2016 Liepos 18

Laimingas „Anties“ pokšto kelias

veidas.lt

V. Grandinio nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Daugiau kaip tris dešimtmečius trukęs skrydis baigėsi. Valstybės dieną, liepos 6-ąją, iš scenos pasitraukė viena reikšmingiausių ir įtakingiausių Lietuvos roko grupių „Antis“.

Ir šiandien „Anties“ įtaką sunku būtų pervertinti. Lietuvoje nėra daug muzikantų, kurių atsisveikinimo koncertą aplankytų prezidentas, o scenoje noriai prisidėtų populiariausi, įvairiausio žanro šalies atlikėjai: nuo sėkmingai „Eu­rovizijos“ stilistiką įvaldžiusio Donato Mont­­vydo iki operos solisto Virgilijaus No­rei­kos.

Gimė labiausiai persekiojamoje atmosferoje

1984-ųjų lapkritį Kauno senamiestyje esančiuose Architektų namuose grupė entuziastų Naujųjų metų vakarėliui įkūrė pankroko ko­lektyvą „Antis“. „Ir ko tu stovi taip keistai pas­viręs – ar nebūsi tamsta apsirijęs?“ – skelbė pirmasis grupės kūrinys, kurio tekstą parašė A.Kaušpėdas.

Nuo Kalantinių buvo praėję daugiau kaip 12 metų. Per šį laikotarpį bet kokios iki tol buvusios roko muzikos užuomazgos buvo visiškai užgniaužtos. Kaip pabrėžia muzikos renginių organizatorius ir vadybininkas Dovydas Bluvšteinas, bet kokia roko muzika Lietuvoje buvo draudžiama ir persekiojama bene labiausiai tarp visų Sovietų Sąjungos respublikų.

„Vystymasis buvo sustojęs daugeliui metų, niekur kitur tai nebuvo taip draudžiama kaip Lietuvoje, todėl tai, kas įvyko 1985–1987 m., labai džiugina, nes itin greitai buvo pasiektas ir pralenktas aplinkinių sovietinių respublikų lygis. Jau tada pasaulyje rokas jokio didesnio so­cialinio vaidmens nevaidino, revoliucinė ir so­cialiai svarbi ši muzika buvo dar 20 metų anks­čiau. Bet Rytų Europoje 1986-aisiais ji bu­vo revoliucinė ir panaudota kaip ginklas prieš sistemą, kurioje teko gyventi“, – sako D.Bluv­šteinas.

Metais anksčiau veiklą pradėjusios grupės „Foje“ lyderis Andrius Ma­mon­tovas prisimena, kad abu kolektyvai iš esmės išgarsėjo tą pačią 1986-ųjų gegužės mėnesio dieną per p­o­puliarų festivalį „Li­tuanika“. Di­džiulę įtaką abiejų grupių raidai turėjo ir 1986-ųjų pabaigoje pasirodęs muzikinis filmas „Kažkas atsitiko“. Nors komisijai Maskvoje filmas pa­sirodė žemo meninio lygio ir buvo nuspręsta neplatinti jo visoje SSRS, Lietuvoje kino juosta sulaukė tokio populiarumo, kad kelios filmo kopijos nuo dažno rodymo buvo beveik suplėšytos į skutus.

„Tuo metu visos egzistavusios grupės ėjo nepramintais takais. Aišku, mes žiūrėjome į kažkokius analogus Vakarų pasaulyje, bet faktas, kad iki tol ta oficialioji estradinė muzika – tai, kas buvo leidžiama transliuoti radijo ir televizijos eteryje, buvo visiškai kitokia. Ten irgi buvo didelių švyturių: Stasys Povilaitis, „Nerija“, V.Noreika, jie lygiai taip pat svarbūs. Bet jie šiek tiek kito laikmečio žmonės, o mes viską turėjome pradėti ir išrasti nuo nulio“, – pasakoja A.Mamontovas.

Sugrįžti iš tremties

A.Mamontovo teigi­mu, „Antis“ la­biausiai žavėjo sa­vo koncertais, ku­rie to me­to kontekste labai iš­siskyrė: kiek­vie­nai dainai buvo su­galvojamas papildo­mas vi­zua­li­nis spren­dimas ar mini spektaklis – kad ir po salę bėgiojantis kruvinas zombis.

