2016 Vasario 14

Veido archyvas

Algimantas Puipa: „Stoviu kryžkelėje“

veidas.lt

BFL

Rašytojai neretai sako, kad knyga miršta tą akimirką, kai prie jos prisiliečia režisierius, tad autoriaus ir interpretatoriaus susidūrimai neišvengiami. „Vis dėlto po premjeros sulaukdavau tylaus pritarimo arba bent jau mane pamatęs rašytojas nepereidavo į kitą gatvės pusę“, – juokiasi 64 metų kino režisierius Algimantas Puipa po filmo „Edeno sodas“ peržiūros.

Vaiva SAPETKAITĖ

Su Algimantu Puipa, be kurio vargiai įsivaizduojamas lietuviškas kinas, kalbamės ne tik apie „Edeno sodą“, bet ir Lietuvos kino padėtį.

– „Edeno sode“ daug ryškiausių vyresnės kartos aktorių. Ar pakvietėte visus, kuriuos norėjote?

– Ne, dalis, palinkėję sėkmės, atsisakė dėl sveikatos būklės, o kiti nusprendė, kad nenaudinga karjerą baigti tokiu nedideliu vaidmeniu.

– Kas atsirado pirmiau – personažai, kuriems ieškojote aktorių, ar kūrėte vaidmenis konkretiems aktoriams?

– Iš anksto žinojau, kad noriu, jog vaidintų Viktorija Kuodytė. Lankydavausi teatre ir žinojau, kad ji puiki aktorė, taip pat – kad gerai kalba itališkai. Taip atsirado italės Lindos personažas. Planavau pakviesti Gražiną Balandytę, Vaivą Mainelytę, o, tarkime, Juozo Budraičio vaidmens pirminiame scenarijaus variante kaip ir nebuvo. Kai su juo susitarėme, personažą kūriau specialiai jam. Netikėtai filme atsirado ir jau daug metų nebevaidinusi Aldona Juodkaitė.

Kai viskas pajudėjo, manęs daug kas klausė, kaip tikiuosi suvaldyti teatro aktorius, kai šie pradės mosuoti rankomis ir šaukti paskutinei salės eilei. Bet visi aktoriai greitai suprato, ko man iš jų reikia. Tiesą sakant, kai galvojau apie filmo kūrimą, mąsčiau ir apie smagumą bendrauti su senąja aktorių karta.

– Ar pats tikite „Edeno sode“ vaizduojama klestinčios kosmopolitinės Lietuvos ateitimi?

– Tada daug fantazavome, bet paskui net juokėmės: prieš metus filmavome autobuse važiuojančią nikabu prisidengusią musulmonę, o dabar mąstoma apie su tuo susijusį įstatymą. Prabangaus gyvenimo, orios senatvės laikai galbūt ateis.

Iš pradžių buvo užrašyta, kad tai – 2025-ieji. Suskaičiavau, kad man bus tiek metų, kiek mano herojams, ir ėmiau žaisti žaidimą. Žaidi, šypsaisi, bet tema jautri, skausminga. Vieną ar kitą sceną aktoriai suvaidindavo net įdomiau, nei parašyta. Jie geriau žinojo, ką vaidina: kai kurių jų ligos sutapo su personažų. Sutikusi vaidinti aktorė Danutė Juronytė-Zelčiuvienė nesulaukė premjeros. Ji mirė nuo vėžio, o filme Nijolės Narmontaitės herojė kaip tik sako, kad jai jau ketvirtos stadijos vėžys. Sako, negalima aktoriaus dėti į „grabą“.

– Kaip jūs pats susitaikote su senatve?

– Einant metams stebi save, savo senėjimo procesą. Atsimenu, kai man sukako 60 metų, mano mama pasakė tokią frazę: „Sveikas atvykęs į senatvės jaunystę.“ Pradėjau galvoti, ką tai reiškia, kad dar turiu daug laiko. Į visus personažus išskirsčiau savo galbūt laukiantį gyvenimą. Bet kuriuo atveju man tai yra jautru. Visi suprantame, kad senatvė nėra linksmiausias gyvenimo periodas.

– Išskyrėte V.Kuodytę. Kodėl ją?

