Prieš 65 metus Lietuvoje prasidėjo masinė žemės ūkio kolektyvizacija, kuri pridarė didelių nuostolių visose gyvenimo srityse.

Šiandien jau neabejojama, kad žemės ūkio kolektyvizacija (1929–1930 m.), o kartu ir geriausių ūkininkų sunaikinimas buvo viena svarbiausių rusiškojo socializmo sistemos SSRS žlugimo priežasčių: juk ko verta santvarka, kurioje negali būti patenkinti elementarūs žmonių poreikiai?

Kolektyvizacija Lietuvoje
Žinios apie kolektyvizacijos pagimdytą nepapratai sunkią Sovietų Sąjungos žemės ūkio padėtį, apie maisto trūkumą miestuose plačiai pasklido po visą pasaulį, pasiekdamos ir mūsų ūkininkus. Apie tai gana atvirai pasakojo ir Justas Paleckis. Todėl po visų politinių virsmų 1940 m. naujos sovietinės valdžios atstovai viešai ir garsiai pažadėjo prievarta nevaryti žemdirbių į kolūkius.
Beje, šie pažadai buvo ne tik žodiniai, bet netgi įtvirtinti Liaudies Seimo dokumentuose: „Visokie bandymai pasikėsinti į asmeninę valstiečių nuosavybę arba prieš darbo valstiečių valią primesti jiems kolūkių organizavimą bus griežtai nubausti kaip kenkią liaudies ir valstybės interesams.“
Teisė valstiečiams ūkininkauti savarankiškai buvo įtvirtinta ir sovietinės Lietuvos konstitucijoje. Net ir 1947 m. gegužės 21 d. VKP(b) CK Politbiuro posėdžio protokole dar buvo rašoma, kad kolūkius Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje reikia kurti neskubant, tik jei atsiras norinčiųjų.
Pirmasis kolūkis pas mus atsirado 1947 m. Kėdainių rajone. Pavadintas jis buvo M.Melnikaitės vardu ir į jį įstojo 14 šeimų. Tais metais planuota įkurti 34 kolūkius, regis, visai nedaug, o įkurta tik 20, nes nebuvo norinčiųjų. Kažkodėl tais pačiais 1947-aisiais baigėsi, kaip istorikai rašo, atsargios sovietizacijos laikotarpis: Maskva nusprendė, kad Baltijos kraštuose ji gali veikti be ceremonijų visose gyvenimo srityse. Bet svarbiausia – priversti ūkininkus atsižadėti savo žemės, gyvulių, kito turto ir “susirašyti” į kolūkius.
Vietoj iki tol praktikuotos agitacijos, įtikinėjimo apie stambių ūkių pranašumus nuo 1947 m. vis labiau buvo naudojamas moralinis, ekonominis spaudimas, taip pat ir grasinimai. Jų prireikė todėl, kad mūsų kaimo žmonės buvo labai prisirišę prie žemės, laikė ją neįkainojama vertybe, dėl kurios kariai savanoriai net gyvybe rizikavo.
Bene svarbiausia valdžios poveikio ūkininkų atžvilgiu priemonė buvo vadinamoji išbuožinimo kampanija. Ji prasidėjo 1947 m. rudenį, vykdant specialų rugpjūčio 17 d. Sovietų Sąjungos nutarimą ir atitinkamus LSSR vadovybės dokumentus, išleistus rugsėjo ir gruodžio mėnesiais. Juose buvo nurodyti buožinių ūkių požymiai, svarbiausias – samdomo darbo naudojimas. Beje, aptariami dokumentai buvo traktuojami labai laisvai, todėl į buožių sąrašus galėjo patekti ir dviejų hektarų savininkas. Iš pradžių tokiems ūkininkams būdavo užkraunami nepakeliami mokesčiai, o vėliau, atėmus turtą, jų laukė ir tremtis į Sibirą.
1948 m. gegužės 22 d. Lietuvoje vyko pirmasis masinis mūsų kaimo gyventojų trėmimas, jo metu, vien oficialiais duomenimis, buvo išvežtos 11 345 šeimos. Po to valdžios įgaliotinis šiai egzekucijai vykdyti Joniškio apskrityje J.Blieka raportavo: „Apskrityje atsirado didelis pakilimas stoti į kolūkius. Šitas nuotaikas reiktų panaudoti ir steigti kolūkius.“ Taip ir buvo daroma, tad 1949 m. sausio 1 d. Lietuvoje veikė 614 kolūkių, gerokai daugiau nei prieš metus, bet dar ne tiek, kiek reikėjo valdžiai, – jie sujungė vos 3,9 proc. valstiečių ūkių.

