2013 Sausio 04

100 dienų ir fekalinė saviraiškos laisvė

Algimantas Šindeikis

 

Vienas ryškiausių ir tvirčiausių jaunos Lietuvos demokratijos laimėjimų yra Konstitucijoje įtvirtinta reali žodžio laisvė. Bet ar mokame ja tinkamai naudotis?

 

Saviraiškos laisvė pasiekė savo kulminaciją – pridergto sovietinio viešojo tualeto retorika persikėlė į viešąsias erdves. Nereikia nusiminti ir nusivilti, kad lietuviškajame milijoną vartotojų viršijančiame “Facebook” tinkle ši laisvė transformavosi į fekalines pridergto viešojo tualeto erdves. Ištroškusieji saviraiškos laisvės dėmesio reikalauja bet kokia kaina. Bet tik nuo mūsų valios priklauso sutikti ar nesutikti, priimti ar nepriimti, dalyvauti ar nedalyvauti tokioje smirdinčioje retorikoje.

Demokratija didžiąja dalimi ir yra viešieji debatai. Jos kokybę lemia viešųjų debatų kokybė. Iš jos galima daug ko išmokti. Čia turėtų karaliauti jos didenybė Argumentas. Tik jo galia ir tvirtumas kuria tikruosius vertinguosius viešuosius debatus, pagimdančius naują viešąją valią ir parodančius, kuriuo keliu bendru sutarimu galime žengti ir kurti savo pažangią, modernią ir gebančią egzistuoti bei konkuruoti globaliame pasaulyje valstybę. Tokie aukštesnę, nei iki tol buvo, viešojo gyvenimo kokybę kuriantys viešieji debatai yra tai, ko mums labiausiai trūksta. Kai jo didenybė Argumentas užleidžia vietą antikultūrai, fekalijoms ir kitokiems paveikiems žodžiams bei veiksmams, negalime tikėtis jokio progreso. Koks gali būti progresas viešojoje išvietėje, kurioje valytoja tik viena, o galinčių dergti – milijonas.

Iš kokybiškų debatų suvoktos būtinybės Vakarų demokratijose gimė ir principas, kad 100 dienų naujos valdžios stengiamasi nekritikuoti. Kaip gali kritikuoti tai, ko naujoji Vyriausybė dar nėra padariusi ar dėl ko dar nėra apsisprendusi? Paviršutiniška žiniasklaida gali sau leisti ir kritiką politinių simpatijų bei antisimpatijų pagrindu, tačiau rimtoji turėtų iškęsti 100 dienų ir tik tada įjungti savo kritikos mechanizmus (savaitraščio „Veidas“ redakcija po nelengvų vidinių debatų nutarė laikytis 100 dienų moratoriumo, susilaikydama nuo išankstinių nuostatų, žinoma, neribodama mūsų pašnekovų, ekspertų ir autorių saviraiškos laisvės, nors mūsų liberali laikysena ir sunkiai dera su naujosios Vyriausybės kairumu).

Prie bendro gėrio kūrimo turėtų prisidėti visa žiniasklaida, net ir ta, kuriai tenka kęsti priklausomybę nuo mėnulio fazių, dalyvauti fekalijų karuose ar skursti dėl sunkios ekonominės padėties. Viešojoje erdvėje daugėja galimybių dalyvauti debatuose, atsiveria vis naujos elektroninės galimybės ir į debatus beveik be jokių sąnaudų, redakcinės kontrolės, stilistų ir korektorių pagalbos gali žengti, kas tik nori.

Deja, lietuviškajame feisbuke formuojasi specifinė debatų kultūra. Teisingiau būtų sakyti – debatų antikultūra. Čia nėra laikomasi Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, nepaisoma žodžio laisvės ribų, įtvirtintų Konstitucijoje, Civiliniame, Baudžiamajame ar Administraciniame kodeksuose.