– Ne aš vienas sakau – ji tiesiog nuostabi. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje būsimiems aktoriams dėstau ekrano vaidybą ir man kartais sunku paaiškinti, koks aktorius gali sudominti režisierių. Tai nebūtinai turi būti viršelio veidas ir nereikia kažkokių konkrečių bruožų. Be to, kad Kuodytė yra tikrai gera aktorė, ji turi kažkokią vidinę paslaptį. Jei važiuotum troleibusu ir pamatytum ją, nepasakytum, kad ji aktorė, kad jos veido bruožai išskirtiniai. Gal net atvirkščiai, bet kai ją išgrynini, prasideda kino stebuklai.

– „Edeno sode“ daug kitataučių, kitų rasių aktorių. Ar buvo sunku juos surinkti?

– Nelengva. Likus pusmečiui iki filmavimo ėmiau ieškoti informacijos. Štai patraukė dėmesį žinia, kad vienas aktorius susituokė su inde, kitos žurnalistės kūdikis – juodaodis. Oneidai Kunsungai pats dėsčiau ir žinojau, kad ji augo Lietuvoje, todėl puikiai kalba lietuviškai. Rankiojau visus po vieną, vėliau kreipiausi ir į Pabradės migrantų mokymo centrą, o galiausiai liepiau aktorių ieškoti gatvėse.

– Kaip susidūrėte su Janinos Survilaitės knygomis, kurių motyvais paremtas „Edeno sodas“?

– Apie knygą „Vila „Edelveisas“ žinojau dar tada, kai ją nusprendė išleisti. Bet veiksmas vyksta Šveicarijoje, tad supratau, kad kūrinį ekranizuoti nerealu. Po keleto metų mane susirado pati Survilaitė ir paprašė perskaityti šį romaną, taip pat „Vartai Nr. 3“ ir „Pokalbiai su Helvecija“. Staiga toptelėjo mintis – o jeigu viską perkeltume į Lietuvą?

Galvoje ėmė suktis vaizdai, šmėstelėjo paradoksas: mūsų emigracija apsiverčia ir visi grįžta į klestinčią šalį. Susikūriau linksmą viziją ir iš karto pagalvojau apie vyresniąją aktorių kartą. Galiausiai pasakiau – darykime, bet perspėjau, kad tai nebus ekranizacija, o veikiau vizija, interpretacija. Knyga man tėra žemėlapis, pagal kurį orientuojuosi.

– Kaip reaguoja rašytojai, kai, atsispirdamas nuo jų darbo, nusekate savo viziją?

– Tarp režisieriaus ir rašytojo dažnai kyla konfliktų, nesusikalbama, dažnas ir nepasitenkinimas pamačius, kaip viskas rutuliojasi. Vis dėlto po premjeros sulaukdavau tylaus pritarimo arba bent mane pamatęs rašytojas nepereidavo į kitą gatvės pusę. Autoriai dažnai mano, kad kinas – klinikinė literatūros mirtis. Neva knyga miršta tą akimirką, kai prie jos prisiliečia režisierius. Kalbama, kad kinas – primityvesnė sritis, nes iškrinta tai, kas įprasta literatūroje: aprašymai, detalės, ilgi monologai.

Knygos 300 puslapių kine sutelpa į 50–60. Bet, pavyzdžiui, Jurga Ivanauskaitė apie „Nuodėmės užkalbėjimą“ yra pasakiusi, kad džiaugiasi, jog filmas nėra jos knygos klonas, o savarankiškas kūrinys. Tai didžiausias komplimentas.

Kino ryšiai su literatūra apskritai sudėtingi. Anksčiau sakydavo, kad kinas nesugeba perteikti pasąmonės srauto, bet Davidas Lynchas ir kiti režisieriai įrodė, jog kinas sugeba mąstyti vaizdais ir tai, kas aprašyta dešimtyje puslapių, galima parodyti trimis kadrais. Žinoma, kinas – pavojinga sritis, egzistuoja tam tikra agresija: ateini į tamsią salę ir valgai dienos pietus, sapnuoji nebe savo sapnus, o to, kuris tave pakvietė.

– Kodėl remiatės literatūra, o ne kuriate originalius scenarijus?

