2013 Liepos 13

A.Krikščiūnaitė: „Kiekvienas kūrinys turi priaugti lyg oda“

veidas.lt


Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatės dainininkės Astos Krikščiūnaitės vasara kaip niekad užimta: koncertai, festivaliai, renginiai. Menininkė sako, kad Lietuvoje jaučiasi mylima ir vertinama. Dabar – gražiausi jos karjeros metai.

„Neturiu jokių skandalų, kuriais galėčiau penėti Lietuvos žiniasklaidą. Į akiratį patenku tik per savo profesiją“, – juokauja dainininkė Asta Krikščiūnaitė. Ir iš tikrųjų: šios menininkės niekada neslėgė viešumo našta dėl asmeninio gyvenimo, jos nepersekioja būtos ir nebūtos istorijos, visuomenei ji žinoma dėl savo sceninių darbų bei įvertinimų.

Dainavimas – geriausias gyvenimo pasirinkimas

A.Krikščiūnaitė dainavo nuo vaikystės. Tačiau visąlaik – tik kaip ansamblio narė. Ji sako niekada net nedrįsusi svajoti, kad galėtų tapti dainininke: „Norėjau būti muzikos mokytoja. Kaip mama. Be to, ji buvo Pasvalio įvairių meno kolektyvų vadovė, švenčių organizatorė. Tikras pavyzdys visiems. Iki šiol visas Pasvalys siunčia linkėjimus į Vilnių.“
Įstoti į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją paskatino ansamblio draugė. Vėliau buvo paskyrimas į Klaipėdos muzikinį teatrą. „Klasikinis dainavimas ir tada atrodė kažkas nepasiekiama, lyg iš neapčiuopiamo svajonių pasaulio. Bet man kartu tai taip natūraliai susiklostė, kad nelabai įsivaizduoju, kuo būčiau, jei nebūčiau, kuo esu. Tiesa, vaikystėje svajojau būti kažkuo „su gražia suknele“ ir publika priešaky. Tai ši profesija turbūt tai ir įkūnijo“, – juokauja pašnekovė.
Pasak solistės, nepradėjęs dainininko kelio net neįsivaizduotum, koks tai sunkus darbas. „Tai nėra vien tik duomenų turėjimas, technikos įvaldymas ir gaidų išmokimas. Didžiulį vaidmenį čia vaidina psichologija. Lyginimas su kitais dainininkais, vertinimas persekioja nuo pirmos iki paskutinės dainavimo akimirkos. Kiekvienąkart į sceną išeini kaip iš naujo“, – sako dainininkė.
Prieš metus gauta Nacionalinė meno ir kultūros premija, A.Krikščiūnaitės žodžiais, įpareigoja dar labiau. Dainininkei ji suteikė džiaugsmo, pelnė įvertinimą, bet kartu buvo labai geras lakmuso popierėlis aplinkinių reakcijai pasitikrinti. „Aš daug draugų neturiu. Jų ratas labai siauras, laiko patikrintas. Mano tikrieji draugai myli mane vienodai, ar aš gaunu premiją, ar esu tiesiog Asta iš Pasvalio“, – teigia menininkė.

