Dreamstime nuotr.

Aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimas dėl geresnės kokybės, studentų mažėjimas – ne vien Lietuvos aukštojo mokslo, bet ir Europos bėdos. Tik Lietuva įklimpusi giliau. Šiemet reikės lipti iš balos, nors ir nesausiems.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Jau kelinti metai atvirai kritikuojamas 47 aukštųjų mokyklų tinklas, kurį reikia retinti ar optimizuoti taip, kad būtų efektyvesnis – ir dėl geresnės kokybės, ir dėl padoraus finansavimo. Pa­galiau, kad neatrodytume juokingai Europos masteliais, kai Lie­tuvoje 1 mln. gyventojų tenka 14,5 aukštosios mo­kyklos, o Europoje kone trigubai mažiau – 4,6.

Šaukiantis aukštojo mokslo pertvarkos kartojamas jau beveik magiškas tapęs skaičius 47. Kitas jau chrestomatinis skaičius – 53 proc. 30–34 metų amžiaus žmonių, turinčių aukštojo mokslo diplomą. Gausiai diplomuota Lietuva jau perspjovė 2020 m. Europos tikslą, tik kad tas statistinis išsilavinimas nebūtinai yra europinio lygio.

„Pagal darbingiausios visuomenės dalies, 30–34 metų amžiaus gyventojų, išsilavinimą pirmaujame Europoje, lenkiame senbuves: ES vidurkis yra apie 40 proc. aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų, mūsų – 53 proc. Įsivaizduojame, kad esame labiausiai išsilavinę. Sutinku, kad diplomų turime, bet išsilavinimo – ne. Jis ne tokio lygio, kokio reikia. Juo­lab pačioje Europoje yra aiški aukščiausios kvalifikacijos perprodukcija. Mitai apie žinių ekonomiką, neva išugdysime daug išsilavinusių žmonių ir tada atsiras žinių ekonomika, jau sugriuvę. To žinių ekonomikai nepakanka“, – kad Lietuvai vargiai yra kuo girtis, paaiškina didžiausio Lietuvoje Vilniaus universiteto (VU) rektorius prof. habil. dr. Artūras Žu­kauskas.

Tikslaus recepto, kiek žmonių turi studijuoti ar tu­rėti aukštojo mokslo diplomą, nėra, tik aišku, kad ne tiek, kiek Lietuvoje suskaičiuojama dabar.

Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas įsitikinęs, kad vals­ty­bei nereikia 70 proc. ar dar daugiau piliečių, kurie neva ves tautą, nes tikrųjų talentų būna gerokai mažiau.

„Universiteto pareiga yra išgrynintini tą kristalą iš talentų. Visi absolventai gal nebus 100 proc. talentai, bet jei iš baigusiųjų 50 proc. bus talentai – fantastika. Jei norime tokio rezultato, sistema turi būti orientuota į talentų paiešką ir kūrybiškumo gryninimą“, – kokybišku turiniu, o ne forma puikius skaičius ap­žvelgia Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas.

Būtent kokybės siekis – sutelkti geriausią mokslo ir studijų potencialą, paskatino KTU ir ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto (ISM) partnerystę. 2015-ųjų pabaigoje KTU perėmė ISM kontro­linio akcijų paketo valdymą. Šį sandorį galima laikyti ir aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo pradžia.

Metų laimėjimas – branda keistis

2015-ieji visai gali būti lūžio metai švietimo srityje, nes opios problemos „nebemuilinamos“, o pertvarkų alkstama. Daugybė švietimo dalyvių, pradedant mokytojais ir tėvais, baigiant akademine bendruomene ir darbdaviais, neapsikentę ne tik rėžia, kad aukštasis mokslas esą devalvuotas, bet ir garsiau kalba apie tai, kad švietimo pamatai dar mokykloje yra gerokai apirę. Jei sėkmingai neįveiksi 12-os vidurinio ugdymo laiptelių, ką jau kalbėti apie aukštąjį mokslą, kuris, pastaraisiais metais tapęs diskusijų objektu ir kritikos taikiniu, nebėra toks aukštas: užtenka parašyti laišką ministrei apie neįtikusias studijas, ir štai jau yra pagrindo jį drebinti. Apie pertvarkas kalba studentai, akademinė bendruomenė, darbdaviai. Praėjusiais metais pritrūko tik politinės valios.

