Pelkės, milijonai mašalų ir daug apgirtusių suomių – tokį stereotipinį vaizdelį piešėme išsirengę į Suomijos administruojamas švedakalbes Alandų salas. Bet mes klydome.

"Veido" archyvas

Mūsų keturių automobilių kortežas, liepos pradžioje iš Vilniaus leisdamasis Rygos link, vėliau keltu į Stokholmą, o dar vėliau iš Grislehamno į Alandų salas, kelionėje sugaišo pusantros paros. Tai nėra varginantis kelias: keltai plukdo automobilius, o septyniems vaikams daugiaaukštis laivas – puiki vieta pažaisti slėpynių. Prieš pat Mindaugo karūnavimo šventę nei Lietuvos, nei Švedijos dar nekaustė ir slegiantis karštis.

Išpūtus akis buvo galima gėrėtis suomių baikeriais, susirengusiais į pokylį kažkuriame Latvijos dvare, ir galybe vakariečių, antikvariniais automobiliais sugužėjusių į festivalį Stokholme. Susidarė įspūdis, kad nei aplink Stokholmą, nei apie Helsinkį koletyvinių sodų tikrai nėra.

Vaizdai lyg iš aukštybių

Į Alandų salas vykome kaip tikri lietuviai – su lašinių bryzu, šalto rūkymo dešromis ir juoda duona. Tai būtinas davinys, jei vyriškoji kompanijos dalis nenutrūkstamu režimu nori žvejoti, o moteriškoji, užsikorusi ant granitinių kalvų viršūnių, – lengvai medituoti.

Abiem lytims toks sportas parankus – moterys medituodamos gers vyną iki panakčių, kol vyrai nebesugebės užmauti Lietuvoje pirkto slieko ant kabliuko. Geriausias atgaivos laikotarpis, bent jau vyrams, – iki Joninių ar po Žolinės, kai kibimas garantuotas.

Alandų salos – bene daugiausiai saulės matantis Skandinavijos regionas. Jūriniai vėjai perpučia 20 km pločio salyną, todėl ten santykinai gaivu ne tik šią neįprastai karštą vasarą.

Per patį karštymetį nuo 10 val. ryto iki kokios 16 val. vakaro patartina mėgautis jūra ir kalnais. Vakarinėje Geta salos dalyje privaloma susirasti 106 m aukščio kalvas, iš kurių atsiveria lietuvio akiai nepakartojami vaizdai: už 40 km kilometrų boluoja Švedijos horizontas, aplinkui – tūkstančiai salelių kad ir iš vieno ar dviejų akmenų.

Lietuviams susigaudyti salų platybėse – misija neįmanoma. Ir tada aplanko suvokimas, kad nesame mes jūrinės valstybės atstovai. Grupelėmis pasiklystame ir eidami pėsčiųjų taku, vedančiu automobilių link. O tuomet suvoki, kad kiekvienas paklydimas gali būti saldus.

Kažkuriame fiorde medine dvistiebe jachta atplaukusi Suomijos įgula taip pat priklydusi klausė, kur yra bažnyčia. Galbūt grįžti atgalios reikėjo ir Dievo palaimos. Palaimą išbandėme ir mes, nuogi nuo kalvų nerdami į Baltijos jūros užutėkius.

Kitoks poilsio režimas čia neįmanomas. Alandų salynui priklauso 6500 salų (iš jų 80 gyvenamų). Gamtos rojumi gali mėgautis iki valios – vietos gyventojų čia viso labo 26,2 tūkst., tad labai tikėtina, kad liksi nepastebėtas šiose platybėse.

Kibiras žuvų per porą valandų

Standartinei dienai einant vakarop šiek tiek dumblėtame užutėkyje per porą valandą galima pagauti kibirą raudonsparnių. Vidutinis jų svoris 300–400 gramų. Vyriškoji kompanijos dalis prieš žvejybą privalo išsirinkti tą, kuris šias žuvis išdarinės. Moterų meditacija – šventas reikalas.

Rimtesnė žvejyba, tikintis lašišų, eršketų ar 5 kg lydekų, atviroje jūroje gaunant visą amuniciją ir tam pritaikytas meškeres kainuoja 110–140 eurų žmogui (380–483 Lt). Gerai pasiderėjus į šią kainą įeitų ir 14 eurų (48 Lt) atsieinanti jūrinės žvejybos licencija. Beje, joje parašyta, kad mažesnes kaip 42 cm lydekas privaloma paleisti, o žvejoti galima tiek, kiek esi pajėgus suvalgyti.

