2011 Lapkričio 24

Raimundas Milašiūnas

„Labas, kaip laikaisi?“ Ar tik?

veidas.lt

Atpratome domėtis vieni kitais ir lekiame neatsigręždami, kad, neduok Dieve, dar kokios savo bėdos mums ant galvos žmogelis neužverstų.

Šiuo metu mano dukra gyvena Argentinoje. Ten gera ir šilta, po mėnesio ir vasara ateis. Pasakoja, kaip kartais nukamuoja audros, kurios prie Atlanto gerokai baisesnės ir nejučia primena mūsų saugią būtį šiame, kaip ne vienam mūsų jau ima atrodyti, Dievo pamirštame krašte. Bet ne tik tą pasakoja. Vasara, pasirodo, ten ir žmonių sielose, nes jų vidinė saulė kitaip šviečia ir šildo.

Kažkurią dieną dukra nuėjo į krautuvę ir vos ne tarpdury buvo sustabdyta paslaugaus pardavėjo, o gal ir krautuvės savininko, kuris lyg senas draugas kreipėsi: „Labas, kaip laikaisi?“ Įpratusi prie tautinio mandagumo, ji tarstelėjo, kad viskas, matyt, gerai, bet jau benueinančią ją dar kartą pasivijo žvalus pardavėjo balsas: „O, kaip aš džiaugiuosi, kad tau sekasi!“ Vyrukas ne juokais įsitraukė į pokalbį, paklausinėjo apie kitokius mažmožius, persimetė keliais žodžiais apie kasdienį gyvenimą ir palinkėjęs gero ūpo užsiėmė savais darbais, bet vis nepamiršdavo nusišypsoti, kai vėl kuriame krautuvės kampe susidurdavo ar netyčia susižvalgydavo.

Dukra klustelėjo savo draugo, ar seniai tas pardavėją pažįsta, nes pokalbis nepriminė mūsiškio formalaus pasisveikinimo, labiau skirto pliusiukui pasidėti – matot, aš domiuosi jumis, bet atsakymas ją pribloškė, nes pasirodo, ir tas pardavėją pirmą kartą pamatęs. O pardavėjas ir toliau naujus lankytojus labino, bet jo „Labas, kaip laikaisi?“ nė kiek nepriminė menkniekio, bet aiškiai skleidė ir šilumą, ir nuoširdų dėmesį kiekvienam žmogui…

Šią istoriją prisiminiau, kai užėjęs į vieną iš mūsų prekybos centrų ir gavęs atsainų burbtelėjimą vietoje paprašytos informacijos apie prekę pardavėjos paklausiau, ar gyvenimas sunkus, kad kalbėti nesinori, ar tiesiog šypsenos kainos ji nežino. Atsakymas pribloškė: „Klausykit, negadinkit nuotaikos nei man, nei sau. Sakykit, ko norit, ir baikim…“ Norai kažkaip akimirksniu prapuolė, mat supratau, kad nuotaiką niūriajai pardavėjai, pasirodo, gadinu aš… Draugystė neužsimezgė.

Abi istorijas papasakojau ne tam, kad dar sykį tautiečius pagraudenčiau, kokia ta mūsų prekybos sistema atšiauri ir kokia plati vakarietiška, o gal ir pietietiška žmonių širdis pirmam sutiktajam. Viską mes ir taip žinom, o ir mūsų pardavėjos jau gerokai pasikeitusios. Galiausiai nesupaisysi – gal tikrai žmogui nuotaikos nebuvo ar dantį skaudėjo. Papasakojau viską tam, kad priminčiau, jog lapkričio 21-ąją gyvenam ne šiaip sau paprastą rudens dieną, bet kalendoriuje perskaitome, kad, pasirodo, tai Pasaulinė sveikinimosi diena!

Pamanykit, anoks čia įvykis, pasakys ne vienas. Bet dienos svarba, matyt, ne nuo jos politinio svorio priklauso. Esame įpratę rankas vieni kitiems gimtadienio šventėje spausti ar kokios nors iškilmingos progos akivaizdoje pasilabinti. Bet kažkaip pamirštame, kad galima šį paprasčiausio žmogiško pripažinimo ženklą ir šiaip paminėti. Ne veltui jis sukurtas. Net gyvūnai nepamiršta vienas kito apuostyti pakelėje sutikę, mat taip dėmesį vienas kitam parodo ir į save atkreipia. O mes iš to „Labas, kaip laikaisi?“ tik ritualą palikome, nes atsakymas mūsų dar prieš paklausiant nebedomina.

