Su nusikalstamais narkotikų susivienijimais kovoja visos pasaulio valstybės. Ar šis karas gali būti laimėtas?

Vasario pabaigoje Jungtinių Tautų (JT) Tarptautinė narkotikų kontrolės valdyba paskelbė savo 2011 metų ataskaitą, kurioje išreiškiamas stiprus susirūpinimas dėl Centrinėje Amerikoje didėjančio smurto lygio, susijusio su prekyba narkotikais.
Šiandien šis regionas, kurį sudaro Gvatemala, Belizas, Hondūras, Salvadoras, Nikaragva, Kosta Rika bei Panama, yra tapęs vienu pavojingiausių pasaulyje. Tarkim, remiantis JT duomenimis, Hondūre šimtui tūkstančių gyventojų tenka apie 86 žmogžudystes, Salvadore – apie 71, Gvatemaloje ir Belize – apie 40. Net Meksikoje, iš kurios pastaruoju metu dažnai girdime apie žiaurius narkotikų kartelių nusikaltimus, šimtui tūkstančių gyventojų tenka „tik“ apie 18 žmogžudysčių.
Nors kitos Centrinės Amerikos regiono šalys – Kosta Rika, Panama bei Nikaragva šiek tiek saugesnės, vis dėlto smurto lygis čia radikaliai skiriasi nuo Vakarų valstybių. Tarkim, Europos Sąjungoje šis skaičius yra keliasdešimt kartų mažesnis: šimtui tūkstančių gyventojų čia tenka tik apie dvi žmogžudystes, o pavyzdžiui, Lietuvoje – apie šešias.
Savo gamta rojaus kampelį primenančiose Centrinės Amerikos valstybėse šiandien suskaičiuojama apie 900 gaujų, kurios turi apie 70 tūkst. narių, o pagrindinis jų uždarbio šaltinis – kokaino tranzitas. Tačiau šis šešėlinis verslas Centrinės Amerikos šalyse dar gana jaunas, tad pažvelkime, kokios jo suklestėjimo priežastys bei pasekmės, kurių poveikį ilgainiui pajus ir Vakarų valstybės.

Nematoma ranka

Laisvosios rinkos dėsniai puikiai galioja ir šešėliniame narkotikų versle. JT ataskaitos duomenimis, pasaulyje yra daugiau nei 270 mln. nelegalių narkotikų vartotojų, kurių didesnė dalis gyvena JAV bei Europoje. Ir šie skaičiai nežada mažėti, nors kasmet nuo įvairių narkotikų pasaulyje miršta apie 250 tūkst. žmonių: tarkim, kokaino vartotojų per pastarąjį penkmetį padaugėjo beveik trečdaliu. Todėl nieko keista, kad tokiai didelei paklausai sugeneruojama ir ją viršijanti pasiūla, – visame pasaulyje kasmet konfiskuojama vidutiniškai apie 700 tonų kokaino.
Didmeninėje rinkoje kilogramas šio narkotiko kainuoja apie 13 tūkst. JAV dolerių, o štai gatvėje to paties kilogramo kaina siekia net 60 tūkst. dolerių. Tačiau kokos lapų augintojai bei gamintojai Pietų Amerikoje gauna tik apie vieną procentą nuo galutinės kainos, tad narkotikus pervežantiems ir jais prekiaujantiems tarpininkams nubyra didžiuliai pinigai. Šiuo metu narkotikų verslas kaip niekada klesti: JT ataskaitos duomenimis, vien kokaino verslas per metus duoda apie 85 mlrd. dolerių pelno, tai yra šešis kartus viršija kompanijos „Coca-Cola“ pelną.
Štai 2011-aisiais žurnalo „Forbes“ įtakingiausių žmonių sąraše Meksikos Sinaloa kartelio vadas Joaquinas Guzmanas Loera užėmė 55 vietą – panašią poziciją šis nusikaltėlis išlaiko jau trečius metus. Narkobaronas aplenkė tokius žymius žmones, kaip buvusį Rusijos prezidentą Dmitrijų Medvedevą, „Apple“ vadovą Timą Cooką ar Japonijos premjerą Yoshihiko Nodą. O Meksikos prezidentas Felipe Calderonas net nepateko į šį sąrašą.
Nors pastarąjį dešimtmetį gan stipriai augo naftos, maisto bei kitų plačiai naudojamų prekių kainos, JT ataskaitos duomenimis, kokaino ir heroino kainos išliko stabilios, o įskaitant infliacijos poveikį, netgi šiek tiek sumažėjo. Pagal šią tendenciją narkotikus galima lyginti su kompiuterių procesoriais, kurių kainos, remiantis Moore’o dėsniu, taip pat mažėja. Kokaino kaina sumažėjusi iš dalies dėl to, kad jis vis dažniau skiedžiamas kitomis medžiagomis. Tarkim, 2006 m. juodojoje rinkoje šis narkotikas buvo randamas 70 proc., o 2009-aisiais – tik 46 proc. grynumo. Šią tendenciją patvirtina ir faktas, kad per pastarąjį dešimtmetį kokos lapų plantacijų sumažėjo ketvirtadaliu, tačiau kokaino juodojoje rinkoje padaugėjo beveik penktadaliu.

