Gerovė ir nepriklausomybė

Pagrįstą elito susirūpinimą sukėlė bendrovės
„Spinter“ atlikta sociologinė apklausa, atskleidžianti, kad 70 proc. lietuvių mieliau rinktųsi ekonominę gerovę, o ne nepriklausomybę. Ar tikrai dėl tokių apklausos rezultatų reikia sielotis, ar tiesiog bandyti suprasti, ką turėjo galvoje apklaustieji?
Apklausos rezultatai pozityvūs ir lietuvių instinktai adekvatūs: nepriklausomybę jie jau turi, reikia gerovės. Ir politiniam elitui, nori jis to ar ne, teks susitaikyti su tuo, kad jis yra ir bus vertinamas pagal tai, kaip sugeba vesti Lietuvos valstybę gerovės kūrimo keliu. Jokia kova su amžinais išorės priešais (Lenkija ir Rusija) ar regiono lyderio vaidmens užėmimas lietuviams nerūpi. O jei ir rūpi, tai tik tiek, kiek tai padeda kurti gerovės valstybę, susijusią su aukštu materialinio gyvenimo lygio standartu.
Pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas europarlamentaras Vytautas Landsbergis tokią visuomenės nuomonę laiko sovietinio auklėjimo ir suvešėjusio materializmo padariniu. Esą gyventojų polinkis viską vertinti per savo asmeninio intereso prizmę „žudo viską Lietuvoje“. Žodžiu, vėl viskuo kalti piliečiai, jos elitas čia niekuo dėtas.
Ar ir praėjus dviem dešimtmečiams po nepriklausomybės atkūrimo turime teisę reikalauti iš piliečių nesirūpinti savo gerove? Laisvė yra abstrakti ir ne visiems suvokiama sąvoka. Juolab kad į mūsų valstybingumą ir laisvę niekas nesikėsina. Dalis tuščiavidurių politikų, kurie negali generuoti jokių naujų idėjų, yra linkę gąsdinti piliečius įvairiomis dirbtinai sukurtomis baimėmis. Lenkų ar rusų korta Lietuvoje mėgstama žaisti sąmoningai norint piliečių rūpesčius nukreipti nuo gerovės valstybės prie politinio jovalo.
Turime pripažinti ir tai, kad sovietinis infantilizmas pagimdė daug piliečių, kurie savo gerovės reikalauja iš valdžios kaip dovanos. Tiek kairės, tiek dešinės politikai neatsakingai kūrė geresnio gyvenimo lūkesčius, žadėdami tai, ko jie negali padaryti. Politiškai ir ekonomiškai atsilikusi Lietuva bando kopijuoti turtingosios senosios Europos socialinį, švietimo ir teisėtvarkos modelius, kuriems neturime finansinių išteklių. Piliečių paklydimas, kad gerovė gali atsirasti iš kažkur kitur, bet ne iš jų pačių, yra pavojingesnis nei išorės priešai. Toks jų įsitikinimas sukuria iliuziją, kad politikai, o ne jie patys, privalo susikurti tą gerovę.
Ar galime smerkti piliečius, savo tėvynę suvokiančius kaip gerovės valstybę? Sovietų imperija žlugo pirmiausia dėl jos ekonominio žlugimo. Ir daug žmonių, stovėjusių Baltijos kelyje ar naktį saugojusių parlamentą, pirmiausia bėgo nuo tos ekonominės suirutės, ekonominių nepriteklių, idiotiško administravimo ir įgrisusios sovietinės ideologijos. Taip tada buvo suvokta laisvė. Tie geresnio gyvenimo lūkesčiai ir praėjus dviem dešimtmečiams Lietuvos valstybės gyvavimo realizavosi ne visiems. Ekonomiškai sėkmingas sluoksnis nėra didelis.
Ši piliečių apklausa yra ir dar vienas atsakas į Lietuvos politinio elito formuojamą užsienio politiką. Užsienio politika, kuri remiasi abstrakčių vertybių, o ne Lietuvos ekonominių interesų prioritetu, daugeliui nesuprantama. Į Lietuvos nepriklausomybę niekas nesikėsina. Esame NATO ir ES valstybė, mūsų partneriai yra pakankamai įsipareigoję mus saugoti ir palaikyti.
Viešojoje erdvėje atsiranda politikų ir šauklių, kurie kritikuoja Vokietijos politinę valdžią dėl jos ekonominio ir politinio suartėjimo su Rusija, nepaisant Rusijos politinių problemų. Bet kas gali smerkti savo šalies politikus, jei jie žvelgia toli į ateitį ir nori užsitikrinti savo piliečių gerovei konkurencingų energijos išteklių ir žaliavų tiekimą? Kas gali pasmerkti Didžiosios Britanijos vyriausybę, kuri atsisako įvesti finansinių transakcijų mokestį, nes žino, kad tai gali paveikti kone trečdalį šios šalies ekonomikos?
Turtingos valstybės todėl ir turtingos, kad savo interesus suvokia kaip savo piliečių gerovės interesus. Nesirūpinančių savo valstybės, o kartu ir savo piliečių gerove politikų Didžiojoje Britanijoje ar Vokietijoje niekas nerinktų. O kaip savo misiją suvokia mūsų politikai?
Subyrėjus Sovietų Sąjungai nepriklausomybę atkūrė kone visos to norėjusios sovietinės valstybės. Sovietų imperijos žlugimas buvo ne tik sovietinio režimo žlugimas. Pirmiausia tai buvo socialistinio ekonominio modelio žlugimas. Įsivėlusi į šaltojo karo ginkluotės varžybas, savo reikšmingumą demonstravusi kosmoso užkariavimu, sovietų imperija savo žmones vertė valgyti gyvulių kanopas ir supuvusią silkę. Nežinia kiek ši atsilikusi imperija dar būtų gyvavusi, jei savo gyventojams būtų sukūrusi nors kiek padoresnes socialines gyvenimo sąlygas.
Iš sovietinio režimo prieš du dešimtmečius išsivadavusios ir nepriklausomybę paskelbusios valstybės šiandien susiduria su nauju ir labai rimtu iššūkiu – gebėjimu ar negebėjimu kurti valstybės ir piliečių gerovę. Senosios Europos pietinės valstybės, įkvėptos Europos Sąjungos projekto sėkmės ir pažadėtos ekonominės konvergencijos į ekonominį klestėjimą, kelerius pastaruosius dešimtmečius savo gerovę finansavo skolintais pinigais. Toks gerovės kūrimo modelis šias valstybes šiandien veda į finansinę bedugnę.
Nei naujoji, nei senoji Europa šiandien dar gerai nežino, koks naujas ekonominis ir administracinis kelias gali padėti išsaugoti ir kurti Europos žemyno valstybių gerovę. Dėl maisto ir žaliavų tenka sėsti prie bendro stalo kartu su kinais, indais bei kitų kylančių ir taip pat gerovės siekiančių valstybių piliečiais.
„Spinter“ apklausa duoda gerą akstiną visiems galvoti apie tai, kaip Lietuvos valstybė sukurs savo piliečių gerovę. Tik pastebimas ekonominis progresas gali sustabdyti tėvynę paliekančius ir kitų valstybių sukurta gerove išvykstančius naudotis emigrantus. Jei ekonominio progreso nebus, niekada nesustos ir emigrantų srautas. Tiek vidaus, tiek užsienio politikos sprendimai privalo būti patikrinti ilgalaikės gerovės valstybės kūrimo testu. Tikrai nepriklausoma gali būti tik gerovės valstybė.

Algimantas Šindeikis