2015 Sausio 24

10-ieji „Žiemos ekranai“ žvelgia moters žvilgsniu

veidas.lt

Sausio 22 d., ketvirtadienį, režisieriaus Jeano Pierre’o Améris fimu „Mari istorija“ atidarytas 10-asis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“. Kokius filmus vertėtų pamatyti?

 

Vaiva Sapetkaitė

Šių metų festivalio „Žiemos ekranai“ devizas – „Regards de femmes“. Festivalyje bus rodoma ir kino menininkių kūryba – pasaulis „moters žvilgsniu“, ir apskritai „moterys, į kurias žiūri“ – tokios šio devizo prasmės.

Intriguoja pagrindinis atidarymo filmas „Mari istorija“. Kaip galima padėti suvokti pasaulį vaikui, negalinčiam nei matyti, nei girdėti? Būtent tai bando išsiaiškinti ir perteikti scenaristas bei režisierius Jeanas Pierre’as Améris, įkvėptas tikros XIX a. pabaigos istorijos – Marie Heurtin gyvenimo.

Ši mergaitė (akt. Ariana Rivoire) gimė akla ir kurčia. Kadangi tais laikais su tokiais vaikais niekas per daug neužsiimdavo, jie būdavo išstumiami į visuomenės pakraščius. Būdama keturiolikmetė mergina, Mari labiau primena purviną sutrikusį žvėrelį. Ji negali su niekuo bendrauti. Vienintelis būdas nors kiek pažinti pasaulį – paliesti jį. Nesugebantis tokia dukra rūpintis tėvas atveža ją į Lamė institutą, kuriame vienuolės moko kurčias mergaites. Mari niekas nenori priimti, juk ji ne tik kurčia, bet ir akla. Kas išaugs iš tokio vaiko? Vis dėlto viena vienuolė (akt. Isabelle Carré) pasiryžta ją globoti ir išmokyti gestų kalbos. Bet kaip rasti būdą mažai susigaudančią, nebendraujančią mergaitę išmokyti pirmojo žodžio?

Mari istorija prasideda nuo absoliučios tylos, tamsos, izoliacijos ir žingsnis po žingsnio veda į kalbą. Padaromas neįmanomas dalykas – Mari išmoksta susikalbėti su pasauliu.

Juosta išsiskiria tuo, kad tai itin kinematografiškas darbas. Jame netrūksta tylos, bet nors kalbama mažai – čia svarbiausia ne žodžiai, o lietimas. Beje, atrinkta Mari vaidinti A.Rivoire yra neprofesionali aktorė, iš tiesų kurčia mergina.

„Veidas“ rekomenduoja apsilankyti ir komedijoje „Maestro“ (rež. Léa Fazer). Ši kino juosta ypač turėtų patikti kinomanams, kuriems smalsu iš arčiau žvilgtelėti į bohemišką ir dažnai nenuspėjamą filmų kūrimo procesą. Tai galima parodyti ne romantizuotai, o gana juokingai – aktoriaus Anri (akt. Pio Marmaï) akimis. Visai ne meniškas ir ne bohemiškas, jis svajoja vaidinti tokiuose filmuose, kaip „Greiti ir įsiutę“. „Maestro“ susiduria du skirtingi kino pasauliai: kino meno ir kino pramonės.

Likimo ironija – paviršutiniškasis Anri nusamdomas vaidinti autorinio kino grando Sedriko Rovero juostoje. Atėjęs čia jis randa tikrus menininkus – žmones, skaitančius ir cituojančius poeziją, garbinančius kiną kaip Didįjį meną ir diskutuojančius būties klausimais (taip pat pamirštančius buitiškas technines detales ir filmo kūrimą pasiunčiančius į chaosą). Nors tai visiškas kontrastas ankstesnei Anri aplinkai, sukeliantis nemažai streso, tačiau galiausiai tai pasirodo esą naudinga jo, kaip menininko, augimui. Aišku, prie motyvacijos nemažai prisideda paties autorinio kino grando (akt. Michaelis Lonsdale’as) palankumas ir noras patikti žaviai kolegei Glorijai (akt. Déborah François).

Pagrindinėje „Žiemos ekranų“ programoje rekomenduotinas scenaristo ir režisieriaus Jeano Jacques’o Zilbermanno darbas „Už gyvenimą“, kuriame galima išvysti populiarias prancūzų aktores Julie Depardieu ir Suzanne Clément bei Nyderlandų aktorę Johanną ter Steege.

Filmo istorija sukasi apie trijų žydų kilmės moterų (dviejų prancūzių ir olandės) patirtį nacistų Aušvico koncentracijos stovykloje Antrojo pasaulinio karo metais. Nepaisant to, filmas yra giedras kaip oras Berko paplūdimyje Šiaurės Prancūzijoje, kur po ilgo išsiskyrimo susitinka trys buvusios draugės. Nors istorija vis sugrįžta prie karo metu patirtų baisumų, tačiau svarbesni ne jie, o tai, kaip po karo susiklostė šių moterų gyvenimas. Neabejotina šio filmo stiprybė – dialogai ir aktorių meistriškumas, leidžiantys vienoje erdvėje išplėtoti turtingą, daug metų aprėpiančią istoriją.

 

Nicole Garciai skirta retrospektyva

 

Šių metų festivalio „Žiemos ekranai“ retrospektyva dedikuota Nicole Garciai – pripažintai Prancūzijos aktorei, režisierei ir scenaristei. „Jai jau 79-eri, tačiau ir dabar kaip tik renkamos lėšos paskutiniam jos filmui „Akmeninis skausmas“. Ji neabejotinai yra visapusiška, nusipelniusi kino menininkė, tai mums pasirodė natūralus pasirinkimas“, – apie retrospektyvą pasakoja festivalio programos koordinatorė Eglė Maceinaitė.

Beje, šįkart „Žiemos ekranų“ retrospektyva bus visiškai kitokia, negu įpratę festivalio žiūrovai: romantikos mažai, o štai kriminalų – su kaupu. Vienas ryškiausių „perliukų“ – Lucas Belvaux režisuota juosta „38 liudininkai“, sukurta pagal tikrą kraupią istoriją, įvykusią 1935 m. Niujorke. Juosta turėtų patikti tiems, kurie mėgsta psichologiškai stiprius darbus ir nebijo perkainoti žmogiškosios prigimties.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...