Kolektyvizacijos padariniai
Sovietinės Lietuvos vadovybė gerai suprato, kokių pragaištingų padarinių masinė kolektyvizacija turės gyventojų aprūpinimui maistu, kad ji padidins jų nepasitenkinimą režimu, o kaltė dėl to, kaip paprastai, bus suversta vietos valdžiai – esą ji nesugebėjo įgyvendinti teisingų Maskvos direktyvų. Todėl Antanas Sniečkus dar 1948 m. pradžioje siūlė Maskvai kolektyvizacijos neskubinti, bet nieko nelaimėjo: VKP(b) CK sekretorius G.Malenkovas be užuolankų pareiškė, kad „CK nutarimai ne svarstomi, o vykdomi“.
Nesėkmingai nuo masinės kolektyvizacijos bandė gintis ir kitos respublikos: Estijos kompartijos CK pirmasis sekretorius N.Karotamas įrodinėjo Maskvai, kad „kuriant kolūkius reikia griežtai laikytis lenininio-stalininio laisvanoriškumo principo… Valstiečius reikia įtikinti praktiškai, kad visuomeniškas ūkio tvarkymas naudingesnis už individualų“. Žinoma, ir jo ten niekas neišgirdo, bet iniciatyva smarkiai paspartinti kolektyvizaciją kilo aiškiai ne Vilniuje, Rygoje ar Taline, o Maskvoje, nors ir ne visai aišku, kodėl būtent tada.
Vis dėlto atitinkamas LKP(b) CK ir LSSR MT nutarimas „Dėl kolūkių organizavimo Lietuvos TSR“ gerokai vėlavo – išėjo tik 1948 m. kovo pabaigoje. Jame skelbiama: „Tarybų Lietuvos valstiečiai stoja į išmėgintą socialistinio ūkio kelią, kad pasiektų pilnutinę pergalę prieš buožes, užtikrintų aukštą darbo našumą, savo medžiaginio ir kultūrinio lygio pakilimą.“ Nutarime net raginama griežtai laikytis kolūkinės demokratijos, bet tai jau veidmainiavimo viršūnė: taip valdžiai veikiant masinės kolektyvizacijos nebūtų buvę niekur…
Kolektyvizacijos lūžis Lietuvoje įvyko 1949 m. – tada kolūkių padaugėjo beveik dešimt kartų, iki 6032. Tikriausiai prie to prisidėjo ir dar vienas masinis gyventojų trėmimas, vykęs 1948 m. pavasarį, vienu metu visose Baltijos respublikose. Iš Lietuvos tada išvežta 8765 šeimos, arba 33 496 žmonės, iš Latvijos – 41 445, iš Estijos – 20 660 žmonių.
1952 m. rugsėjį įvykęs LKP(b) VII suvažiavimas su pasitenkinimu konstatavo, kad „Tarybų Lietuvoje nugalėjo kolūkinė santvarka“. Tačiau džiaugtis tikrai nebuvo kuo: žemės ūkio gamyba smuko pagal visus rodiklius. Smarkiai sumažėjo javų derliai: nuo 15 cnt iš hektaro 1949 m. iki 3 cnt – 1953 m., daug laukų likdavo neapsėta, nes nebuvo kam dirbti, trūko sėklos, trąšų. Smuko ir gyvulininkystė: žmonės nenorėjo atiduoti savo užaugintų galvijų, tad juos išpjovė ir išpardavė. Mūsų žemės ūkis buvo nublokštas kelis dešimtmečius atgal.
Požiūris į darbą taip pat labai greitai pasikeitė – krito darbštumas ir darbo kokybė, nes už savo darbą laukuose ir fermose žmonės beveik nieko negaudavo: 1950–1954 m. darbo užmokestis tesiekė nuo 4 iki 11 kapeikų už darbadienį (1960 m. rublio verte).
Žinoma, dėl tokios žemės ūkio padėties kentėjo ne tik kolūkiečiai, miestų gyventojai, bet ir valstybė: į biudžetą ji surinkdavo kur kas mažiau mokesčių negu anksčiau, mažiau gaudavo ir žemdirbių produkcijos. Šie ir kiti panašūs faktai, regis, aiškiai liudijo, kad J.Stalino ir jo bendraminčių žemės ūkiui primesta kolūkinė santvarka ekonomiškai neefektyvi, negyvybinga. Bet apie jos pakeitimą kažkuo kitu negalėjo būti nė kalbos – juk tai būtų grįžimas atgal, į kapitalizmą.