Tarp kūjo ir priekalo

Daugiau nei 90 proc. viso pasaulyje parduodamo kokaino pagaminama Bolivijoje, Kolumbijoje ir Peru, o didžiausia vartotojų dalis yra JAV, Kanadoje ir Meksikoje. Anksčiau kokaino kelias driekėsi iš Kolumbijos iki Floridos pusiasalio galo, tačiau dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje JAV pakrantės apsauga šią arteriją nukirto. Tada narkotikų tranzitas persikėlė į Ramiojo vandenyno pakrantę, ir iš Kolumbijos kokainas imtas plukdyti tiesiai į Meksiką, iš kurios sausuma patekdavo į JAV. Tačiau prieš daugiau nei penkerius metus Meksikoje prezidentu išrinktas F.Calderonas ėmėsi griežtos kovos su narkotikų karteliais. Šios kampanijos metu žuvo apie 40 tūkst. žmonių, tačiau karteliai po truputį pradėjo trauktis iš Meksikos, o savo bazes įkūrė vargingose ir gan neseniai vietinius diktatorius išvijusiose Centrinės Amerikos šalyse.
Ten pat persikėlė ir Kolumbijos narkobaronai, kuriuos į kampą užspeitė 2000-aisiais į postą išrinktas Kolumbijos prezidentas Alvaro Uribe. Jis taip pat ėmėsi ryžtingos kovos su kokos lapų augintojais ir kokaino gamintojais. Beje, Kolumbijai padeda Jungtinės Valstijos, nuo 2000-ųjų šiai kovai skyrusios jau 6 mlrd. dolerių, o 2009-aisiais JAV Kolumbijos kariniuose oro uostuose netgi dislokavusios armijos dalinius. Šios ryžtingos kovos rezultatas dvejopas: viena vertus, sumažėjo žmogžudysčių ir kitų nusikaltimų skaičius bei korupcijos mastas, dėl to šalis vėl tampa patrauklia užsienio investuotojams. Kita vertus, apsunkinus kokos auginimą Kolumbijoje, šio verslo lydere tapo vargingesnė Peru, pasikeitė ir narkotikų tranzito keliai. Dabar didžiuliai srautai narkotikų keliauja per Braziliją į vakarines Afrikos pakrantes, o iš ten į Europą.
Svarbu paminėti, kad JAV vaidmuo kovoje su narkotikų mafija taip pat dvejopas: ši šalis lyg ir stengiasi užgniaužti narkotikų kartelius, tačiau kartu stipriai prisideda prie neregėto smurto vešėjimo visoje Lotynų Amerikoje. Mat JAV ginklų galima įsigyti laisvai, o 2004-aisiais nustojo galioti draudimas pardavinėti net pusiau automatinius šautuvus, todėl didžiuliai ginkluotės srautai keliauja per pietinę sieną su Meksika ir kartelių armijoms leidžia apsirūpinti ginklais. Tarkime, Kolumbijos prezidentas Juanas Manuelis Santosas skundžiasi, kad visame pasaulyje žinoma kurjerių tarnyba „Federal Express“ iš JAV į Kolumbiją pristato išardytus ginklus, kuriuos narkotikų verslo kariai susirenka patys.
Beje, narkotikų verslas persikėlė netgi į turtingiausią Centrinės Amerikos regiono valstybę Kosta Riką, kuri laikoma viena seniausių pasaulio demokratijų. Ši šalis, priešingai nei ties skurdo riba balansuojančios Gvatemala, Hondūras bei Salvadoras, turi kuo rizikuoti: Kosta Rikoje veikia „Intel“ procesorių gamykla, ten savo biurus turi kelios tarptautinės korporacijos, pavyzdžiui, „Hewlett-Packard“ ar „Procter&Gamble“.

