2017 Gegužės 05

„Mano mama – ministrė“

veidas.lt

Tą per 27-erius su trupučiu nepriklausomybės metų galėjo pasakyti tik vienas į mokyklą dar neinantis vaikas ir vos pora mokyklinukų.

Aušra LĖKA,
Rima JANUŽYTĖ

„Vis dar darbe?“ – nuspėju, kad jau po darbo valandų sutartas skambutis švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę užtiko darbe. „Darbe, bet jau lekiu susirinkti vaikų iš būrelių“, – pripažįsta Jono ir Julijos mama.

Motinos dieną ministrę J.Petrauskienę sveikins jos Jonukas, būsimas pirmokas, ir Julija, kitąmet – abiturientė.

Tarp Vyriausybės posėdžių ir blynų kepimo

Išgirdusi klausimą, ar įmanoma spėti atlikti ir ministrės, ir mamos pareigas, J.Petrauskienė juokauja, kad ne veltui sakoma, jog moterys tuo pačiu metu gali daryti daug darbų. Be to, visi, ne tik ministrai, atliekame daug vaidmenų. „Esu ne tik ministrė, bet pirmiausia mama, dukra, žmona, kažkam draugė. Ir visi šie vaidmenys labai brangūs, o mamos – visada pats svarbiausias ir brangiausias“, – sako J.Petrauskienė.

Bet kaip tai atrodo praktiškai – juk ministrė ne visada gali būti savo laiko šeimininkė: būna privalomų renginių, susitikimų ir po darbo valandų, gali užtrukti posėdžiai. Ar didesnė našta rūpintis vaikais ir namais užgriuvo ant vyro pečių?

J.Petrauskienė pripažįsta: taip, šiuo etapu vyrui tenka daug daugiau atsakomybės, jam reikia nuvežti sūnų į darželį, dukrą į mokyklą, paskui pasiimti. Ministrė grįžta, o vakarienė jau kartais dukros pagaminta. „Bet ir blynus kepu, ir drabužius skalbiu, ir patalynę į darželį lyginu, ir daiktus į baseiną sukraunu. Esu paprastas žmogus ir mano gyvenimas ne kažkuo skiriasi nuo visų kitų“, – pasakoja ministrė.

Petrauskų šeimoje darbais visi dalijasi. Pavyzdžiui, savaitgaliais mama su dukra tvarko namus, o vyriškoji šeimos dalis pasirūpina pusryčiais.

„Negalėčiau dirbti ministre, jei nejausčiau šeimos palaikymo. Vyras, vaikai tai supranta, labai palaiko, padeda – tikrai visi kartu dalijamės visomis šiomis atsakomybėmis. Visada gyvenau aktyvų gyvenimą, bet prieš eidama į Vyriausybę, be jokios abejonės, dėl šio sprendimo tariausi su šeima“, – pasakoja J.Petrauskienė.

Matydami mamą, kuri dabar – Vyriausybės narė, o iki tol vadovavo Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centrui, vaikai mato gyvenimo pavyzdžius. J.Petrauskienė sako visada savo vaikams kartojanti, kad jie viską gali – gali tapti, kuo nori, jei labai stengsis ir atkakliai sieks savo svajonės. „Mano vaikai mato, kad aš tikiu tuo, ką darau, ir kiek daug dedu pastangų. Tas pavyzdys svarbus. Ir aš turiu puikius tėvus, kurie mane mokė būti atsakingą, daug dirbti siekiant tikslo ir tikėti“, – pasakoja ministrė.

Ji atkreipia dėmesį, kad ši Vyriausybė jauna, ne vienas ministras ir net pats premjeras – jauni tėvai, o socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis – net penkių vaikų tėvas. Vis dėlto jie – vyrai. Ir nors J.Petrauskienė primena, kad XXI a. ir vyrai atlieka daug aktyvesnį vaidmenį auginant vaikus, kuo ji labai džiaugiasi, elementari turinčių vaikų moterų statistika aukštuose valstybės postuose rodo, kad čia dar nė iš tolo neartėjama prie pusiausvyros tarp moterų ir vyrų vaidmenų. Lietuvoje tikrai dar būtų sunku įsivaizduoti moterį ministrę su penkiais mažais vaikais.

