2017 Sausio 09

Čiūžt į žaidynes arba į užribį

veidas.lt

"Scanpix" nuotr.

Inga NECELIENĖ


Devyni – tiek žiemos sporto šakų atstovų dalyvavo 2014 m. Sočyje vykusiose žiemos žaidynėse. Ir tai buvo gausiausia mūsų žiemos olimpiečių delegacija per visą ligšiolinę istoriją. Tąkart prie mums, galima sakyti, tradicinių žiemos sporto šakų – biatlono, dailiojo čiuožimo, slidinėjimo ir kalnų slidinėjimo – pirmąkart prisidėjo greitasis čiuožimas. Debiutas buvo sėkmingas – čiuožėja trumpuoju taku Agnė Sereikaitė užėmė aukščiausią iš lietuvių 16 vietą.


2017-ieji – pagrindiniai atrankos į žiemos olimpines žaidynes metai. Ar jiems baigiantis žiemos olimpiečiams suskaičiuoti ir vėl pakaks dviejų rankų pirštų – tiek, kiek visą pastarąjį 25-metį? Šiam žiemos sporto įšalui aptirpdyti pozityvesnio požiūrio į savus sportininkus ir tikėjimo jais galbūt trūksta net labiau nei pinigų.

Nesikeičiančios mantros

Jei nenutiks nieko netikėta, A.Sereikaitę ir vėl turėtume pamatyti sukančią ratus Pjongčange jau ant kiniško olimpinio ledo, nes per pastaruosius kelerius metus jai lygiaverčių konkurenčių neužaugo. Užtat atsirado talentingas jaunasis čiuožėjas Salvijus Ramanauskas. Šis šešiolikmetis vaikinas taip pat bandys jėgas ir dalyvaus pagrindinėje kvalifikacijoje dėl patekimo į olimpines žaidynes.

Tradiciškai į žiemos žaidynes bent po vieną sportininką išsiunčiančių sporto šakų federacijų atstovai sako, kad, palyginti su prieš tai buvusiu pasirengimo Sočio žaidynėms laikotarpiu, mūsų padėtis menkai tepasikeitė, o daugelis varžovų nužygiavo pirmyn tarsi septynmyliais batais.

Ko trūksta, kad varžovai pro mus nepralėktų lyg pro stovinčius? Nėra sporto bazių, trūksta pinigų – tai dažniausiai kartojamos sportininkų, trenerių ir sporto federacijų atstovų mantros. Bus medalių, bus ir pinigų – taip šiuos pagraudenimus tradiciškai atremia sporto valdininkai. Lietuvos biatlono federacijos (LBF) prezidentas Arūnas Daugirdas šį ne vienus metus besitęsiantį žodžių mūšį papildo taip: trūksta pozityvesnio požiūrio į žiemos sportininkus ir elementaraus tikėjimo, kad ir mes, lietuviai, galime.

Biatlonininkams 2016–2017 m. sezonas, prasidėjęs lapkričio pabaigoje ir truksiantis iki balandžio, – pats svarbiausias šio olimpinio atrankos ciklo laikotarpis. Iškart vos jam pasibaigus, kai bus užbrauktas brūkšnys po Tautų taurės įskaita ir suskaičiuoti taškai, jau balandžio pradžioje bus žinoma, kiek kvotų, tai yra vietų, kuri šalis bus iškovojusi ir kiek žmonių galės siųsti į žaidynes.

„Bet tai ne vardinės, o kiekinės kvotos – dabar mes kovojame kaip komanda, o paskui, jau kitą sezoną, aiškinsimės, kas iš mūsų stipriausias ir gali tomis komandos pelnytomis kvotomis pasinaudoti“, – paaiškina Lietuvos biatlono federacijos prezidentas A.Daugirdas.

Lietuvos biatlonininkų trokštama vieta – ne žemesnė kaip 21–22. Tokios merginų ir vaikinų komandų pozicijos garantuotų, kad į žaidynes būtų galima siųsti po du sportininkus. Toks yra ir LBF vadovo įvardytas maksimalus šio atrankos ciklo planas. Tik ar jis realus?

„Labai realus. Tą rodo ir praėjusių metų rezultatai, ir šio sezono pradžia. Baisiai nesisekė visą gruodžio mėnesį – sportininkus kankino ligos, bet vis tiek esame 22 vietoje. Po Naujųjų metų žadame galutinai išsigydyti ir tikimės kopti aukščiau“, – viliasi A.Daugirdas, pridurdamas, kad dėl aukštesnės pozicijos stabiliau kovoja vyrai, o moterims sekasi šiek tiek sunkiau.