Prie staigaus grupės populiarumo prisidėjo ir išskirtinis grupės įvaizdis – cirko ir lengvo chaoso estetika, kunigaikštį Drakulą primenantis A.Kaušpėdo grimas ir kostiumai, ku­riuos sukūrė Audra Kaušpėdienė.

Dar svarbesnį vaidmenį suvaidino „Anties“ kūrinių tekstai. Grupė naudojo ne tik A.Kaušpėdo, bet ir poetų Gintaro Patacko, Evaldo Morkūno parašytus eilėraščius. Kaip 1988-aisiais žurnale „Literatūra ir menas“ rašė didelė grupės gerbėja Jurga Ivanauskaitė, raginimas sugrįžti iš tremties buvo pagrindinė „Anties“ deklaruojama tema.

Vilniaus „Statybos“ krepšininko Vytauto Baločkos pavarde įvardytas sovietinis biurokratas, partinis veikėjas draugas Tatatavičius, troleibuso kontrolierė, funkcionieriai, zombiai, mafiozai, bedarbiai – visi šie ir daugelis kitų veikėjų kūrė groteskišką, baimingą atmosferą ir tuo pat metu, J.Ivanauskaitės žodžiais ta­riant, siekė išvesti klausytojus iš minėtos tremties, padėti žmonėms nugalėti įvairias savo baimes ir pasijusti laisviems.

„Tai yra nuostabiausia kada nors paleista antis gražiausia to žodžio prasme. Sovietmečiu sako: duosim visiems kruopų – paleido antį, ir niekas nesusigaudys, kaip yra iš tikrųjų. Ir ją pražiūrėjo, o kai jau susigriebė, buvo per vėlu – antis išskrido. Dabar man atrodo, kad niekas ir nebandė perkrimsti, ar A.Kaušpėdas moka dainuoti, ar ne, ar jis turi balsą, ar ne. Nė velnio jis neturi, bet apie muzikinius reikalus čia kalbėti nereikia, nors visi ten buvo profesionalai. „Anties“ esmė – duodam sovietų valdžiai į snukį tiesiu taikymu, ir dėjom“, – sako muzikologas Viktoras Gerulaitis.

Spalvingas muzikos derinys

Ir nors šiandien „Antis“ daugeliui asocijuojasi visų pirma su kandžiais, sovietinį absurdą demaskuojančiais ir iš­juo­kiančiais teks­tais, visi „Vei­d­o“ kalbinti mu­­zikos ekspertai iš­skyrė ir neeilinę ko­lek­tyvo parašytą mu­ziką, kuri dažniausiai priskiriama vadinamajam artroko žanrui.

D.Bluvšteino teigimu, „Anties“ muzikoje galima išskirti tris pagrindines kryptis: ankstyvajai, Kauno periodo „Ančiai“ be pučiamųjų būdinga pankroko ir postpanko estetika. Vėliau, kai prie grupės prisidėjo Petras Ubartas su pučiamųjų grupe, šie muzikantai įnešė džiazroko, fankmuzikos ir Franko Zappos kūrybos elementų – atsirado sudėtingų pučiamųjų džiazinių elementų, ritmika tapo sudėtingesnė, aranžuotės įdomesnės. O prie kolektyvo prisidėjus dviem muzikantams iš grupės „Saulės laikrodis“ – Vaclovui Au­gus­ti­nui ir Gintarui Rakauskui, atsirado ir nemažai progresyviojo roko elementų.

Žurnalistas, knygos „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ autorius Mindaugas Peleckis pabrėžia, kad „Antis“, kaip muzikinis kolektyvas, yra brandi, įvairialypė, roką derinanti su kitais stiliais ir tikrai nesitapatinanti tik su A.Kaušpėdo asmeniu, nes didžiąją dalį grupės muzikos sukūrė kompozitorius V.Augustinas.

