2016 Rugsėjo 14

ŠVIETIMAS

Apie patyčių prevenciją mokyklose

veidas.lt

Asmeninio archyvo nuotr.

Trys klausimai „Vaikų linijos“ kampanijos „Be patyčių“ koordinatorei Aurelijai Jocaitei.

– Nuo rugsėjo visose Vilniaus miesto mokyklose įsigaliojo patyčių prevencijos tvarka. Kokia tokios priemonės nauda?

– Bet kokia iniciatyva spręsti patyčių problemą yra labai svarbus žingsnis į priekį. Savivaldybės patvirtintas Patyčių prevencijos ir intervencijos vykdymo Vilniaus miesto bendrojo ugdymo mokyklose tvarkos aprašas yra dokumentas, kurį visos mokyklos turėtų įtraukti į savo dokumentus. Šio dokumento tikslas yra padėti mokykloms geriau suprasti patyčių reiškinį ir jų prevenciją. Vilniaus mokyklos, susidūrusios su patyčiomis, žinos, ką daryti, kokių žingsnių ir priemonių jos turėtų imtis. Savivaldybės patvirtintas dokumentas yra pagalba mokykloms kovoti su labai didele patyčių problema. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuvoje yra viena sudėtingiausių situacijų, nes patyčių mastas labai didelis, jas patiria kas ketvirtas vaikas.

Tiesa, pasigirsta komentarų, kad šis aprašas – tik dokumentas. Iš tiesų, tai yra dokumentas, bet jį įprasminame mes, darbuotojai. Dokumentas yra gairės, kuriomis norima padėti mokytojui geriau suprasti, įsigilinti, kaip padėti vaikui, kaip kelią patyčioms užkirsti dar pačioje pradžioje, taip užtikrinant jų prevenciją. Žinoma, jei patys aktyviai neįgyvendinsime šio dokumento, jis ir liks tik popieriumi.

Visose mokyklose už patyčių prevenciją atsakingi visi darbuotojai – bet kuris, kuris kažką pastebėjo, išgirdo ar įtarė.

Visose mokyklose už patyčių prevenciją atsakingi visi darbuotojai – bet kuris, kuris kažką pastebėjo, išgirdo ar įtarė.

Savivaldybės dokumentas padeda tokiam darbuotojui, nes atsako į klausimus, ką daryti toliau, kokių žingsnių imtis. Todėl manau, kad Vilniaus savivaldybės dokumentas yra pirma stipri pagalbos mokiniui iniciatyva. Juolab kad nuo patyčių kenčia ne tik vaikas, kuris jas patiria, ar tas, kuris tyčiojasi. Tarkime, jei patyčios vyksta klasėje, vadinasi, pagalbos reikia visai klasei, nes ji vienaip ar kitaip įtraukiama į patyčias.

– Vilniaus savivaldybė yra pirmoji nusprendusi mažinti patyčių mastą viso miesto mokyklose. Ar kitos 59 savivaldybės turi panašių dokumentų, gal sprendžia patyčių problemą kitomis priemonėmis?

– Nė viena savivaldybė kol kas nėra išleidusi tokio dokumento, kuris būtų privalomas visoms mokykloms savivaldybėje. Tačiau visos tų savivaldybių mokyklos šią problemą sprendžia savarankiškai – turi strategiją, vidinę tvarką, kaip reaguoti į įvairias smurto formas.

O Vilniaus miestas tarsi palengvino šios problemos sprendimą mokykloms, kurioms kartais tikrai gali trūkti žinių, kaip elgtis susidūrus su patyčiomis. Be to, savivaldybei patvirtinus patyčių prevencijos tvarkos aprašą, bus organizuojami ir mokymai mokyklų vadovams. Mokyklos nėra paliktos įgyvendinti dokumentą pačios, aiškinamasi, kokios pagalbos joms dar reikia, nes šios tvarkos tikslas ir yra padėti mokyklai.

– Taip pat siūlomos Švietimo įstatymo pataisos, pagal kurias kiekviena mokykla turėtų vykdyti bent vieną ilgalaikę prevencinę programą. Jei kalbame tik apie patyčias, ar tokios nuoseklios programos iš tiesų sumažina jų mastą, kokias patyčių prevencijos programas mokyklos gali įgyvendinti?

– Situacija, susijusi su patyčių prevencijos programomis, nėra tokia, kokios norėtume. Turime vienintelę akredituotą patyčių prevencijos programą „Olweus“. Žinoma, yra daugiau programų, kurių nemažą dalį sudaro informacija, kaip elgtis susidūrus su patyčiomis. Pavyzdžiui, programa „Zipio draugai“ nėra patyčių prevencijos programa, tačiau joje nemažai informacijos, kaip bendrauti vienam su kitu, kaip neįžeisti.

Jei nuosekliai įgyvendiname programą ar iniciatyvą, prisiimame atsakomybę, patyčių mastas labai sumažėja ir vaikai jaučiasi saugesni.

Taigi yra penkios akredituotos programos, kuriose yra patyčių prevencijos, iš viso jų turime devynias. Daugelis mokyklų jau nemažai jų išbandė, o kai kurios pačios kuria savo prevencijos programas, net bendradarbiauja su užsienio šalimis.