Tokios besiformuojančios paralelinės žodžio laisvės ir saviraiškos laisvės kultūros – viena oficialioji, kita subkultūrinė – egzistavo ir sovietmečiu. Viena gyveno oficialų gyvenimą, kita egzistavo ant viešųjų tualetų sienų. Lietuviškojo feisbuko subkultūra prilygsta ir net pralenkia sovietinių viešųjų tualetų leksiką. Kas tai? Ar ilgai „priespaudoje“ laikyti žmonės (gal ir suaugę paaugliai) rado būdą, kaip išlieti savo susikaupusią „saviraiškos laisvę“? Bet sovietmečiu ant viešųjų tualetų sienų buvo galima atskirti politinį, lytinį ir fekalinį žanrą, o lietuviškojo feisbuko lyderiai šiuos visus žanrus suliejo į vieną visumą.

Kita vertus, fekalinė subkultūra (arba antikultūra) turi ir savo vertę. Šioje retorikoje neprilygstamieji fekalinės saviraiškos laisvės entuziastai ir sekėjai atskleidžia savo vidų. Psichologijos mokslas tvirtina, kad žmogaus kalba atitinka jo sąmonę. Tai, kas galvoje, išreiškiama ir žodžiu. Taip apsinuoginę fekalinės saviraiškos laisvės šalininkai tiesiog patys parodo, kas jie tokie: kaip jie mąsto, kaip jaučia, kaip uosto. Žinai, kas to žmogaus galvoje, kokia ten substancija ir koks minčių kvapas. Tuomet ir gali priimti sprendimą, kaip elgtis su tokia fekaline retorika, – ar į ją kreipti dėmesį, reaguoti, ar leisti jos autoriui tuo pasitenkinti. Ar tiesiog stengtis šių vietų, kaip ir viešojo tualeto apdergtų pakraščių, išvengti. Sprendimas asmeninis ir laisvas, nors ir nelengvas. Fekalijomis besidrabstantys tautiečiai – vis dar mūsų nesubrendusios visuomenės dėmesio vertas objektas.

Nenorintieji gyventi fekalinėje žodžio laisvės antikultūros erdvėje turi dėti pastangas ir įvertinti, kad valdyti jo didenybę Argumentą yra sunkus ir dažnai nedėkingas užsiėmimas. Tam reikia kasdienio lavinimosi, švietimosi, mąstymo, kruopštaus ir nuoseklaus gilinimosi. Tiek Lietuvos politikoje, tiek versle, tiek akademinėje, tiek žurnalistų bendruomenėse turi būti kritinė masė žmonių, gebančių matyti ne atskiras detales, bet ir visumą. Matydami kiekvienas atskirai savo interesą, bet nematydami valstybės visumos ir iš tos visumos plaukiančių didelių viešosios erdvės tolių bei iššūkių, galime paskęsti detalėse, asmeninėse ambicijose ar pyktyje.

Belieka tikėtis, kad fekalinė saviraiškos laisvė lietuviškajame feisbuke vis dėlto nėra ilgalaikis reiškinys, ir jos šalininkai paslydo bei pasiklydo paveikti tarpušvenčio mėnulio fazės ir neatsargių alkoholio dozių. Egzistencinė baimė, alkoholis ir šventės daugeliui net ir labai talentingų piliečių yra pavojingas derinys. Tai galima suprasti ir žmogiškai atjausti.

Visi patiriame silpnumo akimirkų, tik ne visi vienodai jas išgyvename. Dalis mokančiųjų rašyti rašo, neranda jėgų rašyti tik sau, į savo stalčių ar šių netikėtų rankraščių sunaikinti. Gal todėl šios fekalinės saviraiškos laisvės subkultūros autorių nereikėtų sureikšminti ir nusivilti. Esame apsivalę ir nuo labiau smirdinčių dalykų. Apsivalysime ir šį sykį. Svarbu tikėti, kad gyvenimas yra daug šviesesnis ir harmoningesnis dalykas, nei tai atspindi pridergto viešojo tualeto sienos (ar lietuviškasis tarpušvenčio feisbukas).

