Politikos analitiko Žilvino Martinaičio tvirtinimu, silpnoji gyventojų nedarbo mažinimo pusė, priklausanti nuo Vyriausybės, yra esamų priemonių neefektyvumas. Egzistuoja trys sritys, kurios nepadeda išspręsti esminių bėdų: tai paklausos stimuliavimas, darbo santykių reguliavimas ir aktyvios darbo rinkos priemonės.

“Nors šalies biudžetas yra deficitinis, Lietuva turi nemažai ES struktūrinės paramos lėšų, kurias galima sėkmingai panaudoti plėtojant infrastruktūrą, gaunant tiesioginę naudą, pavyzdžiui, renovuotus daugiabučius ir pastatytus mokslo slėnius, bei kuriant naujas darbo vietas. Paklausos stimuliavimo priemonė nesuveikė. Nors valdžia sako, kad vėluoja, mano manymu, ji jau pavėlavo”, – dėsto pašnekovas.

Kita priemonė – darbo santykių liberalizavimas. Nors jie buvo liberalizuoti, analitiko įsitikinimu, tai jokio poveikio nedavė, nes pripažinta tai, kas seniai egzistavo. Trečias vykdomosios valdžios darbas, kuris kainuoja daugiausiai, bet nėra pritaikytas prie pasikeitusių aplinkybių, – tai vadinamosios aktyvios darbo rinkos priemonės.

“Šioje srityje valdžia aktyviai reiškiasi, daug bedarbių siunčia į mokymus, viešuosius darbus ir pan. Tai daroma labai dideliu mastu, tačiau užsienio patirtis rodo, kad šios priemonės veiksmingos tik tuomet, kai yra kokybiškos ir taikomos mažu mastu. Lietuvoje bedarbiai statybininkai siunčiami mokytis virėjo ar kepėjo amato arba blogiausiu atveju siunčiami į viešuosius darbus. Kvalifikuotam specialistui tai turi demotyvacinį aspektą”, – įsitikinęs politikos analitikas.

Pasak jo, kita vadinamųjų kvalifikacijos kėlimo kursų bėda, kad jie orientuoti į pasiūlą, t.y. mokoma to, ko galima mokyti, o pačių žmonių neklausiama, kas jiems būtų naudinga. Pavyzdžiui, Estijoje veikia puiki bedarbių ir suaugusiųjų mokymo krepšelio sistema – ten darbo netekęs žmogus pats renkasi, kur nori kelti savo kvalifikaciją, ir neretai renkasi profesines studijas aukštosiose mokyklose.