Ar kare su narkotikais įmanoma pergalė

Svarbu tai, kad visoje Lotynų Amerikoje plinta ne tik narkotikų gamyba, bet ir vartojimas: šiuo atžvilgiu Pietų Amerika baigia pasivyti Europą. Tai skatina patys karteliai, kurie kaip užmokestį vis dažniau naudoja ne pinigus, o pačius narkotikus. Be to, Lotynų Amerikoje narkotikai daug pigesni nei Vakaruose, todėl prieinami ir patiems vargingiausiems. Tarkim, viena dozė kreko, prastos kokaino atmainos, kuri yra rūkoma ir sukelia stipriausią pripratimo efektą, Centrinės Amerikos šalyse nekainuoja nė dolerio.
Vis dėlto atrodo, kad šis visa naikinantis narkotikų verslo potvynis, žadantis sunaikinti dar jaunas demokratines regiono valstybes, po truputį keičia politikų požiūrį į daugelį savaime suprantamais iki šiol laikytų dalykų.
„Prieš keturis dešimtmečius JAV prezidento Richardo Nixono pradėtas karas su narkotikais, kurio pagrindinis principas – draudimai, žlugo“, – tokia išvada daroma 2011-aisiais paskelbtame Pasaulinės komisijos dėl kovos su narkotikais pranešime. Jame pabrėžiama, kad būtina keisti kovos su narkotikais politiką bei dekriminalizuoti tam tikrų medžiagų vartojimą, tai yra nebausti narkotikų vartotojų. Tai leistų geriau jiems suteikti medicininę ir psichologinę pagalbą, taip pat išlaidos, kurios naudojamos teismams bei įkalinimui, galėtų būti skiriamos prevencijai. Beje, komisijos pareiškime taip pat nedrąsiai užsimenama ir apie galimus eksperimentus legalizuojant prekybą lengvaisiais narkotikais.
Prieš gerą dešimtmetį tokios rekomendacijos sklido tik iš ekstremalių liberalų ar „hipiuojančio“ jaunimo lūpų, tačiau dabar prie šio varianto linksta ir minėta komisija, kuriai priklauso buvę Meksikos, Kolumbijos ir Brazilijos prezidentai, verslininkas Richardas Bransonas, buvęs JT generalinis sekretorius Kofi Annanas bei kiti žinomi solidūs žmonės.
Pirmieji žingsniai šia linkme jau žengti: tarkim, Kolumbijoje jau rengiamas įstatymas, kuris dekriminalizuos mažo narkotikų kiekio laikymą asmeniniam vartojimui. Bolivijoje taip pat ketinama legalizuoti kokos lapų kramtymą, kuris, pasak šalies prezidento Evo Moraleso, yra neatskiriama Anduose gyvenančių tautų tradicija. Tam tikru laipsniu narkotikų laikymas savo reikmėms dekriminalizuotas ar toleruojamas ir Argentinoje bei Kanadoje.
Panašių pavyzdžių esama ir šiapus Atlanto: be visiems žinomų Nyderlandų, per pastarąjį dešimtmetį labai liberalius narkotikų kontrolės įstatymus priėmė Portugalija bei Čekija.
„Šis kelias vertas aptarimo, tačiau dabartinė JAV administracija savo požiūrio ir metodų kovoje su narkotikais keisti neplanuoja“, – taip diplomatiškai apie narkotikų dekriminalizavimą atsiliepė JAV viceprezidentas Joe Bidenas.

Kokaino kelių žemėlapis
Grafikas su vartotojų skaičiumi pasaulyje

„Neteisinga, kad narkotikus gaminančioms ir tranzito šalims atitenka visos problemos, o daugiausiai vartotojų turinčioms – visas pelnas“, – teigia turtingiausias pasaulio žmogus meksikietis Carlosas Slimas.