Biatlonininkių lyderė – į penktąsias žaidynes siekianti pakliūti labiausiai patyrusi rinktinės narė Diana Rasimovičiūtė, kuri šį sezoną Lietuvoje sulaukia gana rimtos konkurencijos. Bet šiemet merginos kovoja dėl vietų šaliai, o kuri yra stipriausia – D.Rasimovičiūtė, Natalija Kočergina, Gabrielė Leščinskaitė ar Natalija Paulauskaitė, bus sprendžiama jau prieš pat žaidynes.

„Pavardės paaiškės 2018-ųjų sausio mėnesį ir priklausys nuo to, kaip vyks atranka tarp mūsų sportininkų“, – priduria LBF prezidentas ir dar sykį primena šio sezono merginų ir vaikinų tikslą – ne žemesnę kaip 22 komandinę vietą, jeigu norime žaidynėse turėti po du abiejų lyčių sportininkus ir galbūt mišrios estafetės komandą.

Minimalūs ir maksimalūs lūkesčiai

Slidininkai, kalnų slidininkai, dailiojo čiuožimo ir greitojo čiuožimo atstovai turi nusimatę minimalias ir maksimalias programas, o minimumą nuo maksimumo skiria vienas arba du olimpiečiai. Su kalnų slidininkais siejama minimali programa – į žaidynes išvežti du sportininkus, merginą ir vaikiną, maksimali – du vaikinai ir mergina. „Patekimo į žaidynes kriterijai yra griežti ir nemanau, kad daugiau sportininkų iš turimų penkių aukštesnio lygio mūsų kalnų slidininkų sugebėtų juos įvykdyti“, – tiesiai šviesiai sako Lietuvos nacionalinės slidinėjimo asociacijos (LNSA) generalinis sekretorius Evaldas Brazlauskis.

Minimali slidininkų programa – po vieną abiejų lyčių atstovą žaidynėse, maksimali – po du atstovus ir dalyvavimas komandinėse varžybose. Ar įmanomas variantas, kad nepateks nė vienas? „Tai neįtikėtinas variantas, taip negali būti. Juo labiau kad visada mūsų slidininkų olimpinėse rinktinėse būdavo. Kelintą vietą jie ten sugebės užimti – čia jau kitas klausimas, bet Pjongčange mes tikrai būsime“, – neabejoja E.Brazlauskis.

Lietuvos greitojo čiuožimo asociacijos (LGČA) generalinė sekretorė Virginija Ogulevičienė patikina, kad visi sezonai čiuožėjams labai svarbūs – ar tai būtų olimpiniai, ar paprasti metai, bet kuo arčiau olimpinės žaidynės, tuo labiau žodžių junginys „svarbūs metai“ praranda prasmę, nes tie metai nebe svarbūs, o visų svarbiausi. Čiuožėjai irgi turi du planus. Mažasis planas – vienas žmogus žaidynėse, didysis – du čiuožėjai: mergina ir vaikinas.

Tiesioginė dailiojo čiuožimo atstovų atranka į žaidynes prasideda 2017-ųjų kovą vyksiančiame pasaulio čempionate. Bet norint kautis dėl olimpinių kelialapių pirmiausia reikia surinkti nustatytą kiekį taškų ir į šias planetos pirmenybes pakliūti. Tokią teisę jau turi dvi poros: Rusijoje, Sankt Peterburge, besitreniruojantis pirmasis Lietuvai atstovaujantis porinio čiuožimo duetas Goda Butkutė ir Nikita Jermolajevas ir JAV ledą raižanti šokėjų ant ledo pora Saulius Ambrulevičius bei Taylor Tran. Galimybių pasirodyti planetos pirmenybėse Helsinkyje turi ir pavienio čiuožimo atstovė Aleksandra Golovkina. Nors šie sportininkai dar tik kovos dėl kelialapių, anksčiau apie tokį čiuožėjų kiekį net nebūdavo kalbama – visi būsimų olimpiečių skaičiavimai baigdavosi ties skaičiumi „du“, tai yra ties viena šokių ant ledo pora.