Kita vertus, galima tvirtinti, kad viešas drabstymasis fekalijomis yra finalinė antikultūra grįstos saviraiškos laisvės stadija. Pats drabstymasis publikai atrodo patrauklus ir įdomus, bet tik laikinai. Panašiai kaip ir garsiuose realybės šou viešo sekso scenos. Išnaudojus šiuos paveikiausius ir įdomiausius „argumentus“ žanras miršta, nes toliau nieko naujo nebėra – visi „argumentai“ išnaudoti, visi koziriai išmesti. Taip numirė realybės šou parodžius viską, kas įmanoma, taip pat turėtų nurimti dėmesys ir fekalinės saviraiškos laisvės šalininkams, išsitepusiems fekalijomis. Ir vėl scenoje turėtų pasirodyti jo didenybė Argumentas.

 

 

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (8)

  1. Lee>redaktoriui Lee>redaktoriui rašo:

    ar nenorėtumėte įvertinti ir “aktualių komentarų” skyrelio dalyvio ir FB profilio Protingas Chamas savininko sudalyvavimo toje Jūsų paminėtoje fekalinėje orgijoje?

  2. Uma Uma rašo:

    O kaip dėl dvigubos moralės? Štai rašo pilietis, kad keiktis viešai negalima. Bet NEVIEŠAI – galima. Viešai – padorus, aukštą visuomeninę padėtį užimu ir siekiu dar aukštesnės, o neviešai – bobai snukį namie daužau. Arba aploju ką nors paskutiniais žodžiais, iš kurių “na.ch.uj” pats švelniausias. Šlykštu! Jokiu būdu neteisinu, nepritariu, nesižaviu šitais praplikusiais, purvu besidrabstančiais “šaunuoliais”, bet dar niekšingesnis yra Lietuvoje labai paplitęs asmeninio ir viešo gyvenimo susidvejinimas: privačiai kiaulė paskutinis, o viešai visas toks pūkuotas, ružAvas, moralizuojantis…

  3. zanavykas zanavykas rašo:

    sutinku su autoriumi.Kai sibire ,,boboms” rusu pritrukdavo ARGUMENTU, pasikeldavo savus sijonus ir papleksnodavo.
    Mums, vaikams, tai buvo juoko iki asaru.
    O sie du plikiai jau susidvejino savo virtualioje erdveje, ir vargu bau, ar sugryz i padoru gyvenima.Is chamo sunku pavirsti drugeliu.

  4. kažkaip kažkaip rašo:

    juokas ima, kai asmeniniai apsidrabstymai purvais tampa bene svarbiausia naujiena, kurią privalo aptarti beveik visi žinių sklaidos produktai. Ir ne bet kaip aptarti, o vartojant pačius “riebiausius purvus” apibūdinančius žodžius. Kad nebūtų taip rimta, iš atminties perfrazuosiu vieną tarybinį (kažkodėl nūnai sovietiniu vadinamą) ketureilį: “Neduokit vaikams dektukų, neduokite vyrams degtinės, nupirkite 2R perukus, kad skirtųsi galva nuo “sėdynės”":))__Vingių Jonas

  5. kažkaip kažkaip rašo:

    persiprašau – “degtukų”, o ne “dektukų” turėjo būti [20:29] nuomonėje:))__Vingių Jonas

  6. Komentaras Komentaras rašo:

    Kai asmeniniai apsidrabstymai visoje žiniasklaidoje tampasvarbiausiu įvykiu, ieškok įvykio,kirį norima nuslėpti ar nutylėti…

  7. Berniukas nuo plūgo. Berniukas nuo plūgo. rašo:

    Šitas ponas Šindeikis pats kvepia fekalijomis.

  8. Emilija Emilija rašo:

    Berniukui nuo plūgo: Ne ponas Šindeikis , bet ko gero pats smirdi fekalijomis.
    Tikrai teisingas straipsnis. Jei teatre įteisintas šūdas, užpakalio ar priekio pasikasymas, ką ir bekalbėti.Teatras yra švari, šventa vieta ir staiga susišūdina. Gaila, dramos teatras mane jau išvarė iš kai kurių spektaklių. Reikia laukti švaresnių laikų.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...