– Filmus pradėjau kurti dar sovietų okupacijos metais, mane į kino pasaulį įvedė režisierius ir dramaturgas Vytautas Žalakevičius, pagal Petro Cvirkos novelę parašęs „Velnio sėklą“. Supratau, kad taip būsi bent pora žingsnių priekyje, negu susidūręs su originalaus scenarijaus rašymu. Be to, buvo mažesnis pavojus, kad scenarijus bus atmestas cenzūros, – juk knygai jau pritarta. Dėl šios priežasties dažnai rinkdavausi vaizduoti praeitį, tada buvo galima dirbti visai kitomis sąlygomis ir cenzūra daug ką praleisdavo pro pirštus. Moteris turi keturis vyrus XIX amžiuje? Gražu, darykite, tai nepavojinga.

Atkūrus nepriklausomybę vyresnės kartos režisieriai beveik nebedirbo, išskyrus Žalakevičių, sukūrusį savo paskutinį filmą, irgi ekranizaciją, „Žvėris, išeinantis iš jūros“ (pagal Jevgenijų Zamiatiną). Nors man tada atsivėrė įvairiausių galimybių, neradau bendraminčio rašytojo, dramaturgo, su kuriuo vos šovus minčiai galėtume susėsti ir rašyti.

Anksčiau man taip rašė Žalakevičius, Rimantas Šavelis, mes ginčydavomės, kai pagal jų scenarijus imdavau kurti savas versijas. Atsimenu Žalakevičiaus frazę: „Kas tave pasamdė, kad sunaikintum mano dramaturgiją?“ Arba Šavelio: „Kodėl tu nepasitiki manimi? Kodėl kuri savo? Juk viskas jau parašyta.“

– Kaip atsirenkate, ką ekranizuoti?

– Stebiu save: skaitau knygą, ir jei ją padedu į šalį, nors ji ir būtų puiki, vadinasi, tai ne ta knyga. O štai kartais įsiskaitau net ne aukščiausio lygio kūrinį. Jei įstringa koks nors epizodas ir po truputį apauga naujomis atskiromis istorijomis, sustoju prie to. Pavyzdžiui, tokia knyga buvo Franzo Kafkos „Procesas“. Perskaičiau neturėdamas minties jos ekranizuoti, nors vėliau „Procesas“ tapo vienu gražiausių mano filmų.

Susimąsčiau, kodėl viskas turi prasidėti nuo to, kad Jozefas K. guli lovoje ir yra areštuojamas? Tada perskaičiau Kafkos mintį, kad kinas tėra kažkoks balaganas alaus išgėrusiems darbininkams kvailinti. Čia pradėjau mąstyti, kokius filmus galėjo matyti Kafka. Pavyzdžiui, Charlie Chaplino režisuotą „Mažylį“ ar „Aukso karštligę“. Nusprendžiau, kad nepagarbiai kalba, todėl sumąsčiau, kad tegul mano herojus Jozefas K. būna sinefilas ir apie tardymą jam praneša kino teatre. Detalės ima apaugti visai naujais dalykais. Pavyzdys, kaip mane nuneša fantazija.

– Ar turite mėgstamų jaunosios kartos aktorių, režisierių, kitų kino pramonės kūrėjų, kuriais žavitės? Ar apskritai žiūrite jaunų kūrėjų filmus?

– Žiūriu dėl įvairių priežasčių. Iš profesinės pusės man įdomu, kas vyksta, kaip juda amato reikalai, taip pat žinau daug jaunų aktorių, nes jau aštuonerius metus dėstau ekrano vaidybą. Dalį jų stebiu ir labai nuliūstu, jei kai kurie jų ima vaidinti „greitajame maiste“, kokiuose nors serialuose, ir ten lieka. Žinoma, jie nekalti. Jie tenori vaidinti ir atėję dažnai tikisi, kad pateko į ypatingą projektą, nors dažniausiai taip nėra. Tiesą sakant, net turėjau mintį, kad galbūt sukūrus filmą su senąja karta reikėtų sukurti ir su jaunąja, tai yra su tais, apie kuriuos dar niekas nežino.

– Taigi, kaip juda amato reikalai?

– Dažnai matau ženklų, kad bent kol kas Lietuva neturi kino vizijos. Kalbu ne apie kūrėjus, o apie kino politikos formuotojus. Kasmet studijas baigia vis daugiau režisierių, kurie stoja į eilę, kad gautų pinigų savo filmams. Mūsų potencialas didėja, bet pinigų nedaugėja.