Kalbant apie tokių programų naudą, rezultatus galima pamatyti jau po metų: jei nuosekliai įgyvendiname programą ar iniciatyvą, prisiimame atsakomybę, patyčių mastas labai sumažėja ir vaikai jaučiasi saugesni. Tačiau tai yra nuolatinis siekis, kuris turėtų tapti mokyklos kasdienybe, kuriant saugią aplinką vaikui.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. otc otc rašo:

    Vieno nesuprantu: kodel visa kalba sukasi apie viena – ka turi padaryti KITI, kad is vaiko nesityciotu? Be abejo, visos tos patyciu prevencijos programos reikalingos ir naudingos ( as nekalbu apie tai, kad galimai tai ir madinga tema, siekiant gauti lesu projektu igyvendinimui). Bet ar kas nors pazvelgia i problema kitu kampu: gyvename laikmetyje, kai patycos gresia kiekvienam? Ar prie kiekvieno vaiko pastatysime policininka ar aukle? Ar, sukure (galimai…) didziuli “antipatycini” mechanizma nepratinsime vaiku begti skustis kiekviena proga – uzuot skatinus juos mokytis spresti problemas patiems? Ar ne laikas tevus mokyti, kad jie vaikams skiepytu UNIVERSALIA patycu prevencijos priemone: neleisk kad is taves tyciotusi, spresk situacijas pats? Buk tas, is kurio tyciotis nekyla noras. Buk stipresnis, gudresnis, diplomatiskesnis, atplesk uzpakali nuo kompiuterio ir padaryk atsispaudimu, ismok ka nors tokio, kas verstu kitus tavimi zavetis, turek draugu, mokek bendrauti. Turciaus vaikas klaseje demonstruoja naujausius telefonus? O tu parasyk matematikos kontrolini taip, kad tas turciukas taves prasytu nusirasyti – ir jam nustatyk kaina. Nesvarbu kaip – bet vyniokis, o ne inksk ir skuskis. Nes kai uzaugsi – kam pasiskusi del blogo darbdavio ar blogu bendradarbiu, blogu kaimynu ar blogo oro?

  2. to otc to otc rašo:

    Tikslas toks ir yra, kad suaugę augintų tokią kartą, kad jai noras nekiltų tyčiotis. Suaugę aplinkiniai turi rodyti ir savo pavyzdžiu tai, ir auklėdami.
    O jei iš tavęs tyčiojasi tai yra ženklas, kad pats to nesustabdysi.

  3. otc otc rašo:

    “Tikslas toks ir yra, kad suaugę augintų tokią kartą, kad jai noras nekiltų tyčiotis. Suaugę aplinkiniai turi rodyti ir savo pavyzdžiu tai, ir auklėdami.”

    Taip, be abejo. Cia nera klausimas ARBA_ARBA, cia klausima IR_IR. Esme ta, kad tevams nerupi (ir neturi rupeti) kazkokios abstrakcios kartos ugdymas, jiems svarbu kad JU VAIKAS ismoktu gyventi aplinkoje, ir kad jam viskas gerai klotusi. O aplinka sterili nebus – ir mes jos nesuformuosime tokios, apie kokia svaigsta visokios leftistines poniutes. Todel kartais vaikysteje issimusti viena danti sveika – tai apsaugos nuo visu dantu ismusimo suaugus (perkeltine prasme – jei kam neaisku).
    Gi dabar bandoma formuoti stereotipine reakcija: jei kas – bek skustis, ieskok stipresniojo uzuovejos. Gal but trumpuoju laikotarpiu tai ir suveikia – nors irgi kazin (is skundiko bus dar labiau tyciojamasi – jei ne dar blogiau). Bet finale to pasekoje susiformuoja visiskai infantilus asmuo, pajegus gyventi tik siltnamio salygomis. O tokiu infantilu sankaupa vadinasi visuomene…
    Kita vertus, auginant vaika visada jo aplinkoje atsiras vienas ar kitas individas, kuris visas jusu teorijas patikrins praktikoje ir parodys: vertybes vertos tik tiek,kiek yra galimybiu uz jas pakovoti. Deja, visame Europos kontekste matome: apie vertybes daugiau kalbama, negu jomis vadovaujamasi. Net politiskai korektiska naujakalbe atsirado – kad tik neduok Dieve nebutu panasu i patycas.

    “O jei iš tavęs tyčiojasi tai yra ženklas, kad pats to nesustabdysi”.

    Stai su tuo is principo nesutinku. Esme ne kaip sustabdyti – o kaip padaryti, kad jos neprasidetu. O kad neprasidetu – vaikas turi spinduliuoti i aplinka: “nepradek”. O ismokti sito negalima kazkokiais aktorinio paruosimo metodais 0 tam reikalinga ta vidine “serdis”, kuri pasireiskia visame kame: zvilgsnyje, balse, kuno kalboje. O tam reikia, kad vaikas nuo mazens butu pratinamas jausti savo verte ir pasitiketi savimi. Nebutinai jis turi buti koks boksininkas – mano klaseje buvo toks akiniuotas “profesoriukas” kuri visi klases museikos labai gerbe. O uzpakali sparde jie dideliam ir fiziskai stipriam, an kurio kaktos buvp parasyta: AS AUKA.

  4. Meri Meri rašo:

    KEISTA, KAD YRA GALVOJANČIŲ, KAD kažkuris TARSI TURI TEISĘ IŠ KITO TYČIOTIS. Šio reiškinio problemos šaknys yra smurtautojančiuose. Visi turime elgtis taip, kad kito neskaudintume. Reikia save kontroliuoti, o ne aiškinti kitam “tu toks” ar “kitoks”.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...