Prasmingas darbas

Nuo 2008-ųjų A.Krikščiūnaitė dėsto klasikinį dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jos klasėje – dešimt studenčių. Būti dėstytoja – malonumas, tačiau pripažįsta, kad darbas sunkus ir nepaprastas. „Turi matyti kiekvienos mergaitės dainavimo niuansus ir žinoti, kuo gali padėti. Man labai patinka, kai pamačiusi problemą žinau, kaip ją išspręsti. Tada darbas tampa prasmingas“, – sako pašnekovė.
Tačiau, pasak jos, net ir įgudusiai akiai sunku pasakyti, ar bus žmogus dainininkas. „Drąsu, – šypteli A.Krikščiūnaitė. – Mano praktikoje buvo tokių studenčių, kurios man pačiai netikėtai sužibėjo scenoje. Niekada negalima nurašyti žmogaus, aš visada jaučiu savo darbo prasmę.“
Dainininkė kviečiama vesti meistriškumo pamokų Lietuvoje, Suomijoje, Vokietijoje, Latvijoje, dalyvauja įvairių konkursų vertinimo komisijų darbe. Ji pastebi, kad dainininko kelyje geriau sekasi tiems, kurie jau yra įgiję kokį nors išsilavinimą. „Tie žmonės jau turi didesnės vidinės brandos, kitaip suvokia meno pasaulį ir, sakyčiau, tvirčiau stovi ant žemės. Jie kitaip žiūri į atlikimo meną, todėl sparčiau juda į priekį“, – mano A.Krikščiūnaitė.
Vokalo studijos – Lietuvoje vienos brangiausių. Prieš trejus metus Švietimo ir mokslo ministerijai įvykdžius aukštojo mokslo reformą, būsimiesiems dainininkams, jei jų studijų nefinansuoja valstybė, už semestrą tenka mokėti 18 tūkst. litų. „Pinigai kartais nuperka svajonę, kuri niekada neišsipildo. Taip neturi būti“, – pabrėžia solistė.
Dainininkė pastebi, kad pastaraisiais metais smarkiai išaugo susidomėjimas klasikine muzika, ypač dainavimu. Didelį vaidmenį, pasak A.Krikščiūnaitės, čia suvaidino televizija, o svarbiausią – projektas „Triumfo arka“: „Žmonės kitaip pradėjo žiūrėti į šią profesiją. O ir ji pati atsirado arčiau žmonių. Labai džiugu, kad susidomėjimas toks didelis. Visada gero tono ženklas buvo atskirti Bachą nuo Verdžio, bet šiuo metu tai ypač vertinama.“
Menininkės teigimu, užsienyje įprasta, kad dainininkų programas, koncertus, keliones planuoja vadybininkai. Lietuvoje – šiek tiek kitaip. „Klasikinio žanro atstovai neuždirba tiek pinigų, bent jau Lietuvoje, kad kiekvieną užlipimą ant scenos palaimintų vadybininkas“, – sako pašnekovė. Vis dėlto ji jaučiasi mylima, gerbiama ir vertinama savo šalyje.
Dainininkė gyvenime mėgsta aiškumą ir pastovumą, todėl dirbti Lietuvoje, kur jau turi pelniusi vardą, jai paprasta ir ramu. „Dirbu nuosekliai, kryptingai ir tiksliai. Kiekvienas kūrinys turi priaugti kaip oda. Visada save analizuoju, klausausi koncertų įrašų“, – dainininko tobulėjimo kelią atskleidžia A.Krikščiūnaitė.
Ji pastebi, kad Vakaruose publika labiau išprususi. „Jiems yra normalu eiti į koncertą, pirkti abonementus – tai tradicija. Lietuvoje link to dar tik einame“, – pripažįsta dainininkė.

Darbas, talentas ir… atsitiktinumas

Solistė atskleidžia daug metų kartotą ir visiems žinomą menininko kelią į pripažinimą: darbas, talentas ir… sėkmė. Nors nemažai lemia ir atsitiktinumas. „Tam tikru laiku būti tam tikroje vietoje. Dainininkai, priešingai nei kitų meno rūšių atstovai, negali dainuoti šešias valandas be sustojimo. Kartai mes ir pritingim, kartais ir neištveriam… O kartais tiesiog ateina tau skirtas momentas, ir staiga tampi kuo tampi. Reikia, reikia ir čia sėkmės“, – svarsto A.Krikščiūnaitė.
Moteris džiaugiasi, kad dabar – jos karjeros aukso amžius. Koncertų grafikas užpildytas metams į priekį, šventės – didžiausias darbymetis, o šią vasarą laisvų savaitgalių taip ir neturės. Dainininkė ką tik grįžo iš Estijos, kur pristatė naują Lotynų Amerikos muzikos programą, vėliau jos laukia Lietuvos pirmininkavimui skirtas koncertas su specialia programa Sankt Peterburge, Glinkos kapeloje. Liublianos festivalyje A.Krikščiūnaitės balsas taip pat skambės – ji atliks soprano partiją Giuseppe’s Verdi „Requiem“. Vasara Lietuvoje, pasak dainininkės, taip pat derlinga: ji mylima ir kviečiama festivalių viešnia, įvairių koncertų dalyvė.
Net ir turėdama kelių dešimčių metų scenoje patirtį, solistė visada jaučia jaudulį ir atsakomybę kildama į sceną. „Esu įpareigota nenuvilti nei savęs, nei publikos“, – sako A.Krikščiūnaitė.
Daug metų ji koncertuoja su nuolatine scenos partnere pianiste Audrone Kisieliūte. „Tinkamas scenos partneris – didelė dalis koncerto sėkmės. Sunku būna, kai už save gali garantuoti, o už kitą – ne. Todėl ir scenoje labai gera būti su laiko patikrintais žmonėmis“, – teigia solistė.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...