Buvo toks įdomus donkichotas Arūnas Gelūnas: kai tapo kultūros ministru, jo prioritetu tapo kinas. Ministras ėmė domėtis, kaip kinas finansuojamas Europoje. Išsirinkęs mažą šalį, kuriančią puikų kiną, Islandiją, kasmet išleidžiančią 6–7 filmus, sužinojo, kad ji savo kinui skiria apie 30 mln. Lt, ir pagalvojo, kad gal ir lietuviai galėtų tiek sau leisti. Kai tai pasiūlė aukštesniuose sluoksniuose, iš jo buvo tik pasijuokta.

Kasmet Lietuvos kinas gauna apie 2,3 mln. eurų, o, pavyzdžiui, Sosnovskio barščiams naikinti Aplinkos ministerija buvo skyrusi 1,5 mln. eurų. Zoologijos sodo metinis biudžetas panašus kaip viso nacionalinio kino. Dėl tokios situacijos kūrėjams sunku įsitvirtinti ir tada jie sutinka daryti kompromisą: ima paprastą siužetą, gauna dar mažiau pinigų ir viską padaro dar primityviau. Gauname primityvų rezultatą, nes sekti vaizduote neleidžia biudžetas.

Tenka bendrauti su verslininkais dėl paramos kinui. Jie sako, kad parėmę filmo kūrimą turės pildyti krūvas dokumentų, dėl visko įrodinėti, o galiausiai ateis Valstybinė mokesčių inspekcija pasidomėti, kokie čia pertekliniai pinigai. Todėl niekas nenori rizikuoti. Pavyzdžiui, Izraelyje dalis iš Holivudo filmų uždirbtų pinigų skiriama nacionaliniam kinui remti.

Manau, Lietuvai per metus reikėtų kurti 5–6 filmus. Jei filmuotume daugiau, gali nukentėti kokybė. Kol kas nėra žanrų įvairovės, pavyzdžiui, nekuriama istorinių filmų, tam trūksta galimybių. Biudžetas mažas, bet reikalaujama, kad į filmą ateitų žiūrovų. Taip kinas tampa panašus į greitojo maisto restoranus: pinigai surenkami, režisieriai ir prodiuseriai patenkinti, bet jie niekur toliau nekeliauja, tarptautiniai festivaliai jų nepriims. Prieiname net prie tokio paradokso, kad perkame užsienyje padarytų filmų scenarijus ir padarome savo versijas.

–  Ar galvojate apie komercinę filmų sėkmę?

– Jei režisierius sako, kad jo nedomina komercinė filmo sėkmė, jis meluoja. Pilna salė žiūrovų – malonus dalykas. Man pasisekė, nes užsiauginau savo žiūrovą. Į mano filmus susirenka palyginti pastovus skaičius žiūrovų – apie 60 tūkst. Viename didžiausių Brazilijos stadionų Rio De Žaneire per rungtynes būna apie 75 tūkst. žmonių, man iki to netoli.

– Ar matote skirtumų tarp Lietuvos ir užsienio auditorijų?

– Prancūzijoje į prancūzišką filmą ateina šeimos, susirenka kartu pasižiūrėti į mėgstamus aktorius, įvertinti mėgstamo režisieriaus darbo, po to nueina į kavinę aptarti filmo. Skandinavai taip pat palankiai žiūri į nacionalinį kiną, žino, kad žiūrovai ateis į gerą filmą. Aš anksčiau irgi maniau, kad skandinavai blogų filmų nekuria. Žinoma, kai jų padaugėjo, pamačiau, jog yra ir ne tokių sėkmingų.

