2012 Lapkričio 22

Algimantas Kasparavičius: „Lietuvai geopolitiškai svarbiau ne japonų investicijos, bet ryšys su žemynine Europa”

veidas.lt



“Lietuva per pastaruosius kelerius metus parodė, kad valstybė gali išsiversti ir be užsienio politikos. Tarsi provincija, valstija ar gubernija. Pakanka, kad už užsienio politiką atsakingas aukščiausias asmuo segtų medalius „patriarchams” ir užsiiminėtų istorija – dar veikiančią Vyriausybę tituluotų „istorine”.

Tad smagiai skamba tezė, kad ir naujoji valdžia „užsienio politikos nekeis, išlaikys tęstinumą”, – istorikas dr. Algimantas Kasparavičius pabrėžia, kad norint atsakingai strateguoti šalies užsienio politiką pirmiausia privalu sąžiningai ir kritiškai persijoti esamą situaciją. Reikia pamatyti realius pokyčius po prezidento rinkimų Vašingtone, Paryžiuje ar premjerų pasikeitimo Londone. Suvokti, kaip ir kur link XXI a. pradžioje juda Europa ir globali politika.
Tad ką darytų užsienio reikalų srityje, jei būtų premjeras, istorikas A.Kasparavičius.

Santykiai su Lenkija: pirmas vizitas – į Varšuvą, jokių mistinių pauzių
Čia pirmiausia turėtume pasveikinti ilgametį Lenkijos užsienio reikalų ministrą Radoslawą Sikorskį. O tai reiškia, kad naujojo Lietuvos užsienio reikalų ministro pirmas užsienio vizitas turėtų būti į Varšuvą. Tai būtų ir džentelmeniška, ir pragmatiška. Seimo rinkimai parodė, kad ministro R.Sikorskio politika Lietuvos atžvilgiu pasiteisino šimtu procentų. Dėl nuoseklios, kietos ir pragmatiškos šešerius metus varomos jo linijos Lietuvos atžvilgiu Lietuvos lenkai tiek konsolidavosi, kad 23-iaisiais nepriklausomybės metais Seime turės savo frakciją.
Prasčiau yra tai, kad de facto tautiniu pagrindu sukurta Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) yra regioninė politinė jėga, pretenduojanti valdyti valstybę, tačiau jos ideologinėje potekstėje užkoduotas šūkis „Mes – ne kairieji, ne dešinieji ir ne liberalai, mes – lenkai” nėra orientuotas į Lietuvos unitarinės valstybės politinę konsolidaciją. O galbūt ir daugiau?
Todėl santykius su Lenkija būtina tvarkyti. Ir jokių mistinių pauzių čia nėra ir būti negali. Kuo ilgiau mūsų valdžia reikalą temps, tuo sąskaita Lietuvai augs. Mažiausia, ką naujai Vyriausybei teks padaryti, – tai akceptuoti lenkų poziciją dėl asmenvardžių rašybos ir koreguoti švietimo įstatymą. Ir būtų gerai, jei ši saldi pergalė, iškovota pačių lenkų, o ne dovanota lietuvių, nepaskatintų bendrapiliečių įkarščio siekti naujų laimėjimų.