Kaip čiuožėjams į žaidynes pakliūti, parašyta juodu ant balto: šią teisę įgis 1–19 pozicijas pasaulio pirmenybėse užėmusios šokių ant ledo poros, 1–16 vietas iškovoję porinio čiuožimo atstovai ir 1–24 vietas užėmę pavienio čiuožimo atstovai vyrai bei moterys. Papildoma galimybė patekti į Pjongčange vyksiančias žaidynes – atrankos turnyras 2017 m. rudenį. Jame šokių ant ledo poros susigrums dėl dar penkių papildomų kelialapių, porinio čiuožimo atstovai – dėl keturių, o vyrai ir moterys išsidalys dar po šešis kvietimus į olimpines žaidynes.

Bet patekti į žaidynes – viena, o išties vykti atstovauti Lietuvai – kas kita. Tai pasakytina apie abi pasaulio čempionate dalyvausiančias čiuožėjų poras, mat tiek G.Butkutės, tiek S.Ambrulevičiaus partneriai – ne lietuviai, todėl šioms poroms iškovotas olimpinis kelialapis ne tik suteiktų džiaugsmo, bet ir galvos skausmo dėl partnerio pilietybės. Šie su pilietybe susiję niuansai koreguoja ir kalbas apie maksimalius 
 bei minimalius dailiojo čiuožimo atstovų olimpinius lūkesčius.

Pridės šaukštų, bet po pietų

Iš 40 pasaulio valstybių, kurios konkuruoja Pasaulio biatlono taurės varžybose, o jose dalyvauja tik 30 stipriausių šalių („Tai pati aukščiausia biatlono lyga – kaip futbolo „Premier“ ar krepšinio NBA“, – paaiškina A.Daugirdas), pernai mūsų vyrų komanda buvo dvidešimta, merginos sezoną užbaigė 22 vietoje.

„Iki šios Pasaulio taurės turėjome įveikti ilgą kelią, bet mumis toliau niekas netiki ir vadina utopija. Taip, iš 30 valstybių nesame priekyje ir net ne per vidurį, bet mes esame tarp šios lygos žaidėjų. Ir vis tiek turime įrodinėti, kad mums reikia dėmesio. Kokio atsako sulaukiame? Labai paprasto: bus medalių – bus pinigų. Bet valstybės medaliams iškovoti investuoja milijonus. Todėl štai ką galiu pasakyti: kad mes esame iškovoję teisę rungtyniauti Pasaulio taurės varžybose ir kovojame su stipriausiomis pasaulio komandomis – tai ne utopija, o kad pelnę medalį gautume daugiau dėmesio ir didesnį valstybės finansavimą – štai čia tikra utopija“, – skepticizmo neslepia A.Daugirdas.

LBF prezidento tikinimu, tarp visų Pasaulio taurės dalyvių tenkinamės pačiu kukliausiu aptarnaujančiu personalu, turime pačias sunkiausias sąlygas sportininkams maksimaliai palankiai aplinkai sukurti. Iš pradžių dvejus metus žiemos sporto šakų atstovai girdi, kad negalima jiems skirti daugiau lėšų, nes reikia ruoštis vasaros žaidynėms. Kai vasaros žaidynės praeina, daugiau pinigų gauna, tik bėda, kad biatlonininkus jie pasiekia tada, kai pagrindinė atranka jau būna į pabaigą. Gal tai federacijos ir pinigų skirstytojų nesusikalbėjimas?

Ne, piktinasi A.Daugirdas, tai mūsų valdininkų požiūris į žiemos sporto šakas ir netikėjimas jais. „40–50 vietos mūsų sporto valdininkams – ne prestižas, taigi jie nenori mums padėti iškovoti maksimalaus skaičiaus kelialapių“, – įsitikinęs LBF prezidentas.

Jis pateikia tokį pavyzdį. Biatlonininkai neturi gydytojo. Kai po pirmojo Pasaulio taurės etapo susirgo trys sportininkai – peršalo, reikėjo juos vietinėmis priemonėmis bandyti reabilituoti, nes negalime praleisti nė vienų varžybų, juk kiekvienos varžybos – tai taškai. Nesame norvegai, negalime sau leisti vietoj sirguliuojančio biatlonininko leisti startuoti kitam, nes kito nėra. „Mes turime sportininkus išlaikyti maksimaliai gyvybingus, kad jie galėtų varžytis visa jėga. Neturime teisės susikoncentruoti į vieną gerą startą, mes visada turime būti kovinės parengties“, – aiškina LBF vadovas.