Kodėl Lietuvoje aukštuose valstybės postuose tiek mažai moterų (ir vienetai turinčių nesuaugusių vaikų)? Pačios neina bijodamos nespėti atlikti abiejų tokių atsakingų pareigų ar postų joms nė nesiūlo?

Vyriausybėje – septyniolika moterų tarp poros šimtų vyrų

Skųstis moterų aukštuose valstybės postuose diskriminacija, kai antra kadencija turime valstybės vadovę moterį, lyg ir nederėtų. Bet tai greičiau išimtis iš taisyklės.

Tarp septyniolikos premjerų moteris buvo viena – pačios pirmosios Vyriausybės vadovė Kazimira Prunskienė, trijų tuomet jau pilnamečių vaikų mama. Ji ir viena iš nedaugelio moterų, vadovavusių parlamentinei politinei partijai (jos pačios įsteigtoms Moterų, vėliau tapusiai Naujosios demokratijos (moterų), po to – Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijoms). Darbo partijai trumpai (ir, ne paslaptis, tik formaliai) yra vadovavusi ir Loreta Graužinienė. Pernai šios partijos pirmininke išrinkta Živilė Pinskuvienė.

L.Graužinienė – ir viena iš dviejų moterų tarp keturiolikos po 1990 m. turėtų Seimo pirmininkų. į šį postą ji išrinkta, kai jos jaunėliui sūnui buvo vienuolika.

Pirmoji tapusi Seimo pirmininke moteris – Irena Degutienė, į šį postą atėjo jau būdama močiutė.

Vyriausybėse moterų proporcija, švelniai tariant, kukli. Per visą nepriklausomybės laikotarpį septyniolikos Vyriausybių narėmis tebuvo septyniolika moterų, vyrų – gal dešimteriopai daugiau. Keturiose nebuvo nė vienos moters, šešiose – po vieną.

Statistiką labai pagerino praėjusios kadencijos Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė: joje dirbo šešios moterys, tiesa, visą kadenciją išsilaikė vos viena – socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė.

Ši Vyriausybė buvo labai nepastovi: jos nariais per kadenciją buvo net 25 asmenys, ket-virtadalis jų – moterys. Maždaug po pusę kadencijos išdirbo žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė ir sveikatos apsaugos – Rimantė Šalaševičiūtė, švietimui ir mokslui Audronė Pitrėnienė vadovavo apie pusantrų metų, ūkio ministre Birutė Vėsaitė išbuvo pusmetį, o Rasa Budbergytė vadovauti Finansų ministerijai pradėjo iki kadencijos pabaigos likus vos keliems mėnesiams.

Socialdemokratų Vyriausybėse, kaip ir dera pagal jų partijos ideologiją, moterų buvo daugiau nei dešiniųjų Ministrų kabinetuose – Algirdo Brazausko dvyliktoje ir Gedimino Kirkilo keturioliktoje Vyriausybėje buvo po tris moteris.

O ministrių, turinčių nepilnamečių vaikų, per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją po 1990-ųjų tebuvo pora. Be jau minėtos dabartinės 
 ministrės J.Petrauskienės, 1996 m., kai dabartinė europarlamentarė Laima Andrikienė tapo pramonės ir prekybos, paskui – Europos reikalų ministre, jos sūnui buvo trylika.

Tarp moterų ministrių daugiausiai vaikų – tris augino 1996-aisiais nepilnus metus statybos ir urbanistikos ministre dirbusi Aldona Baranauskienė. Tuomet jos dvyniams buvo aštuoniolika, vyresnei dukrai 26-eri. Tris suaugusias dukras turi ir sveikatos apsaugos ministre A.Butkevičiaus Vyriausybėje buvusi Rimantė Šalaševičiūtė.

