gyvūnų. Netoli Trakų alpakų veislyną įkūrę ir 30 alpakų auginantys verslininkai Jolanta ir Kęstutis Kuorai (44 m.) R.Neverdauskui linkę pritarti.

Maždaug 3 kg vilnos po kiekvieno alpakos kirpimo pavasarį gaunantys ūkininkai pasakoja, kad kirpti šiuos gyvūnus reikia tik kartą per metus, o ir vargo su jų vilna nepalyginti mažiau nei su avių: nėra specifinio lanolino kvapo, ji daug švaresnė, tvirtesnė ir kone šešiskart šiltesnė už avių vilną.

Į JAV prieš 40 metų, į Didžiąją Britaniją prieš 30 metų, o į Lietuvą tik prieš ketverius metus atvežtos alpakos vadinamos puikia investicija: žmonės gyvena iš jų vilnos, veisimo, retais atvejais – iš mėsos, bet tai būdingiau Čilei.

„Alpakiena panaši į laukinio gyvūno mėsą. Neturi riebalų ir cholesterolio, tik palyginti kieta, todėl reikia mokėti tinkamai paruošti“, – tikina pas Šveicarijos veisėjus jos ragavusi Vitalija Bendžiuvienė (37 m.).

Drauge su vyru Jurbarko rajone, Seredžiaus seniūnijoje, Motiškių kaime 36 alpakų ūkį prižiūrinti moteris sako, kad tai be galo brangus produktas: „Už vieną kilogramą gali tekti pakloti šimtus eurų, o 100 gramų alpakienos kepsnio kainuoja 35 eurus.“

„Esu ragavęs šių gyvūnų mėsos, bet man alpakos per mielos skersti. Kita vertus, pjauti alpakas apsimokėtų tik tada, kai būtų paklausa. Europoje nežinau nė vieno restorano, kuris būtų pasirengęs mokėti didžiulius pinigus už jų mėsą“, – dėsto jau kurį laiką Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono būryje eiliniu tarnaujantis Arūnas Valinskas jaunesnysis.

Alpakos jam, kaip ir kitiems šeimos nariams, kol kas tik pomėgis.

Atsargūs ir vieningi sargai

„Nuo išbadėjusios vilkų gaujos alpakos gal ir neapsigintų, bet nuo šunų joms tai puikiai pavyksta: suvienijusios pajėgas, į būrį susimetusios alpakos nuleidžia galvas ir įnirtingai žiūrį į priešą, kol šis pasitraukia. O jei šuo kiek uždelsia, tuoj gali sulaukti smūgio priekinėmis kojomis“, – apie alpakų parengtį pasakoja jas auginantis K.Kuoras.

Gynybinės gyvūnų reakcijos itin sustiprėja susilaukus jauniklių – tėvai tampa itin sargūs ir neprileidžia jokio šuns.

Tarpusavyje tyliai bendraujančios alpakos į savo teritoriją svetimų įsileisti nelinkusios, bet jei įsibrovėlis prasmunka, ima skleisti neįkyrų, automobilio signalizaciją primenantį garsą. Taip nelaimėlis būna pastebėtas, o tada jau gero nelauk.

Arti namų gyvenančios alpakos apibūdinamos kaip itin smalsios ir mėgstančios bendrauti, gali išmokti lipti laiptais, drauge eiti pasivaikščioti, bet pajutusios laisvę netruks nudumti šalin. Tiesa, nuo savo gentainių pernelyg nenutols: bandos gyvūnams atsiskirti nėra būdinga.

Kai kur, pavyzdžiui, Amerikoje ir Lenkijoje, alpakos naudojamos ir kaip terapijos priemonė. „Pačios būdamos nuolat geros nuotaikos ir sukeldamos pozityvumo bangą alpakos gali gydyti ir padėti atsigauti nuo įtampos“, – teigia vienas pirmųjų jų į Lietuvą parsivežęs K. Kuoras.

Pasak jo, terapiniuose alpakų ūkiuose šie gyvūnai nuo mažens pratinami, kad žmonės galėtų juos liesti: „Jos padeda atsikratyti streso, tikrai padeda atsipalaiduoti.“

Priešingai nei avys, alpakos ne tik nekelia triukšmo, bet ir yra itin ramios, tvarkingos, pavyzdžiui, gamtinius reikalus atlieka tik vienoje pasirinktoje vietoje.

Alpakas vertino dar senovės inkai. Manoma, kad jos buvo prisijaukintos maždaug prieš 5–6 tūkst. metų. Kartu su artimomis giminaitėmis lamomis jos žmogui teikė vilną, maistą, dažnai atlikdavo ir transporto funkciją.

Po ispanų užkariavimo alpakos Pietų Amerikoje buvo beveik išnykusios, bet prie atšiaurių klimato sąlygų prisitaikiusius gyvūnus įvertinę vietos ūkininkai XIX a. viduryje nusprendė tęsti jų auginimą.

Iš motinos pieno ūkį paveldėjusi, tačiau visas viltis su alpakų siūlų gamyba ir pardavimu siejanti V.Bendžiuvienė neabejoja, kad Lietuva dar pamatys, ką šie gyvūnai gali: „Keleri metai, ir alpakų skaičius išaugs bent kelis kartus.“

Pasak jos, pasaulyje auginama daugiausia baltos spalvos alpakų (šviesią vilną galima dažyti), įspūdingus jos kiekius superka kinai. Alpakų vilna pasižymi 24 spalvomis ir daugybe atspalvių, todėl V.Bendžiuvienė siekia, kad vilna būtų kuo natūralesnė, neprarastų jai būdingų savybių.

„Kiekvieno gyvūno vilną perdirbame atskirai, todėl rinkai galime pasiūlyti natūralių spalvų vilnos. Lietuvoje mažų vilnos kiekių (1–2 kg) niekas neperdirba, verpyklos ir karšyklos nepriima be 5 ar 10 kg“, – pasakoja ūkio „Alpakų spalvos“ šeimininkai Bendžiai, kurie alpakas regi kaip daug vargo reikalaujančios pienininkystės pakaitalą.

Apie alpakų vilnos cechą, kuris galėtų veikti Dargaičių kaime, svajoja ir ūkininkas R.Neverdauskas. Įvairių spalvų švelniavilnius gyvūnus auginančio Raimondo bandoje yra dvylikos spalvų alpakų: baltavilnių, rudų, juodų, šokolado spalvos, pilkšvų, gelsvo atspalvio, tačiau pilkos spalvos dar mažai.

Alpakų vilną, už kurią brangesnis tik kašmyras (pasaulyje labiausiai vertinama Kašmyro ožkų vilna), su nanotechnologijų medžiagų savybėmis lyginantis K.Kuoras sako, kad ji pasižymi labai gera šilumos varža.

Dar viena savybė, kuria alpakų vilna nurungia avių vilną, – ji bekvapė. „Vos nukirptos alpakų vilnos nevalome, pakanka jau sukurtą gaminį išplauti“, – džiaugiasi K.Kuoras.

Alpakų vilnos gaminį galima dėvėti tiesiai ant kūno. Megztiniai, vaikų drabužiai, kojinės, pirštinės, šalikai ir pledai artėjant šaltajam sezonui tampa itin paklausūs.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...