Atpratome domėtis vieni kitais, o kartais vos sulaukiame įprasto „normaliai“ ir lekiame neatsigręždami, kad, neduok Dieve, dar kokios savo bėdos mums ant galvos žmogelis neužverstų. Koks skirtumas, kaip jis jaučiasi, ką galvoja ar ką mums pasakyti norėtų. Ir iki šiol nenustoju stebėtis bei žavėtis mūsų jaunuoliais, kurie ne šiaip sau formalumais apsikeičia, bet susitikę nebijo vienas kito apkabinti ir tikrai nuoširdžiai savo egzistencija pasidžiaugia. O esu girdėjęs, kaip vyresnieji tam nepritaria, mat nepadoru gi viešai kabinėtis ar kitokius dėmesio ženklus visiems rodyti. Nereikia, santūrumas lietuvį nuo seno puošia. Šią pasakėlę esame ne vienas vaikystėje girdėję, o meilė kitam žmogui tapo vos ne ištvirkimo ženklu – juk nepadoru!

O istorija visai paprasta. Žmogus juk iš kito žmogaus kūno ateina ir, kol savo visavertį psichinį pasaulį susikuria, turi pasitenkinti paprasčiausiais – dar toli gražu sąmonės nesiekiančiais – būdais. Mamos prisilietimas tampa pirmuoju pripažinimo ženklu, apsikabinimas, mylavimas ir nešiojimas ant rankų – antruoju. Čia dar ramų jos balsą išgirstame, o kai ir šypseną pamatome – gyvenimas nusidažo visom vaivorykštės spalvom, ir mažylis ne tik ima jaustis mylimas ir geidžiamas, bet tampa tikru žmogumi. Mat gebėjimas savo patirtimi dalytis yra tikrasis žmogaus bruožas, kuris prasideda nuo prisilietimo, šypsenos ir balso, ne tik artimo ryšio skonį nešančio, bet ir pripažinimą reiškiančio. Taip ir tampame žmonių genties atstovais, tik vėliau kažkaip nubeždžionėjančiais, nuvilkėjančiais, nugyvatėjančiais.

Bet kodėl aš nekaltus gyvūnus čia taip nuvertinu? Juk ir beždžionė, ir vilkas, ir ta pati gyvatė niekam neleis prie savo mažylių prisiartinti. Geriau jau patys žus. O žmogus – čia tas, kuris, anot poeto, skamba išdidžiai – savo vaikus pats numes. Ir dar kaip subtiliai: auklė pasirūpins, seneliai paaugins, mat mums dirbti reikia, o ir su vaiku metus pasėdėjus juk „iš proto išsikraustyti galima“.

Žmogaus protas visagalis – jis gudriai sau pasiaiškinimą sukurs. Jau ir dabar girdžiu, kaip ne vienas skaitytojas sako, kad reikia šeimai pinigus uždirbti, o dar ir darbdavys nelaukia, tai kada čia su vaiku sėdėsi… Auklė ne blogiau susitvarko, o ir vaikystėje mes visi esame visko patyrę, tai ko čia dabar taip viską sureikšminti?

Bet vaikui juk ne pinigų reikia. Jam svarbu prisiliesti, pamatyti, išgirsti. Ir ne auklę, o patį pirmąjį ir paskutinį jo gyvenime žmogų, kuris niekada neatsižadės, nepamirš, visada supras ir atjaus… Bet, pasirodo, kartais atsižada – dėl trumpalaikių idealų ir poreikių… O vaikui mamos kūną ir kvapą jausti reikia, nes tik antraisiais metais jis nuo jos atsiskirti pradeda. Ir koks saldus tas buvimas su ja būna…

Visi mes nešiojamės savo vaikystės aidą iki pat mirties. Ir ne tik nešiojamės, bet kartais vis bandome išgirsti jį ir atkurti pačius tolimiausius jo atgarsius. Atgarsius, kuriuos neretai esame paprasčiausiai pamiršę, o gal ir nepatyrę per tą amžinąjį mūsų tėvų skubėjimą… Tai gal verta bent dabar niekur nelėkti ir nors vieną metų dieną atsinešti į susitikimą su mums mielu žmogumi tą paprastą „Labas, kaip laikaisi?“, kuris mums turėtų reikšti gerokai daugiau nei formalų pareigos atlikimą. Juk jame turėtų slypėti meilės, pripažinimo ir buvimo žmogumi ženklai.

 

Įkirta

Iki šiol nenustoju stebėtis bei žavėtis mūsų jaunuoliais, kurie susitikę nebijo vienas kito apkabinti ir tikrai nuoširdžiai savo egzistencija pasidžiaugia.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Raimundas Milašiūnas:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...