Santykiai su Rusija: siekti, kad uždaros durys būtų atidarytos
Dėl santykių su Rusija Lietuva atsidūrusi tam tikroje baloje: vieniems dėl to šilta ir gera, jie dauginasi. Bet dauguma baloje gyvendami skursta, nes per “Gazpromą” remia Rusijos karinį-pramoninį kompleksą ir socialines programas. Žvelgiant kitu aspektu, Lietuva – tranzitinė šalis ir iš tranzito tarp Rusijos ir Vakarų nemažai uždirba.
Antra vertus, mūsų viešojoje erdvėje Rusija piešiama niūriai: ji didelė, autoritarinė, „valdomos demokratijos” šalis, taigi grėsminga Lietuvai. Rusija savo ruožtu deda pastangas tarptautinėje erdvėje izoliuoti Lietuvą (ipso facto Latviją, Estiją) ir kurti situaciją, kuriai esant Baltijos barjero neliktų. Iš esmės laikosi uždarų durų politikos. Per nepriklausomybės dvidešimtmetį į Lietuvą neužklydo nė vienas rusų prezidentas. Pastaraisiais metais Kremlius nebeįsileidžia ir Lietuvos prezidentės, kuri kvietimui į Kremlių pasirengusi nuo 2010-ųjų vasario. Bet gražiausia tai, kad tokia padėtis, regis, tenkina ne tik Kremlių. Juk iki šiol nebuvo iniciatyvų organizuoti, tarkime, Lenkijos, Lietuvos (Latvijos, Estijos) ir Rusijos prezidentų konferenciją.
Atskira santykių su Rusija tema yra istorija ir okupacijos žalos atlyginimas. Nereikia painioti: vienas klausimas – humanitarinis istoriografinio pobūdžio, kitas – juridinis. Dėl politinės istorijos diskutuosime gal net amžinai. Tačiau antro klausimo konservuoti negalima. Tai būtų keleriopa klaida: pirma, neišvengiamai kyla senaties termino klausimas; antra, prieš 20 metų išreikšta tautos valia nėra absoliuti – per kitą referendumą ji gali būti ir kitokia; trečia, nereikėtų laukti, kad pati istorija mums pasiūlytų sprendimą, kokį, tarkime, ji mums pakišo 1938 m. kovą.
Naujoji Vyriausybė privalėtų labai aiškiai ir konkrečiai pasakyti, ko iš Rusijos nori: sąžiningai apskaičiuotos ir tarptautinių ekspertų pripažintos sumos; okupacijos politinio / juridinio fakto oficialaus pripažinimo be finansinių pasekmių Rusijai ar jos prezidento simbolinio atsiprašymo? O gal visko iškart? Siekiant konkretaus rezultato reikia kruopštaus profesionalų, o ne mėgėjiškų komisijų kasdienio darbo Lietuvoje ir Maskvoje tarp rusų intelektualų, žiniasklaidoje, tarptautiniuose forumuose, diplomatiniuose užkulisiuose.

Santykiai su Vokietija: vokiškos dimensijos grąžinimas – svarbiausia kryptis
Čia Dievas Lietuvą nubaudė dar 1945-aisiais, kai iš vokiečių atėmė Rytprūsius, o iš lietuvių – beveik 600 metų senumo sieną su Vokietija. Sienos su Vokietija praradimas XX a. viduryje yra didžiausia lietuvių tautos ir valstybės geopolitinė katastrofa nuo XVIII a. pabaigos. Vokietija ne tik buvo svarbiausias Lietuvos ūkinis partneris ar didžiausias Lietuvos valstybingumo atkūrimo lobistas Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, bet ir svarbiausias geopolitinio balanso tarp Rytų ir Vakarų garantas Baltijos jūros šiaurryčiuose.
Tradiciškai ramų, bet stiprų vokiečių palaikymą jautėme ir iš karto po Kovo 11-osios. Todėl naujam premjerui ir užsienio reikalų ministrui pirmaeilis uždavinys turėtų būti gerokai sustiprinti Lietuvos ir Vokietijos bendradarbiavimą bei ryšius: ekonominius, politinius, kultūrinius, intelektualinius. Didžiausios ir turtingiausios ES šalies investicijos Lietuvoje palyginti menkos, projektai siauri. Dėl mūsų biurokratų šlėktiško elgesio ir politikų vištakumo vokiečių verslininkai Lietuvą apeina ratu, mieliau rinkdamiesi Rygą ar Taliną. Tik su Vokietijos politiniu, finansiniu ir technologiniu potencialu galime tikėtis pozityvių poslinkių Karaliaučiaus demilitarizavimo procese. Per Berlyną ar Berlynui tarpininkaujant lengviau būtų atrišti ir mūsų santykių su šiuolaikine Rusija mazgus.
Todėl vokiškos dimensijos grąžinimas į Lietuvos užsienio politiką turėtų būti viena svarbiausių, jei ne pati svarbiausia, šiuolaikinės mūsų užsienio politikos kryptis. Kad ji būtų lengviau realizuota, ministras su vokiečiais turėtų šnekėtis vokiškai, gimnazijose ir universitetuose turėtų būti labiau diegiama deutsche Sprache.

Santykiai su Latvija ir Estija: atmesti egoizmą
Santykiai su Baltijos kaimynėmis per pastarąjį dešimtmetį maždaug tokie kaip ir tarpukariu: emocijų ir projektų pakankamai, bet rezultatai kuklūs. Tik kaip nesusipratimą ar baltišką užsispyrimą reikėtų vertinti faktą, kad ligi šiol Lietuva ir Latvija neįstengia susitarti dėl sienos jūroje. Estų iniciatyva, kad Baltijos oro erdvės policinė priežiūra vyktų rotacijos principu, logiška ir Vilnius čia neturėtų egoistiškai verkšlenti. Reikėtų sustiprinti Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonominę, energetinę integraciją, kuri ateityje gal duotų ir politinių, kultūrinių dividendų.
Deja, Vilnius tokią progą tik ką praleido. Ar ne logiškiau, efektyviau ir perspektyviau būtų buvę, jei derybos dėl regioninio Visagino AE projekto būtų vykusios tarp jungtinės LT-LV-EE-(POL?) delegacijos ir „Hitachi”?