„2015-ieji nepasižymėjo itin ryškiai pokyčiais. Svar­biausia, mano nuomone, kad per praėjusius me­tus aukštojo mokslo sistema tik dar labiau subrendo pokyčiams“, – esminę praėjusių metų žinią formuluo­ja Lietuvos universitetų rektorių konferencijos pre­zidentas ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) rektorius prof. dr. Alfonsas Daniūnas.

Jis, kaip ir kiti „Veido“ kalbinti rektoriai, perspėja, kad pertvarkos, kurių taip alksta aukštasis mokslas, negali būti suprantamos siaurai, be pokyčių visoje švietimo sistemoje, bendrajame ugdyme: „Juk aukštasis mokslas neegzistuoja pats sau – mes naudojamės vidurinio mokslo vaisiais, mūsų absolventų yra visose veiklos srityse, esame gyva valstybės ląstelė.“

Vis dėlto VGTU rektorius nelinkęs pritarti pastaraisiais metais transliuojamai žiniai, neva aukštasis mokslas Lietuvoje niekam tikęs, todėl įvardija ir jo laimėjimus apibendrinantį pasiekimą – QS universitetų reitinge šiemet pasirodė keturių Lietuvos universitetų pavadinimai. Tai reiškia, kad turime kelis lyderius, kurie pakliūva tarp 5 proc. geriausių pasaulio universitetų.

A.Daniūnas nurodo svarbų šių metų uždavinį – aiškiai įvardyti universitetams ir kolegijoms keliamus kokybės reikalavimus. Jie, beje, nebūtinai turi būti žymiai griežtesni, bet tikrai tikslesni.

O štai KTU rektorius P.Baršauskas įsitikinęs, kad formuluojant reikalavimus dar reikia išnarstyti bendrą aukštojo mokslo kratinį ir tiksliai išaiškinti, kas yra kas: kas yra universitetas, kas yra kolegija, o kas – profesinė mokykla. „Nuo to ir turime pradėti, tada bus aišku, kokių pokyčių reikia. Yra universitetų, kurie nori kokybės, už jų reikia kabintis, bet patys, be valstybės paramos, proveržio jie nepadarys“, – aiškina P.Baršauskas.

VGTU rektorius pokyčių gaires regi dokumente – aukštojo mokslo pertvarkos koncepcijoje, kurią parengti dar iki šių metų vidurio galėtų Vyriausybė, aukštosios mokyklos, socialiniai partneriai. „Tai būtų koncepcija, atitinkanti nūdienos vidinius ir išorinius reikalavimus“, – paaiškina A.Daniūnas.

Rektorius pabrėžia, kad jei tokie reikalavimai at­si­ras, svarbiausia, kad jie būtų taikomi ir universitetams, ir kolegijoms: „Aukštojo mokslo sistema yra bendra, todėl ir kokybės reikalavimai turi būti taikomi visiems.“

Pasak A.Daniūno, jei tokia koncepcija bus pernelyg detali ir perkrauta smulkmenomis, ji vargiai turės po­veikį. „Studijų kokybė, mokslo tarptautiškumo di­dinimas ir  jo valdymas, poveikis regionui – šie ir daugiau svarbių dalykų turėtų joje atsidurti“, – vardija VGTU rektorius.

47 mokyklos ar 47 universitetai?

Ateinantys metai, rektorių įsitikinimu, yra laikas pradėti diskusiją dėl pamatinių dalykų – įstaigų tinklo racionalizavimo ir aukštojo mokslo finansavimo. O tankus institucijų tinklas su finansiniu nepritekliumi universitetuose susijęs panašiai kaip didelis, bet skylėtas bendrojo ugdymo mokyklų tinklas su neseniai streikais išreikštomis mokytojų bėdomis – mažu mokinio krepšeliu, mažu pedagogų atlyginimu. Abiem atvejais, be finansavimo didinimo, yra kita alternatyva – peržiūrėti, ar visos išlaidos pagrįstos.