Tiesa, mūsų Vyriausybės – gana solidaus amžiaus, tad ir ministrių vaikai, jei jos jų turi, dažniausiai jau būdavo suaugę. Tad kartu galima kelti klausimą ne tik apie moterų, bet ir apie jaunesnių žmonių diskriminaciją aukštuose valstybės postuose (taip, patirties tokiuose postuose reikia, tik skiriasi požiūris, kokia patirtis vertingesnė: Lietuvoje buvo vertinama patirtis sovietmečio kompartijos struktūrose, o, pavyzdžiui, Estijoje, kur net premjeru galima tapti vos peržengus 30-metį, – vakarietiškas išsilavinimas, patirtis dirbant tarptautinėse struktūrose).

Ne tik Vyriausybėje, bet ir Seime moterų šią kadenciją taip pat sumažėjo. 2012 m. Seime jų buvo 33 (24 proc. parlamento narių), dabar – 30 (21 proc.). Visų didžiųjų Lietuvos partijų daugiamandatės apygardos kandidatų sąrašo priekyje vyrų buvo gerokai daugiau negu moterų. Socialdemokratai vieninteliai moterims taiko kvotų principą, bet rinkėjai ir šias pastangas nuvainikuoja: tris iš keturių buvusių pirmame dešimtuke nustūmė žemiau, o premjero tuometę patarėją Auksę Kontrimienę iš devintos – net į 35 vietą.

Seime buvo ir žindančių kūdikius moterų – Asta Baukutė pagarsėjo sumaniusi kūdikį krūtimi pamaitinti net Seimo posėdžių salėje. Kūdikio būdama Seimo nare susilaukė Vilija Aleknaitė-Abramikienė, dabar motinystei rengiasi Agnė Bilotaitė. Tačiau eilinei Seimo narei turėti mažų vaikų, ypač jei šeima gyvena Vilniuje, nėra didelė problema, nes Seimo narės darbo grafikas kur kas laisvesnis nei eilinės moters.

Užtat moterų padaugėjo skiriamuose valstybės institucijų vadovų postuose, ir labai ryšku, nuo kada: kai Prezidente tapo Dalia Grybauskaitė. O kad rengiant įstatymus nė neįsivaizduota, jog į atsakingą postą gali patekti moteris, kuri gali susilaukti vaikelio, parodė ir prieš šešerius metus nutikęs kurioziškas atvejis: tuometė Valstybinės kainų ir energetikos komisijos (VKEKK) pirmininkė Diana Korsakaitė praktiškai iki pat gimdymo turėjo sėdėti prie darbo stalo. Mat Energetikos įstatyme numatyta, kad visi VKEKK sprendimai turi būti priimti dalyvaujant keturiems iš penkių komisijos narių. Taigi jeigu jai išėjus nėštumo ir gimdymo atostogų dėl kokių nors priežasčių kitas komisijos narys nebūtų galėjęs dalyvauti posėdyje, būtų paralyžiuota komisijos veikla, o nėštumo ir gimdymo atostogų pagal įstatymą negalima trumpinti ar skaidyti.

Vokietijos ministrė turi septynis vaikus

Vakarų pasaulyje daugiavaikė moteris aukštame poste – kur kas dažnesnis atvejis nei Lietuvoje. Viena įtakingiausių Europos politikių Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen yra septynių vaikų mama.

Belgijoje gimusi politikė, Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos (vok. CDU) narė, sako niekada nesvarsčiusi, ką rinktis – motinystę ar karjerą: laiko jai užteko viskam, o atskirti motinos ir politikės ar motinos ir mokslininkės vaidmenų ji nemato reikalo. Medicinos mokslų daktarė, kovotoja už moterų teises Vokietijoje dažnai vadinama visų „multitaskerių“ motina.

