Nobelio premijas skirstančios komisijos Švedijoje ir Norvegijoje vis dažniau priima prieštaringus sprendimus, kiršinančius ne tik mokslininkus, bet ir politikus.

Čekijos prezidentas Vaclavas Klausas šiemet Europos Sąjungai įteiktą Nobelio taikos premiją pavadino tragiška klaida. “Maniau, tai pokštas. Net sapne negalėjau įsivaizduoti, kad kalbama rimtai”, – negali atsikvošėti euroskeptikas, prisimindamas pirmąją savo reakciją išgirdus, kad Nobelio komitetas premiją už taiką skyrė Sąjungai, susiformavusiai po karo.
Pasak V.Klauso, suprasti tokį sprendimą dar būtų galima, jei premija būtų įteikta kokiam nors konkrečiam asmeniui už jo laimėjimus. “Tai ir anksčiau buvo tuščia, beprasmė premija, o šį kartą ją pavadinčiau dar ir biurokratine. Pamatysime, ar kas nors išdrįs ją atsiimti”, – piktinasi Čekijos prezidentas.
Vis dėlto, nors po kiekvienos Nobelio premijos teikimo ceremonijos atsiranda nepatenkintų ir norinčių apskųsti premijos skyrimą, šį kartą nuostabos neslepia ne vien euroskeptikai.
Nors komitetas, skyręs Nobelio taikos premiją Europos Sąjungai, aiškina, esą tai bus savotiška motyvacija Bendrijai, kankinamai skolų krizės, konservatyvaus Didžiosios Britanijos laikraščio “Daily Telegraph” apžvalgininkas Iainas Martinas sako, kad šiųmetis apdovanojimas yra “žemiau parodijos”. Jo straipsnis iliustruotas fotografijomis iš “taikios” euro zonos, kuriose matyti degančios vėliavos su svastikomis Atėnų gatvėse, kai Graikijoje praėjusią savaitę viešėjo Vokietijos kanclerė Angela Merkel.
“Matyt, šis prizas ir įteikiamas už taiką bei harmoniją Atėnų ar Madrido gatvėse”, – antrina Torių partijos atstovas Europos Parlamente Martinas Callananas. Net ir Graikijos parlamento opozicijos atstovai nesusilaiko nepridūrę, kad būtent ES reikia dėkoti už kasdienę karo padėtį šalyje, tad prizas – išties “savalaikis”.
Didžiosios Britanijos “Spectator” tinklaraštininkas Jamesas Forsythas kelia dar vieną versiją – esą premijos ES nusipelnė greičiausiai dėl to, kad Vokietija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir kitos šalys jau pusšimtį metų sugeba susilaikyti nuo tarpusavio karo.
Ir net ES draugiškai nusiteikęs “The Economist” sprendimą apdovanoti Bendriją būtent už taiką įvertina trumpai ir iškalbingai – klaustuko ženklu.
Kai kurie ekspertai iš tiesų sako neturintys ko ir pridurti, ir linkę iš situacijos nebent pasišaipyti. “Matyt, ES būtinai turėjo gauti milijono eurų premiją, nes jai labai trūksta pinigų, tad reikėjo sugalvoti tik jai tinkamą nominaciją. Ekonomika, savaime suprantama, netiko, tad ir buvo pasirinkta taika”, – šaiposi Vokietijos savaitraštis “Der Spiegel”.

Premijos avansu, padėkos – nusikaltėliams
Tokios pašaipos ir kritika dėl Osle priimto sprendimo apdovanoti Europos Sąjungą Nobelio premija kelia klausimą, kokia logika vadovaujasi ši komisija ir ar jos argumentus apskritai galima vadinti “logika”. Kaip ir kiekvienais metais, atsiranda ne tik kritikų, bet ir komisijos gynėjų. Štai Vokietijos užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle Europos Sąjungą vadina sėkmingiausiu visų laikų taikos projektu. Prancūzijos dienraštis “Le Parisien” papildo, kad Nobelio taikos premijos skyrimas ES yra “netikėtas, pelnytas, jautrus, darantis garbę sprendimas”, o jei kam nors dėl tokio sprendimo kyla abejonių, jas reikia vyti šalin, nes ES dar įrodys, jog svarbiausias jos tikslas yra būtent taika.
Jei teisūs prancūzai, tai Nobelio taikos premija avansu tampa ne išimtimi, o taisykle ir tendencija. Juk 2009-aisiais Nobelio taikos premija buvo skirta vos 12 dienų JAV vadovavusiam prezidentui Barackui Obamai. Apdovanojimas jam įteiktas “už nepaprastas pastangas stiprinti tarptautinę diplomatiją ir tautų bendradarbiavimą”. Nobelio komiteto pirmininkas Thorbjørnas Jaglandas pridūrė, kad B.Obama nutiesė kelią deryboms su Rusija dėl branduolinių ginklų. “Prisiminkite paties Alfredo Nobelio žodžius, kad premija turi būti skirta žmogui, prisidėsiančiam prie armijų mažinimo. Šių dienų terminais tai reikštų ginklų kontrolę ir nusiginklavimą”, – aiškino premijos skyrimo iniciatorius, pabrėždamas, kad prizas įteiktas avansu, tad dar labiau įpareigos Amerikos vadovą siekti taikos pasaulyje.
Keistų ir netikėtų Nobelio taikos premijų iki šiol būta ne vienos. Pavyzdžiui, 2003-iaisiais Nobelio taikos premija buvo skirta tuo metu besislapstančiam Irako lyderiui Saddamui Husseinui už jo pastangas nedidinti masinio naikinimo ginklų arsenalo. Norvegijos Nobelio komitetas pabrėžė, kad tokį sprendimą jam priimti padėjo Irake apsilankiusių inspektorių išvados. Jose aiškiai sakoma, kad po JAV įsiveržimo į Iraką neaptikta nė vieno masinio naikinimo ginklo. “Tai akivaizdūs įrodymai, kad pastaruosius kelerius metus S.Husseinas stengėsi susilaikyti nuo tolesnio ginklavimosi. Argi tai ne taikos siekis ir priežastis jį apdovanoti?” – teigė premiją S.Husseinui skyrusi, bet 1,3 mln. dolerių prizą JAV atstovams įteikusi komisija.
Vis dėlto nemaža dalis žiniasklaidos tuomet stebėjosi, kad taikos premija antrą kartą istorijoje skirta maniakui diktatoriui, pasižymėjusiam žodžiais nenusakomu žiaurumu: tada prisiminti ir 1994-ieji, kai tokia premija buvo skirta su teroristinėmis organizacijomis siejamam palestiniečiui Yasserui Arafatui.
Priminsime, kad tais metais prizą jis dalijosi su Shimonu Peresu ir Yitzhaku Rabinu, o apdovanota ši trijulė buvo už “politinį veiksmą, paskatinusį taikos procesą tarp palestiniečių bei Izraelio ir padidinusį taiką visuose Artimuosiuose Rytuose”.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.