„Šiemet reikia sprendimų ir dėl 47 aukštųjų mo­kyklų tinklo. Tačiau šis skaičius yra ir kolegijos, ir universitetai, ir valstybinis, ir privatus sektorius“, – kaip ir dėl kokybės reikalavi­mų, patikslina VGTU rektorius.

Neretai kalbant apie tinklo dydį skaičiuojamos 47 aukštosios mokyklos, o keliant reikalavimus masteliai siaurėja – linksniuojami tik universitetai.

Jau bent kelerius metus kuriant scenarijus, kaip reikėtų pertvarkyti universitetų tinklą, buvo pateikiamos lyg ir dvi galimybės: politinis, brutalus scenarijus – kažkokiu būdu uždaryti kai kurias aukštąsias mo­kyklas, realesnis – apsieiti be valstybinės prievartos, bet sukurti motyvaciją aukštosioms mokykloms, kad jos jungtis pradėtų pačios, „iš apačios“.

Brutalaus universitetų tinklo išdraskymo prievarta galimybę atmetantis VU rektorius A.Žukauskas pa­brė­žia, kad pernelyg sureikšminamas ir didelis įstaigų skaičius, tačiau ne jis, o jų veiklos kokybė yra svarbiausia. Viena iš išeičių dėl studentų mažėjimo merdinčiam tinklui būtų virtuali universitetų tinklaveika.

„Kai yra tokios informacinių technologijų galimybės, galima sukurti bendras modulines sistemas, kurios veiktų šalies mastu, kaip Švedijoje. Tada vieno universiteto studentai gali paklausyti vieno modulio ir grįžti į savo universitetą. Taip sutaupoma lėšų, – aiš­kina A.Žukauskas. – Mažesnės institucijos galėtų veikti efektyviau: universitetų įtinklinimas leidžia judėti studentams, susitelkti į  kompetencijų mokymą, kai vienų modulių moko vienas universitetas, ki­tų – kitas, stipresnis toje srityje. Tačiau tokioms sistemoms sukurti reikia investicijų. Manau, kad pirmiausia universitetai tai turi spręsti savo iniciatyva, nes prievarta sukeltų tik pasipriešinimą ir sąmyšį.“

Aukštųjų mokyklų tinklo pertvarka – ne tik Lie­tuvos mėgstama tema. Skirtumas, kad kitos valstybės ją ne tik aptarinėja. P.Baršauskas mini pavyzdžius Eu­­­ropoje ir netolimos, gera švietimo ir mokslo vadyba pasižyminčios Estijos patirtį: 2000–2012 m. Estijoje iš 41-os liko 22 aukštosios mokyklos.

„Dabar estai sako: Estijoje bus trys universitetai – du Taline, vienas Tartu, visi kiti bus asocijuoti, prijung­ti prie trijų, nes tiek užtenka. Aukštojo mokslo ins­titucijų tinklą, jų skaičių optimizuoja Prancūzija, Vokietija, Suomija, Švedija, net Velsas. O mes, ignoruo­dami tarptautines tendencijas, einame priešinga kryp­timi“, – vardija KTU rektorius.

Priešinga kryptimi reiškia tai, kad kolegijos nori stieb­tis iki universitetų lygio ir kai kuriose srityse bando su jais supanašėti. Pripažinimas, kad kolegijos gali bandyti imituoti universitetų funkciją ar darbą kuriant žinias, mokslą, atsilieptų joms ir dosnes­niu finansavimu, galbūt universitetų sąskaita.

„Kolegijos nori tapti beveik universitetais, lyg siekiama, kad aukštosios mokyklos suvienodėtų. Pir­miausia to būti negali, nes mokslo kūrimas yra univer­siteto esmė. Antra, turime turėti ir universiteto, ir ­kolegijos absolventų, nes skirtingi jų gebėjimai ir yra privalumas“, – paaiškina A.Daniūnas.