"Veido" archyvas

Specialiai žvejams išleisti ir žvejybos žemėlapiai, bet jis galioja tik atšalus orams, o ne šią neįprastą vasarą.

Lietuvoje atitikmens nerasite

Alandų trobelių (savotiško lietuviškų kaimo turizmo atitikmens) su mūsų paežerių girdyklomis neįmanoma lyginti. Jei patinka iš automobilių griaudinti rusiška muzika, nuolatinės gertynės ir šimto gramų ar cigarečių kaulijimas, pasilikite Lietuvos ar Latvijos kaimo girdyklose. O jei patinka spengianti ramybė, kai iki artimiausio kaimyno – 150 metrų, vykite į Suomiją. Nebūtinai į Alandų salas – galima ir į žemyninę Suomijos dalį.

Pačios suomiškos trobelės ir jų aplinka lietuvį pirmą akimirką gali nustebinti dilgėlėmis iki juosmens ar pakrypusiais senoviškais mediniais baldais. Tačiau kiekvienoje trobelėje yra šaltas ir karštas vanduo bei sauna, kurią gali kaitinti nenutrūkstamu režimu. Tai galima įvertinti kaip nedidelį suomių rinkodaros jauką – ši vasara be proto karšta ne tik pas mus, todėl pirties nekūrensi nuolatos.

Toje pačioje trobelėje rasi ir keletą kabelinės televizijos programų (vyko pasaulio futbolo čempionatas), ir žuvies kepsninių, ir puodų bei šaukštų žuvienei srėbti.

Toks atsiskyrėliškos vienatvės malonumas – 50 Lt parai asmeniui. Papildomi gyvi rinkodaros priedai – pūškuojantis ežys, kuriam vakarais reikia įpilti pieno, bei svogūno lysvių gale besiganančios stirnos.

Žmogui pritaikyta infrastruktūra

Alandų trobelių savininkai turistus palieka likimo valiai. “Mes tikrai nepataikausime, neklausinėsime įvairių banalybių ir netikrinsime, ar kas ką sulaužė, – bent jau mums taip išrėžė namelių savininkė. – Baigę poilsiauti raktus palikite spynose, tik vyno taures ar taureles sudėliokite kiekvienas namas skyrium”.

Būtent ši vienatviška palaima mus ir pakerėjo. Savarankiškumo prireikė tik rezervuojant vietas į keltus, plaukiančius žemyninės Suomijos (Turku) link. Kaina šiais keltais perkelti automobilius simbolinė – 29 eurai (100 Lt), bet ji galioja tik tuo atveju, jei nelėksi strimgalviais Turku link. Privalai praleisti vieną papildomą nakvynę kad ir Brando saloje, vadinasi, tada palieki pinigų ir vietos gyventojams.

Stebėtina, kad keltai yra nemokamos kelių infrastruktūros dalis (beje, laivyba sudaro 40 proc. Alandų ekonomikos). Apie jokį mokamą automobilių stovėjimą taip pat nėra kalbos – tai atbaidytų turistus. Tačiau privalai turizmo biure gautą rodyklėlę padėti ant automobilio prietaisų skydelio ir bent jau miesto centre būti ne ilgiau kaip dvi valandas.

Lietuvius Alandų administracija pamokė rūšiuoti atliekas į penkis skirtingus konteinerius: plastikas, popierius, geležis, stiklas ir biologiškai skaidžios atliekos, o kavos tirščius privaloma pilti po krūmais.

Plaustai – vaikų palaima

Nukakti ir pabūti dešimt dienų Alandų salose, jei kelto bilietus ir sodybą rezervuotumėte iš anksto, asmeniui kainuotų 850 Lt. Vakarienės restoranuose į šią kainą neįeina. Tačiau žuvų aukcione Marianhaminos priemiestyje Fiskehamnsvagene kas rytą lauks tikros jūrinės lašišos. Išskrostos, neskustos ir su galva kaina – 35 Lt kilogramas.

Kad ir kur važiuosi, kelio rodyklės kompanijos mažuosius vilios į kitą neišsenkančią palaimą – daugybę maudyklių. Plaustai prikabinti ant lynų prie inkarų vos ne kiekviename fiorde. Į juos gali užsiropšti virvinėmis kopėčiomis – nardyk, šokinėk, džiaukis gyvenimu vos ne iki paryčių. Juk Suomijoje temsta gerokai po vidunakčio.

"Veido" archyvas