2016 Balandžio 21

Iš arčiau

„Juodas šuo“ – slaptas knygynas malkomis kūrenamame bute

Veidas.lt

Euroblogas.lt/ Ekvilinos Milaševičiūtės nuotr.

Vilniaus universiteto bibliotekininkas Tomas Lučiūnas dar studentu būdamas pradėjo rinkti savo knygų kolekciją, pirmosios buvo jo tėvų knygos. Pastaruosius trejus metus jis šia veikla užsiima taip intensyviai, kad asmeninė kolekcija virto knygynu „Juodas šuo“.

Gabija Karlonaitė, euroblogas.lt

Knygyno pavadinimas yra mažiausiai neįprastas, palyginus su tuo, ką randi viduje. Vilniuje, Pylimo gatvėje, malkomis kūrenamame bute veikia ne tik „Juodas šuo“, bet ir meno studija „Studium P“.

Tomas Lučiūnas – vienas iš buto veikėjų, pasiūlo man šlepetes, supažindina su kita buto gyventoja Živile, aprodo visus kambarius, jų gal 6 ar 7, paskutiniame ir yra „Juodas šuo“.

Į aukštas kambario lubas remiasi ne tik knygų lentynos, bet ir pačios knygos. Klausiu bibliotekininko, kaip jas pasiekia. Tomas šypsodamasis aiškina, kad yra sistema, paremta taisykle – viršuje sudėtos niekam nereikalingos knygos.

Azartas ieškoti knygų

Knygyno įkūrėjas savo idėjos priešistorei priskiria archyvistikos studijas, kur dėstytojai kalbėjo apie jam pačiam artimus dalykus, susijusius su knygomis. Pats Tomas domėjosi įvairių kultūrinių objektų rinkimu ir kaupimo teikiama patirtimi.

„Jausdavau azartą ieškoti senų leidimų knygų, suprasti jų kontekstus. Pradėjau intensyviai rinkti tas knygas. Ne todėl, kad turėčiau knygyną, mane domina socialinis aspektas. Gauni daug patirties iš knygų savininkų. Jie pasakoja, kaip tas knygas skaitė ar gavo. Taip perteikiama dar daugiau patirties, negu suteikia pati knyga“, − kolekcionavimo patirtimis dalijasi Tomas.

Gauni daug patirties iš knygų savininkų. Jie pasakoja, kaip tas knygas skaitė ar gavo. Taip perteikiama dar daugiau patirties, negu suteikia pati knyga.

„Važiuoju pas žmones ir renkuosi knygas iš jų lentynų. Knygų mainai vyksta retai, dažniausiai žmonėms nebereikia knygų, kiti knygas nori parduoti. Aš anksčiau knygas pirkdavau, ko dabar jau nebedarau, nes supratau, kiek daug yra nebereikalingų knygų. Dalis žmonių net neranda informacijos, kur gali atiduoti knygas“, − apie knygų rinkimo procesą tinklaraščiuiEuroblogas.lt pasakoja kolekcionierius.

Tomas Lučiūnas / Euroblogas.lt / G.Vaicekauskaitės nuotr.

„Jeigu matydavau, kad savininkai likusias knygas išmes, imdavau viską“

Kolekcionuodamas knygas jis pastebi paradoksą: „Žmonės rinko knygas tuo metu, kai jų trūko. Knyga buvo vertybė. Šios kartos požiūris: knygas galima tik paimti, nes jų labai daug, jos nebevertingos arba nebeaktualios. Man kyla klausimas, kodėl žmonės nori knygas parduoti, jomis atsikratyti?“.

Tomas sako, kad stengiasi atsirinkti knygas, kurias ima iš žmonių. Jis ieško aktualių knygų arba tokių, kokių ieško žmonės. „Jeigu matydavau, kad savininkai likusias knygas išmes, imdavau viską. Su mintimi, kad iš to, ką aš surinksiu, galėsiu kažką sukurti. Projektą, dirbtuves, žinutę, bet ką, iš ko kiltų veiksmas, pamačius kiek tų knygų yra“, − idėjos aktualumą aiškina Tomas.

Šios kartos požiūris: knygas galima tik paimti, nes jų labai daug, jos nebevertingos arba nebeaktualios.

Pasirodo, kad knygyno „Juodas šuo“ lentynose netelpa ir visos Tomo sukauptos knygos. Jis pripažįsta, kad tikslai nežino, kiek jų turi pririnkęs: „Bandžiau dėžėmis skaičiuoti, gaunasi tūkstančiai“. Tiesa, keletą kartų Tomas dalį knygų jau atidavė panaudoti meninėms dirbtuvėms, pavyzdžiui, kultūrinėje erdvėje „Namai ant Tauro kalno“ knygos panaudotos kaip garso izoliacija.

Sausio mėnesį Tomo knygyne vyko Monikos Dirsytės performansas „Veidaknygė“. 12-kos valandų trukmės pasirodyme buvo panaudota daugiau kaip keli tūkstančiai išmesti skirtų knygų. Jos  surinktos iš žmonių, įvairių įstaigų, taip pat bibliotekų. „Veidaknygė“ kalba apie skubantį pasaulį, kurį vis sparčiau užima virtuali realybė.

„Peržiūrėjome tas knygas ir buvo labai keista, kad dauguma buvo nurašytos, paruoštos išmesti“, − prisimena ir iki šiol atsakymo į šią pastabą neranda Tomas.

Dirbdamas bibliotekoje irgi dažnai nesutinka su knygų laikymo kriterijais. „Ginčydavausi su filosofijos skaityklos darbuotojomis, kad Nyčė bibliotekoje turi būti ir vokiečių kalba. Taikoma politika, kad neaktualu, nes ją perskaitys gal 3 kartus per metus, o Nekrašą, vadovėlius skaitys kas mėnesį. Kokybės svertus nusveria skaičius. Bet turėti tas knygas yra kokybės garantas“, − sako Tomas.

Grožinės knygos tikrai išliks popieriniu formatu

Bibliotekininkas, knygyno įkūrėjas neatmeta ir elektroninių knygų skaitymo. Pasak jo, kalbėjimas apie popierinių knygų išnykimą yra bandymas skaitytojus „palenkti į vieną ar kitą formatą“.

Tomas ir pats kaupia elektroninių tekstų kolekciją, tiesa, mokslinius straipsnius, kuriuos taip pat atsispausdina. „Skaitydamas aš dar noriu braukyti“, − pripažįsta pašnekovas.

Konfrontacijos tarp abiejų formatų jis nemato: „Čia nuo požiūrio, gyvenimo būdo priklauso. Jei esi sėslesnis, domiesi kultūra, natūraliai pradedi kaupti knygų kolekciją. Jei keliauji, nenustygsti vietoje, atsiranda elektroninė kolekcija. Jei pradėsiu daug keliauti, tada ir naršykle dažniau naudosiuos.“

Tomas įsitikinęs, kad technologijos popierinių knygų nepakeis. „Tik norėčiau, kad išstumtų popierinę mokslinę literatūrą, vadovėlius, kuriuos nuolat leidžiame. Taupant popierių, jie galėtų būti skaityklėje. O grožinės, filosofinės, na grožinės tai tikrai, išliks popieriniu formatu“, − prognozuoja knygų kolekcionierius.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...