„Mums reikia kriterijų, kas yra universitetas, kas yra kolegija, kas yra profesinė mokykla, kas kokius ta­lentus ugdo, ir pagal tai skirstyti finansavimą. Pa­prasčiausia apibūdinti universitetą – tai mokslu pa­remtos studijos, o studijos kolegijose paremtos prak­tika, nes jas baigęs žmogus turi būti pasirengęs dirbti. Bet kolegijos absolventas nėra lyderis, jis kito profilio žmogus, kurio labai reikės. Tačiau dabar sumaišyta viskas, mokslas duodamas ir kolegijoms“, – tęsia P.Baršauskas.

Kad universiteto ir kolegijos sąvokas bei joms ke­liamus tikslus reikia atskirti, neabejoja ir ­A.Žu­kaus­kas. Jis detaliau apibrėžia skirtingų aukštųjų mokyklų sąvokas ir paaiškina, kad universitetas absolventui suteikia du dalykus: be specialybės, kuri leistų įsilieti  į darbo rinką, jis išugdo instinktą suprasti, pažinti da­ly­k­us, gilintis į problemas ir domėtis naujovėmis. Su­si­domėjimas sukeliamas atliekant mokslinę veiklą. O ko­­legija gali suteikti aukščiausią kvalifikaciją, kuri kai kuriais atvejais gali viršyti universiteto suteikiamą specialybę, bet šioje institucijoje neturi būti atliekami mokslo tyrimai, kuriamos žinios.

„Užuot skatinus, kad kolegijos stiprintų specialistų profesinių gebėjimų ugdymą, joms atveriamas langas į mokslinius tyrimus: jos tokiomis pat teisėmis dalyvauja mokslinių tyrimų projektų konkursuose. Neaišku, kodėl taip elgiamasi, normaliomis sąlygomis valstybėje to būti neturėtų, nes tai per didelė prabanga“, – tvirtina VU rektorius.

Kai žmogiškieji ir materialiniai ištekliai riboti, ne­galima subalansuoti to, kad skirtingų tipų aukštosios mokyklos dubliuotų viena kitą ir prisiimtų sau net pa­gal teorinį apibrėžimą netinkančias funkcijas. Vis dėlto įmanomas ir toks modelis, bet tada jam reikia ir atitinkamų sąlygų – skirtingų strategijų.

„Reikėtų atrinkti universitetus, kurie, kaip norima, pasiektų pasaulinį lygį, juos vienaip finansuoti ir gerinti jų kokybę. Jei valdžia nori masiškumo, kita strategija turėtų būti taikoma kitiems universitetams, kurie suteiktų masinį pigų išsilavinimą, ir būtų daug diplomų. Tai galėtų būti kolegijų vaidmuo“, – paaiškina VU rektorius.

Žinoma, sunku įsivaizduoti dvi skirtingiems tikslams sudarytas strategijas, nes nėra vienos geros. Užuomazgos formuluoti bendrą strategiją kol kas labiau apsiriboja skirtingų institucijų pageidavimais.

Greičiau faktas nei prognozė yra tai, kad Lietuvos mokslas turės tapti globalesnis. VGTU rektorius primena, kad srityje, kurioje globalizacija neišvengiama, universitetai negali bandyti išsilaikyti tik nacionalinėje rinkoje.

„Studijų globalizacija jau įvyko: studentas gali studijuoti, kur tik nori. Tačiau apie mokslo globalizaciją viduje kalbame nedaug. Žinoma, mokslas niekada ir nebuvo nacionalinis, tačiau dabar tarptautiniai mokslo projektai stambėja, pakliūti į juos darosi sunkiau. Lietuvos universitetams svarbu tapti didelių projektų dalyviais, tačiau tai yra iššūkis net geriausiems mūsų universitetams, nes į didelius projektus pretenduoja labai stiprūs mokslo centrai. Kita vertus, Lietuva ry­žosi mokslo slėniams, sumaniajai specializacijai, o tai yra galimybė Lietuvos mokslui gerai at­ro­dyti tarptautinėje arenoje“, – komentuoja A.Da­niūnas.