Įstrigo nutikimas Norvegijos šiaurėje, kai kažkada Trumso kino festivalyje rodžiau „Dievų mišką“ pagal Balį Sruogą. Trumse yra gatvė, einanti į horizontą, tai einu su norvegų kino kritiku ta gatve ir matau, kad būriuojasi minia žmonių. Sakau, turbūt mašina žmogų partrenkė, o man atsako: „Čia ne žmogų nunešė, čia žmonės stovi eilėje į tavo kino filmą.“

Natūralu, kad žiūrovai nori pamatyti nežinomos šalies darbų. Kodėl Europai taip patinka Irano kinas? Tai šalis, kurioje egzistuoja griežta cenzūra, bet jie kuria puikius filmus. Čia nėra jokio „žvaigždiškumo“, niekas nežino tų aktorių, tačiau kino mėgėjai nori pamatyti nežinomos šalies istorijas. Lietuviško kino irgi daug kas nežino (na, Prancūzija žino Šarūną Bartą, o daugiau kaip ir nieko). Tiesa, yra lenkų kritikų, kurie domisi lietuvių kinu, seka mūsų darbus.

– Ką manote apie mūsų kino kritikus? Jie patys sulaukia kritikos, kad tinkamai neatlieka savo misijos ugdyti skonį.

– Mūsų nuomonės dažnai išsiskiria, bet jei sužinau kažką naujo, tai mane žavi. Pavyzdžiui, neseniai perskaitęs vienos magistrės darbą sužinojau, kad esu magiškojo realizmo atstovas. Buvo tikrai smagu jį skaityti, sužinojau naujų dalykų. Dar iki šiol atsimenu Živilės Pipinytės straipsnį apie kažkokius religinius dalykus mano trilogijoje „Ir ten krantai smėlėti“, „Bilietas iki Tadž Mahalo“ ir „Amžinoji šviesa“.

Tai mane praturtina, bet jei išgirstu tik neigiamą atsakymą, kas iš to? Kažkada maniau, kad kino kritikai – nepavykę režisieriai, bet vėliau pakeičiau nuomonę. Kritikas negali būti draugas. Saulius Macaitis bandydavo būti draugas, bet paskui dėl to labai kentėdavo: jei draugo filmas nepatikdavo, o jis apie tai rašydavo, tada jie susipykdavo, jis nervindavosi, gudraudavo, prašydavo, kad kiti parašytų.

– Kas po „Edeno sodo“?

– Panikuodamas suprantu, kad šią minutę neturiu nieko įdomaus. Yra senų, jau maždaug  penkiolika metų gulinčių projektų, kuriems paprasčiausiai nepavyko gauti finansavimo. Yra toks Torgny Lindgreno romanas „Kamanių medus“. Prieš dešimtmetį nusipirkome teises į jį, susiradome prodiuserius, bet negavome pinigų, ir šis didžiulis daiktas tebeguli. Buvome gavę teises ir į Izraelyje gyvenusio Abraomo Karpinovičiaus knygą apie prieškario Vilniaus žydų varguomenę – prekeivius, prostitutes, vagis. Labai smagi knygelė su gražia ironija. Dainius Dirgėla buvo parašęs scenarijų, gavome autoriaus palaiminimą, bet nieko neišėjo.

Kai mane pavadino magiškuoju realistu, ėmiau ieškoti tokių siužetų ir dabar blaškausi kažkur tarp brolių Coenų ir Roy Anderssono, o tie du kūriniai kaip du didžiuliai lagaminai velkasi iš paskos.

Nežinau, kur man eiti: ar žengti realistiniu keliu, ar toliau ieškoti absurdo pasaulio vizijų. Stoviu kryžkelėje.

 

Režisierius Algimantas Puipa

Amžius: 64 metai.

Alma mater: Sąjunginis valstybinis kinematografijos institutas, Maskva.

Apdovanojimai: „Sidabrinė gervė 2012“ už geriausią filmą ir geriausią režisūrą, pagrindinis prizas Truskaveco (Ukraina) tarptautiniame televizijos filmų festivalyje už filmą „Miegančių drugelių tvirtovė“;

pagrindinis prizas kino festivalyje „Kino šokas“ (Rusija) už „Nuodėmės užkalbėjimą“;

pagrindinis prizas Ruanos Šiaurės šalių festivalyje, Šiaurės šalių festivalio Liubeke (Vokietija) prizas už „Vilko dantų karolius“;

žiuri prizas tarptautiniame Miuncheno kino festivalyje už „Bilietą iki Tadž Mahalo“;

pagrindinis prizas San Remo autorinių filmų festivalyje (Italija) už juostą „Amžinoji šviesa“.

Šaltinis: Lietuvos muzikos ir teatro akademija

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...