Apie būtinybę nuolat priminti apie save prabyla ir kitų žiemos sporto šakų atstovai. LGČA gen. sekretorė V.Ogulevičienė tikisi, kad galbūt nuo kitų metų teks rečiau minti sporto institucijų slenksčius ir priminti apie savo egzistavimą bei geriausių sportininkų kasdienius poreikius, nes nuo 2017 m. sausio ši sporto šaka bus įrašyta tarp kitų septyniolikos valstybės prioritetinių sporto šakų. Galima sakyti, šio sporto Lietuvoje pradininkei A.Sereikaitei pavyko įrodyti, kad ir vienas pajėgus sportininkas nepadaro šaliai gėdos, jeigu valstybė į jį šiek tiek investuoja.

Šalies investicija gali būti ir ne piniginė, o susijusi su pilietybe. Dailiojo čiuožimo atstovams patekti į „Didžiojo prizo“ varžybas, kurios, pasak trenerės ir Lietuvos čiuožimo federacijos prezidentės Lilijos Vanagienės, yra pačios prestižiškiausios ir įdomiausios, nes čia susirenka stipriausi, – jau didelis įvertinimas. Ypač žinant du dalykus. Pirma, kad šios serijos turnyruose dalyvauja tik vardinius kvietimus gavę sportininkai pagal reitingų lentelę. Antra, jeigu šie čiuožėjai – vos antrus metus oficialiose varžybose ir čempionatuose dalyvaujantys sportininkai, koks yra Lietuvai atstovaujantis G.Butkutės ir N.Jermolajevo porinio čiuožimo duetas.

Išbandymų metai

„Bus išbandymų metai“, – lyg susitarę sako tradiciškai į žiemos žaidynes savo sportininkų sugebančių išsiųsti federacijų atstovai, kalbėdami apie laukiančius olimpinės atrankos metus.

„Sugebėjome mobilizuoti šią kartą, suburti estafetės komandą – rasti keturis lygiaverčius sportininkus – ir įvykdyti Pasaulio taurės normatyvą. Estafetės komandas sugeba turėti vos 24–25 šalys. Ir mes esame tarp jų. O iš mūsų juokiasi – liko paskutiniai arba priešpaskutiniai. Nesvarbu, kiti nė tiek neturi, o mes kasmet kopiame po laiptelį. Tautų taurės įskaitoje kasmet lipom į viršų – nuo paskutinės vietos iki praėjusį sezoną dvidešimtos. Įrodėme, kad galime, investuokite – kopsime sparčiau“, – siūlo A.Daugirdas, kurį mūsų sporto valdininkų nepasitikėjimas savais žiemos sportininkais bene labiausiai žeidžia.

Žvelgiant į mūsų potencialių žiemos žaidynių dalyvių rinktines matyti kitų šalių masteliais galbūt mikroskopinių, bet kiekybinių poslinkių.

Ar iš tiesų daugėja panašaus lygio sportininkų šiuo priešolimpiniu sezonu? LNSA gen. sekretorius E.Brazlauskis džiaugiasi šiek tiek didėjančia vietine konkurencija. Prieš Sočio žaidynes lygiomis sąlygomis buvo ruošiami du slidininkai – Mantas Strolia, po šių žaidynių slidinėjimą iškeitęs į biatloną, ir po motinystės atostogų dabar jau vėl sportuojanti Ingrida Ardišauskaitė, kurios pagrindinė konkurentė dėl vietos olimpinėje rinktinė – buvusi biatlonininkė Marija Kaznačenko.

„Draugiškai apsikeitė“, – taip juokaudamas šiuos sportininkų mainus apibūdina E.Brazlauskis ir paaiškina, kad sportininkų migracija tarp šių sporto šakų pasaulyje nėra reta. Galbūt iš slidininko tapti biatlonininku sunkiau, bet dažnas biatlonininkas slidinėjimo varžybose laisvuoju stiliumi gali kaip lygus su lygiais kovoti su slidininkais.

Pagal pernykščio sezono rezultatus ir šiųmečio pradžią slidininkų lyderiu tapo po trejų pertraukos metų į didįjį sportą sugrįžęs Modestas Vaičiulis, jau dalyvavęs 2010 m. Vankuveryje vykusiose žaidynėse. Jo specializacija – sprintas. Tarp reitinguojamų 300 stipriausių pasaulio sprinterių lietuvis patenka į pirmąjį šimtuką. Kiti stipresni aukštesnio lygio slidininkai yra universalūs.