VU imsis šantažo

2015-aisiais žiniasklaidą sugraudino ir priėmimo į aukštąsias mokyklas rezultatai. Nors antraštėse „pa­siektas dugnas“ ir priėmimo rezultatai tampa ko­ne si­no­­nimais skelbiant jau kelių priėmimų rezultatus, kai šie­met į aukštąją mokyklą įstojo abiturientai, ne­lai­kę nė vieno valstybinio egzamino, už galvos su­si­ėmė visi. Smulk­mena, bet maloni, kad tai įvyko metais, kai mi­nis­terija prisakė nepriimti bet ko – laikytis kon­kur­si­nio balo reikalavimų, kurie lyg ir nustato ko­kybės kartelę.

Prezidentė pateikė Mokslo ir studijų įstatymo pataisas, pagal kurias stojantieji į aukštąją mokyklą turi būti išlaikę bent vieną valstybinį egzaminą. Su­tarė ir universitetų rektoriai: šiemet visi prašys stojančiųjų surinkti ne mažesnį kaip 2 konkursinį balą, svarbiausia – tai galios ir mokantiems už mokslą, ir siekiantiems diplomo valstybės lėšomis. Po šiųmetės patirties, kai atsirado aukštųjų mokyklų, kurios konkursinio balo netaikė arba jį sumažino vėlesniuose priėmimo etapuose, nežinia, kaip tas kilnus kokybės siekis suveiks.

„Jei į Mokslo ir studijų įstatymą bus įtrauktas Pre­zidentūros siūlymas, tai bus žingsnis siekiant kokybės, tik kad ne visi to laikosi. Nėra arbitro, mi­nis­te­ri­jos, kuri tai prižiūrėtų“, – praėjusių metų priėmi­mo į aukštąsias mokyklas patirtį primena KTU va­dovas P.Bar­šauskas.

O VU rektorius kalba atvirai: universitetas net ėmėsi savotiško „šantažo“: jei kolegos ignoruos reikalavimą, VU taip pat atsisakys kartelės. „Jei universitetai nesilaikys susitarimo, mes irgi nuleisime kartelę ir neleisime kitiems priimti studentų mūsų sąskaita. Kai kartelės nebus, jie ateis pas mus. Ilgiau tai tęstis nebegali: studijų krepšelio kaina universitete, kuris neturi jokių reikalavimų, ir universitete, kuris turi aiškius kokybės kriterijus, yra ta pati“, – piktinasi A.Žu­kauskas.

Rektorių konferencijos prezidentas A.Daniūnas sako, kad dar šiemet planuojama tobulinti priėmimo į aukštąsias mokyklas sistemą: „Daugiausia kalbame apie konkursinio balo kėlimą, egzaminų reikalavimus, tačiau priėmimas yra daug platesnis. Ir mes pa­tys, universitetai, siūlysime, ką daryti, kad tvarka bū­tų geresnė, nepaisant to, kad ir dabartinė sistema veikia tikrai neblogai.“

Įdomių dalykų gali nutikti ir per priėmimą į antrosios pakopos – magistrantūros studijas. 2015-aisiais pri­­imtas nutarimas, leidžiantis universitetams savo nuožiūra priimti kolegijų absolventus tiesiai į magistran­tūros studijas (be išlyginamųjų studijų, kaip anksčiau). Rektoriai dar kartą aiškina universitete įgyto ba­ka­lauro ir kolegijos suteikiamo laipsnio skirtumus ir bai­minasi, kad kai kurie studentų praradę universitetai gali netaikyti tankaus egzaminų rėčio kolegijų studentams.