Santykiai su Baltarusija: mūsų prioritetas – ekonominis pelnas ar demokratija?
Pastaraisiais metais ES kartu su Lietuva santykių su Baltarusija srityje išgyvena bankrotą, tačiau ES jie labiau prestižo ir ideologijos reikalas, o Lietuvai – dar ir geopolitinio saugumo. Kadaise viešai deklaruotos Lietuvos ambicijos tapti ES baltarusiškų reikalų eksperte patyrė fiasko, nes Vilnius nepajėgė atsakyti į klausimą, ko Baltarusijos atžvilgiu labiau pageidauja: pelningo ekonominio bendradarbiavimo su Aleksandro Lukašenkos režimu ar konkurencingos demokratijos kaimyninėje šalyje.
Kalbos, kad ekonominės sankcijos prieš režimą neveikia, nepagrįstos, nes neveikia tik neefektyvios ir realiai nevykdomos. A.Lukašenka tai puikiai supranta ir sėkmingai jas restruktūrizuoja dalies verslininkų egoistiniu pelno siekiu. Iš čia ir visi kiti skandalai, susiję su vienų arba kitų lietuvių pareigūnų požiūriu į baltarusių opozicionierius ar jų reikalus Lietuvoje. Kai Baltarusijos demokratijos dilema Lietuvoje nustos būti vien tik politikos studentų ir leitenantų ar politologijos ekspertų reikalu, demokratijos Baltarusijoje problema pajudės iš mirties taško. Žinia, su sąlyga, kad prezidentui diktatoriui daugiau nebus suteikta progų pasinaudoti lietuvių svetingumu.

Santykiai su ES ir NATO: mes suinteresuoti kuo didesne konsolidacija
Po 2004 m. pavasario Lietuvos santykiai su ES ir NATO tik iš dalies gali būti traktuojami kaip mūsų užsienio politikos objektas, nes mes patys esame ir ES, ir NATO. Todėl gana linksmai skamba mūsų užsienio politikos asų patikinimai, kad „Lietuvos užsienio politika nesikeičia, orientacija išlieka į NATO ir ES”.
Akivaizdu, kad ES ir NATO yra tiek stiprios ir patikimos, kiek mes patys esame valstybė, pajėgi vykdyti tam tikrus geopolitinius uždavinius, ginti savo nacionalinius interesus. Todėl nesolidu spekuliuoti ir NATO sutarties 5-uoju straipsniu ar girtis nuopelnu, kad „pagaliau” sukurti Baltijos valstybių gynybiniai planai. Šis straipsnis išreiškia tik tam tikrą politinę valią. Kad ji galėtų būti realizuota, dar reikalinga ir pakankama politinė bei karinė galia.
Žinodama Lietuvos realius pajėgumus, Vyriausybė turėtų būti suinteresuota dviem strateginiais dalykais: pirma, NATO galios stiprinimu, kuris ne visada suderinamas su jos radikalia plėtra; antra, kuo gilesne, platesne ir gyvesne Lietuvos integracija į ES, imtinai iki ES federacijos. Tik taip Lietuva gautų trokštamą geopolitinį saugumą ir perspektyvą išsivystyti iki krikščioniškos Europos civilizacinių, kultūrinių, socialinių standartų. Geopolitiškai Lietuvai svarbiau ne japonų investicijos ar vieno eksprezidento sparnuota frazė, įamžinta ant Vilniaus rotušės sienos, bet tvirtas geopolitinis ryšys su žemynine Europa.
O lietuvių susirūpinimas dėl artėjančio pirmininkavimo ES Tarybai – šiek tiek perdėtas. Jokiu būdu nenuvertinant šios tarptautinės funkcijos, vis dėlto svarbu suvokti, kad laukia gana rutininė pareiga, su kuria susitvarkė netgi Turkijos perkirstas Kipras. Naujajam premjerui ir užsienio reikalų ministrui galbūt vertėtų rimčiau pagalvoti tik apie tai, kokius pozityvius pirmininkavimo ES Tarybai akcentus Lietuva yra pajėgi 2013 m. palikti ir kokius signalus apie savo civilizacinį vaidmenį tarptautinei bendruomenei, pirmiausia europiečiams, nori pasiųsti.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. skaitytojis skaitytojis rašo:

    Kadangi A. Kasparavičius tarp mūsų artimiausių kaimynų nemato Švedijos (ir Šiaurės Tarybos nemini), premjeru nei URM vadovu jo nematau :)


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...