„Dabar lygiomis sąlygomis ruošiami ne du, o šeši slidininkai. Per metus jiems užtikrinamas pasirengimas – 200 dienų stovyklų užsienyje ir Lietuvoje. Jeigu vienam kas nors nenumatyto nutiktų, turėtume lygiavertę pamainą“, – sako E.Brazlauskis.

Šie slidininkai – ne tik svarbus rezervas, bet ir lygiaverčiai konkurentai, verčiantys labiau stengtis lyderius.

LGČF gen. sekretorė V.Ogulevičienė tikisi, kad A.Sereikaitė Pjongčange bus, o ar į jį vyks ir jaunasis S.Ramanauskas – laikas parodys. Galimybę pasitikrinti jėgas tarptautiniu lygiu, bet rungtyniaudamas su bendraamžiais, šis šešiolikmetis elektrėniškis turės jau vasario mėnesį Turkijoje, kur vyks Europos jaunimo žiemos olimpinis festivalis.

Intrigos kaina

Kaip žinoma, 2014 m. Sočyje startavo du biatlonininkai – Tomas Kaukėnas ir D.Rasimovičiūtė. Galutinę 23 vietą individualiose 20 km lenktynėse užėmęs T.Kaukėnas, iki pat paskutinės ketvirtosios ugnies linijos šaudęs be klaidų ir kvėpavęs į nugarą tokiems grandams, kaip olimpiniu čempionu tapęs prancūzas Martinas Fourcade‘as, sukūrė vieną didžiausių šių žiemos žaidynių intrigų ir privertė patikėti beveik stebuklu. LBF prezidentas atskleidžia šios intrigos ir stebuklo kainą – paaukotą visą likusią rinktinę. Už T.Kaukėno likę sportininkai ir visas jaunimo rezervas buvo nustumtas į antrą planą, o federacijos turimos lėšos atiduotos vieno žmogaus deramam pasirengimui užtikrinti. „Jis galėjo ramiai rengtis tik olimpiniam startui. Kaip parodė rezultatai, mes jį paruošėme labai gerai, įrodėme, kad ir lietuvis gali lyderiauti ir konkuruoti su aukščiausio lygio varžovais“, – primena A.Daugirdas.

Tad jei po šio sezono paaiškės, kad žaidynėse galės startuoti tik vienas biatlonininkas, likusių biatlono lyderio komandos draugų greičiausiai lauks panašus scenarijus – olimpiniais metais teks vegetuoti.

Biatlonininkams dažnai koją pakiša netaiklūs šūviai, o greitojo čiuožimo atstovams tą gali padaryti ne laiku ir ne vietoje nukritę varžovai. Gali būti puikiai pasirengęs, bet per varžybas susiklostys nepalanki situacija – ir viso gero, lieki už borto.

„Jei nesi šimtu procentų stipresnis už kitus, o jautiesi lygiavertis varžovams, tada tūkstantosios sekundės dalys kartais išgelbėja, o kartais pražudo“, – sako V.Ogulevičienė.

Bet greitojo čiuožimo varžybose kartais būna ir taip, kad laimi pats silpniausias. Tokia istorija nutiko ne kur kitur, o per olimpines žaidynes. Kai visi priekyje čiuožę sportininkai prieš pat starto liniją griuvo, iki tol niekur neskubėjusiam paskutiniam beliko pasiimti auksą. „Žinoti, kad ir būdamas paskutinis gali laimėti, mūsų sporte yra didelė motyvacija“, – įsitikinusi V.Ogulevičienė.

Ar valstybei verta finansuoti vien galimus medalininkus, paliekant už brūkšnio pas mus nepopuliarių sporto šakų atstovus? „Jeigu ir toliau bus laikomasi tokios politikos, vieną dieną Lietuvoje neliks sportininkų. Bus trys keturios stiprios sporto šakos, o visos kitos išmirs. Tos sporto šakos, kurių atstovai nuolat laimi medalių, niekada finansiškai nebuvo nuskriaustos, o kas turi pinigų, tas ir medalių laimi – ar mes imtume irklavimą, ar penkiakovę, ar krepšinį“, – sako A.Daugirdas.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...