Todėl valdžia bandė gelbėti kolūkius visais įmanomais būdais: nurašydavo jų skolas valstybei – 28 mln. rublių vien tik 1955 m., kai Maskva susirūpino bloga Lietuvos žemės ūkio padėtimi ir net išleido specialų SSKP CK ir SSRS MT nutarimą, blogus kolūkius prijungdavo prie stipresnių, kaitaliojo jų vadovus, gerino kolūkių aprūpinimą trąšomis, žemės ūkio technika, statybinėmis medžiagomis, finansavo ir vykdė didžiulės apimties melioracijos darbus; siuntė iš miestų talkininkus, vertė gamyklas šefuoti, tai yra šelpti, kolūkius ir kt.
Taip vyko ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje, tačiau atrodo, kad pas mus šios valdžios priemonės davė geresnių rezultatų nei kitur. Apie 1965 m. mūsų žemės ūkis ne tik pasiekė prieškarinį lygį pagal javų derlingumą, pagal gyvulių skaičių ir jų produktyvumą, bet ir ėmė pirmauti SSRS pagal daugelį rodiklių. Kodėl taip atsitiko? Matyt, tą lėmė bendros visų mūsų žmonių pastangos, jų gebėjimas prisitaikyti prie Maskvos diktuojamų sąlygų, pasinaudoti jomis – tiek eilinių kolūkiečių, tiek visų lygių vadovų, kurie neretai amortizuodavo įvairias centro grūdamas avantiūras žemės ūkio srityje, kurių ypač gausu buvo N.Chruščiovo laikais (ko verta vien garsioji kukurūzų programa).
Apie stebėtiną mūsų bendro kaimo žmonių ištvermę, apsukrumą ir darbštumą, apie jų gebėjimą veikti pasikeitusiomis, itin sunkiomis sąlygomis kalba tas faktas, kad 1953 m. Lietuvoje kolūkiai ir tarybiniai ūkiai pagamino vos 27,8 proc. mėsos ir 19,3 proc. pieno, o visa kita ėjo iš kolūkiečių pagalbinio ūkio, suprantama, savoms karvėms ir kiaulėms šerti panaudojant ir kolūkių pašarus – tiek legaliai, tiek ir nelegaliai.
Taip jie ne tik sugebėjo išgyventi pačiais sunkiausiais kolūkių egzistavimo metais – 1950–1955-aisiais, bet ir gelbėjo miestiečius: tokio bado kaip kadaise Rusijoje pas mus nebuvo. Vėliau šie rodikliai pamažu keitėsi kolūkių naudai, bet  pagalbinio ūkio vaidmuo Lietuvoje ir toliau išliko svarbus: 1966–1969 m. Ukrainoje iš kolūkiečių buvo supirkta tik 3,8 proc. mėsos, Moldavijoje – 2 proc., Rusijoje – 6 proc., o Lietuvoje – net 25 proc.
Tiesa, didysis reformatorius N.Chruščiovas 1962 m. buvo nusprendęs dar labiau apriboti ar net visai likviduoti kolūkiečių pagalbinį ūkį, nes šis esą trukdo jiems našiai darbuotis kolūkių laukuose ir fermose. Buvo parengta atitinkama centro direktyva, kuriai kaip paprastai vieningai turėjo pritarti visos respublikos. Bet šį kartą Vilnius Maskvai pasipriešino ir žodis kūnu vis dėlto netapo.
Per keletą kolūkių gyvavimo dešimtmečių padėtis mūsų kaime pamažu lyg ir gerėjo: kilo darbo užmokestis, palengvėjo darbo sąlygos laukuose ir fermose, išaugo naujos gražios gyvenvietės. Tačiau vis viena ši ūkininkavimo forma pas mus laikėsi ne dėl jos pranašumų individualaus ūkininkavimo atžvilgiu, o dėl valdžios direktyvų ir dosnios paramos. Todėl tai valdžiai žlugus išnyko ir kolūkiai, tiksliau – naujos valdžios buvo likviduoti lygiai taip pat skubotai, neapgalvotai, kaip ir sukurti. Taigi kaimui teko pergyventi dar vieną revoliuciją. Ir vėl su milžiniškais nuostoliais.