U.von der Leyen pirmo vaiko susilaukė gyvendama JAV, bet leidiniui „The New York Times“ prisipažįsta tuo metu jautusi didelę vidinę kaltę, kad yra dirbanti mama. „Vokietijoje tuo metu, o ir dabar, įprasta manyti, kad jei turi gerą išsilavinimą, gausi tokį darbą, kokio tik panorėsi. Išskyrus tą atvejį, jei turi vaiką. Tada tu lieki namie. Manoma, kad dirbanti moteris yra blogis vaikui. Tokios motinos ir dabar jaučiasi blogai“, – aiškina politikos aukštumų pasiekusi daugiavaikė mama.

Būsimoji Vokietijos gynybos ministrė Kalifornijoje pamatė, kad amerikiečiai gyvena kitaip: daugybė moterų čia tęsia karjerą, o jas labai palaiko artimieji. „Man atsivėrė akys. Supranti, kad jei šeima tave palaiko, o ne kaltina, gali pasiekti tokių dalykų, apie kokius nė nesvajojai. Taigi iki grįžimo į Vokietiją jau buvau penkių vaikų mama…“ – pasakoja politikė.

Medikės karjerą iškeitusi į politikės, ji tapo Vokietijos darbo ministre, ir pirmas jos darbas buvo pakeisti Vokietijoje galiojusius motinystės ir tėvystės atostogas reglamentuojančius įstatymus. „Tuo metu tėvams buvo apmokami tik du tėvystės mėnesiai, ir tik pirmųjų vaiko metų pabaigoje, jeigu mama nori grįžti į darbą ne po 12-os, o po 10-ies mėnesių. O mes pasakėme, kad nereikia tėvų paversti motinomis. Niekada nesakyk vyrui, kad jis yra antrarūšė mama. Pasakyk jam, kad jis yra pirmarūšis tėvas“, – aiškina politikė ir atkreipia dėmesį, kad dabar Vokietijoje „užaugo“ tikrai puikių tėčių karta – jie noriai renkasi tėvystės atostogas ir daro tai ne iš gailesčio vaikų mamai ar būtinybės, o todėl, kad jiems tai malonu.

Dar viena itin daug politikoje pasiekusi mama – buvusi Italijos užsienio reikalų ministrė, Europos Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalų ir saugumo politikos klausimais, Europos Komisijos vicepirmininkė Federica Mogherini. Ji augina dvi dukras – Cateriną (11 m.) ir Martą (6 m.).

Kalbėdama apie savo karjerą F.Mogherini prisipažįsta, kad būti jauna moterimi politikoje sunkiau, negu būti jaunu politiku vyru. O būti jauna politike mama reiškia nuversti kalnus. „Kartais susitikimuose ar konferencijose būdavau vienintelė moteris. Sužinoję, kad namie manęs laukia kelių mėnesių dukrelė, kiti politikai pašiurpdavo. Tačiau manau, kad esu puiki motina“, – sako F.Mogherini, tapusi jauniausia istorijoje Italijos užsienio reikalų ministre ir vos trečia moterimi šiame poste per visą šalies istoriją.

Ji, kaip ir U.von der Leyen, atkreipia dėmesį, kad JAV politikės-motinos statusas nieko nestebina, o štai Europoje ji yra viena iš nedaugelio tikras politikos aukštumas pasiekusių mamų.

Tiesa, kūdikį ant rankų supanti Donaldo Trumpo dukra, dabar jau trijų vaikų mama Ivanka Trump Vokietijoje vos prieš savaitę buvo nušvilpta tikrai ne dėl to, kad būdama jauna mamytė veržiasi į politiką ir siekia tapti moterų teisių gynėja ne tik JAV ir Europoje, bet ir Izraelyje. Neigiamai ji sutikta dėl savo vaidmens per tėvo rinkimų kampaniją, kurios metu prieštaravo pati sau ir aktyviai gynė moteris politikoje (ir ne tik) koneveikiantį D.Trumpą.

Vis dėlto šioje šalyje moterų, taip pat ir motinų, vaidmuo politikoje įtvirtintas kur kas giliau, nei pajudintų vieno vyro žodžiai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2017-m

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...