Tačiau muzikos vadybininkas ir apžvalgininkas Jonas Oškinis pastebi, kad grupės stilius nebuvo absoliučiai savitas ir tarsi atskirtas nuo pasaulio. „Pirmas dalykas, kurį nesunku įžvelgti „Antyje“, tai didžiulis susižavėjimas be galo talentinga to meto amerikiečių grupe „Talking Heads“ ir jos pankiška artroko interpretacija. Panašiu keliu tuo metu žengė ir kelios Rusijos grupės, pirmiausia „Avia“ ir „AukcYon“. O štai kai „Antis“ pabandė groti grynąjį artroką, buvo labai didelis nusivylimas. Kalbu apie 1989 m. įrašų sesiją, kai buvo suregzti tokie kūriniai, kaip „Ledinė širdis“ ar „Tamsos atėjimas“. Pri­si­menu festivalį „Lituanika 89“, kai „Anties“ koncerto metu užgriuvo visas tas pseudodžiazo užpainiojimas. O radijo stotys tuo metu buvo priverstos sukti „Moniką“, kuri man buvo panaši į sovietinę estradą“, – prisimena J.Oškinis.

Grupės „Talking Heads“ ir garsaus austrų atlikėjo Falco įtaką galima pastebėti ir A.Kaušpėdo įvaizdyje: užuot rinkęsis tipišką laisvo elgesio ir sektino gyvenimo stiliaus rokerio amplua, scenoje jis visada atrodė labiau inteligentiškas, autoritetingas, bet tuo pat metu energingas ir šiek tiek chuliganiškas.

„A.Kaušpėdas nėra rokeris tikrąja to žodžio pras­me. Tai ne „Led Zeppelin“ vokalisto Ro­berto Planto, Jimo Morrisono ar Nicko Cave‘o lygio figūra. Bet jis yra puikus lyrikas, aktorius ir dainininkas, taip pat charizmatiškas, o roko grupei to reikia“, – pabrėžia M.Peleckis.

A.Mamontovui „Antis“ labiausiai imponavo iki pirmosios plokštelės išleidimo, kai kolektyvo sąstatą dar sudarė mažiau profesionalūs muzikantai, bet muzikoje buvo daugiau gaivališkumo. Vėliau, pasak muzikanto, grupė atidavė savo muziką į lenkų prodiuserio rankas, įsirašinėjo Varšuvoje, o jis sako kažko grupės muzikoje nesupratęs, todėl „Antis“ jam geriau skambėjusi iki tol.

„Antis“ darė įtaką ir kitiems lietuviškiems kolektyvams bei roko muzikos raidai apskritai: neįmanoma nepastebėti taip pat socialines bei politines temas narsčiusios ir pučiamuosius pasitelkusios grupės „Bix“ panašumo. „Anties“ džiazrokinius elementus iš dalies perėmė kolektyvas „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“, sceninę estetiką ir įvaizdį – „Suicide Dj‘s“ ar „Antikvariniai Kašpirovskio Dantys“.

V.Gerulaičio teigimu, „Antis“ yra virš roko, popmuzikos ar klasikos ir apskritai netelpa į žanrinius rėmus. „Nors esu labai ciniškas visokių šių bebalsių atžvilgiu, „Anties“ atžvilgiu aš nesu ciniškas, nes ji žino savo vietą, niekada nepretendavo tapti rimta muzikine grupe ir ją reikia gerbti už tai, ką ji tai padarė. Čia rokeriai prisitraukė „Antį“, kad save pateisintų. Manau, kad ji yra aukščiau ir nereikia jos tempti į šį stilių, klišės jai netinka. Tai yra pilietinė dainuojamoji poezija, bardai, jeigu norite“, –  vertina muzikologas.

Pamažu „Anties“ tekstai darėsi vis rimtesni ir ėmė priminti politines kalbas, muzika tapo labiau instrumentinė, tarsi akademinė. Grupė šiek tiek prarado iki tol turėtą aktualumą ir taiklumą. Nors 1989-aisiais, pasirodžius plokštelei „Dovanėlė“, prie ja prekiavusios parduotuvės greta sostinės Lukiškių aikštės nutįso norinčiųjų ją įsigyti eilė, tai tapo paskutiniu grupės pirmojo laikotarpio įrašu.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...