„Universitetas spręs, ar priimti kolegijoje bakalauro diplomą įgijusį studentą tiesiai į magistrantūrą. Anksčiau kolegijų absolventams, norintiems pretenduoti į magistro diplomą, reikėjo arba studijuoti pa­pil­domai, arba išlaikyti egzaminus, – paaiškina A.Da­­­­­niūnas. – Magistrantūra universitete turi būti aukš­to ly­gio. Antrosios pakopos studijoms reikia ba­zinio universitetinio išsilavinimo. Net labai gerai pa­rengtų kolegijų studentų išsilavinimas yra orientuotas į praktinį rengimą, tad dėl fundamentalaus išsilavinimo trūkumo studentas negali iškart sėkmingai studijuoti magistrantūroje. Tai ypač ryšku tiksliuosiuose, inžineriniuose moksluose.“

Pavyzdžiui, VU atmeta galimybę, kad kolegijos ab­solventams suteiks galimybę siekti magistro laipsnio, laikomo pirmuoju moksliniu, automatiškai. Rek­torius A.Žukauskas patikina, kad profesinis bakalauras negali būti prilygintas universiteto, mokslo tyrimų institucijos, suteikiamam bakalaurui. Be to, juk stojant į kolegiją studentui keliami mažesni reikalavimai, o kartais tokių iš viso nėra.

„Bet jei gabus jaunuolis išlaiko tam tikrus egzaminus, kodėl gi ne? Vėliau jis gali studijuoti ir doktorantūroje. Pasaulyje daug pavyzdžių, kai gabūs žmonės iškart tiesiog negalvojo apie studijas universitete“, – sako A.Žukauskas.

Talentas už 500 eurų

„Šiemet turi būti kalbama ir apie aukštojo mokslo fi­nansavimo indeksavimą. Tarkime, mokytojai kalba apie per mažus atlyginimus, tai suprantama, bet nenorėdamas supriešinti ir gerbdamas sunkų mo­kytojo dar­­bą, tik pasakysiu, kad kai kuriais atvejais jų darbo už­mokestis didesnis nei docento, kuris, be pe­da­­go­ginio darbo, dar kuria ir mokslą“, – sako A.Daniūnas.

Statistikos departamento duomenimis, universitetų dėstytojų atlyginimas „į rankas“ 2015 m. buvo 670, o mokytojų – 610 eurų. Vadinasi, konkrečiais atvejais bakalauro laipsnį turintis pedagogas gali uždirbti daugiau už mokslinius ir pedagoginius laipsnius tu­rintį dėstytoją.

KTU rektorius P.Baršauskas sako, kad universiteto galva gali keliems žmonėms pasiūlyti gerą atlyginimą, atitinkantį tokį, kokį specialistas gautų versle. Tačiau taip pakelti darbo užmokestį įmanoma vienetams, „žvaigždėms“, o ne keliems šimtams dėstytojų.

„Kad užsidirbtų pragyvenimui, dėstytojas laksto per kelis universitetus, o tai kokybės neprideda. Nėra sistemos, kad būtų, pavyzdžiui, kaip Stanfordo universitete, kai dėstytoju tampa vienas talentas iš 60 kandidatų, jis gauna fantastišką atlyginimą ir siekia kokybės. Universitetai sprendžia žmonių problemą, nes į talentų mokyklas ateina vidutinybės. Kaip pritraukti talentą už 500 eurų?“ – svarsto P.Bar­šauskas.

Laimingi 2016 metai aukštajame moksle neapsieis be vertybinio požiūrio į talentų kalves ir aukščiausios kvalifikacijos visuomenės dalį – akademinę bendruomenę.

Požiūrį galima pristatyti VU rektoriaus A.Žu­kaus­ko atviro laiško statistika: Kenijos (vienam gy­ventojui tenkantis BVP – 1,3 tūkst. JAV dol.) Ke­nya­t­tos universitete profesorius gauna 1,5 tūkst. eurų at­lyginimą bei butpinigių ir kelionpinigių. Lietuvoje (BVP – 16,5 tūkst. JAV dol.) Vilniaus universitete pro­­­­­fesorius gauna mažesnį kaip 1,2 tūkst. eurų atlyginimą ir jokių priedų.

Kuris universitetas patenka tarp 550 pasaulio ge­riausiųjų?