2010 Gegužės 31

Pinigai

Apie parlamentaro M. Adomėno kaltinimus “Veidui”

veidas.lt

Pirmadienio rytą savo elektroninio pašto dėžutėje radau parlamentaro Manto Adomėno atvirą laišką „Veido“ žurnalistui Audriui Bačiuliui. Nebūčiau apie tai rašęs savo bloge (laiškas skirtas ne man, o A.Bačiuliui), bet parlamentaro kaltinimai „Veidui“ labai rimti, todėl privalau į juos reaguoti. Esame kaltinami šališkumu, suinteresuotumu, neprofesionalumu, reitingo vietos pardavinėjimu.

Šios savaitės „Veido“ numeryje išspausdintas A.Bačiulio straipsnis „Fondų melžėjai Seime visai suįžūlėjo“ (straipsnis skelbiamas ir „Veido“ interneto svetainėje). Pritariu A.Bačiuliui ir manau, kad straipsnyje teisingai įžvelgta politinė korupcija. Demokratinės politikos instituto steigėjas M.Adomėnas yra Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys. Šis komitetas kontroliuoja ir vertina Švietimo ir mokslo ministerijos vadovo Gintaro Steponavičiaus darbą. Ministras turėjo suprasti, kad jo įstaigos paskirtas finansavimas parlamentaro M.Adomėno institutui bus suprastas kaip politiškai šališkas. Sunku įsivaizduoti, kaip galėtų valdančiosios koalicijos partnerio institutas nelaimėti koalicijos partnerio valdomos ministerijos paskelbto „konkurso“, kuriame dalyvauja vienintelis dalyvis. Ar esant tik vienam dalyviui toks konkursas neturėtų būti rengiamas pakartotinai? Ar trylika metų aukštąsias mokyklas reitinguojantis „Veidas“ neturėjo gauti kvietimo dalyvauti šiame konkurse nepaisant savo UAB juridinio statuso? Ar ministerija apskritai domėjosi, kiek kainuoja atlikti tokį reitingavimą? Visi klausimai be atsakymų. Galima pagrįstai teigti, kad kol du jauni politikai vis dar valdančiojoje koalicijoje, skuba pasirūpinti keliais milijonais litų ir tiems laikams, kai jau nebebus valdančiosios koalicijos partneriai. Argi tai nepanašu į politinę korupciją?

Manau, kad neatsitiks nieko blogo, jei Lietuvos aukštąsias mokyklas reitinguos ne tik „Veidas“, bet ir kitos žiniasklaidos priemonės ar viešosios įstaigos. Laisvoji idėjų ir metodologijų rinka tik pasitarnaus kokybei. Esu tikras, kad tam nereikia leisti mokesčių mokėtojų pinigų. „Veidas“ tai įrodė rengdamas reitingus 13 metų. Taupymo virtuozas premjeras Andrius Kubilius turėtų subarti savo bendražygius ir paskirtus milijonus litų Demokratinės politikos institutui sutaupyti, taip nors kiek sumažinant šalies biudžeto deficitą. Negi vienas taupymo režimas taikomas piliečiams, o kitas – bendrapartiečiams?

Jau trylika metų rengdami Lietuvos aukštųjų mokyklų reitingus, remdamiesi analogiškomis metodikomis Vakarų pasaulyje, sukūrėme savo metodiką, kurią esame ne kartą aptarę su Lietuvos universitetų rektoriais ir kitais suinteresuotais asmenimis. Kasmet sulaukiame pastabų, stengiamės į jas reaguoti. Beje, M.Adomėno abejonė (kaltinimas, kad jais gali būti manipuliuojama norint vieną ar kitą aukštąją mokyklą iškelti į aukštesnę vietą) dėl mūsų naudojamų svorių koeficientų vertinimo kriterijams yra išdiskutuota su Lietuvos universitetų rektoriais ir sudaryta atsižvelgiant į jų bendru sutarimu priimtas rekomendacijas.

Labai nustebino kitų politinių partijų reakcija (jokios reakcijos) į atskleistos politinės korupcijos faktą. Matyt, viešųjų įstaigų steigėjų Seime ar Vyriausybėje yra daug daugiau, nei paskelbė šios savaitės „Veidas“. Gal taip Lietuvoje yra legalizuota politinė korupcija, draugiškai dalinantis Europos ir Lietuvos mokesčių mokėtojų uždirbtus pinigus, ir joje dalyvauja ne tik valdančiosios koalicijos nariai, bet ir opozicija. „Veidas“ ir toliau planuoja tirti ir atskleisti, kaip milijonai litų, pasinaudojant viešosiomis įstaigomis, pasiekia politikų ir jų šeimos narių kišenes.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (5)

  1. Simas J Simas J rašo:

    “Labai nustebino kitų politinių partijų reakcija (jokios reakcijos) į atskleistos politinės korupcijos faktą.” – gal tiesiog seimo nariai skaito tik lrytą, o lrytui neapsimoka reklamuoti svetimą žiniasklaidos priemonę? Spėju kad straipsnis lryte pasirodys vėliau, kai lrytas padarys savo “tyrimą” ir “atras” tuos milijonus. Arba tiesiog norima istoriją pasilaikyti tinkamesniam laikui, nes atvirai kalbama, kad M.Adomėnas ateityje galėtų būti konservatorių lyderiu ir toks kompromatas vėliau praverstų kur kas labiau.

    Bet bet kuriuo atveju tikrai keista, kad tokia tyla.

    Beje, labai gaila, kad aiškiai neatsakėte į DPI teiginį, kad vertinimo metodiką iš esmės sukūrė DPI, o jūs tik pritaikėte, o dabar jau bandote savintis kaip savo sukurtą, nes iki tos metodikos sukūrimo jūsų reitingai tai buvo labai ribotais ir abejotinais kriterijais sudarytas “reitingas”. O jūs vis tiek įsikabinę savo “13 metų”

  2. Simas J Simas J rašo:

    Dėl reakcijos nebuvimo – man rodos patys atsakėte kodėl taip yra savo pradiniame (A.Bačiulio) straipsnyje, pirmose pastraipose – socdemai taip pat turi panašių dėmių, todėl jiems ir jų ruporui geriau istoriją praleisti patyliukais, kad nebūtų kaip su ta komisija, kur norėjo sudaryti komisiją tirti konservatorių veiklą, bet baigėsi tuom kad dabar teks ir savo “darbelius” prisiminti…

  3. Pastebėjimas Pastebėjimas rašo:

    Adomėno logika bolševiška-kas ne su mumis,tas prieš mus.Pamenu,kaip jis velniai žino kokiomis nuodėmėmis ir ardomaja veikla apkaltino K.Čilinską,kritiškai įvertinusį vyriausybės darbą.Viskas būtų gal ir netaip baisu,bet tikrai vieną dieną Adomėnas gali tapti konservų lyderiu.Žvelgiant į apgailėtiną ir degradavusią opoziciją,tikrai baisu darosi,kad vieną dieną Lietuvą gali užvaldyti visokie adomėnai.

  4. Manto Adomėno atviras laiškas žurnalo "Veidas" apžvalgininkui Audriui Bačiuliui Manto Adomėno atviras laiškas žurnalo "Veidas" apžvalgininkui Audriui Bačiuliui rašo:

    Matydamas atvirą įsiskaudinusio žurnalo “Veidas” reakciją dėl aukštųjų mokyklų reitingų, kurią išreikšti buvo pasitelktas patyręs žurnalistas Audrius Bačiulis, noriu patikslinti ir atkreipti dėmesį į keletą straipsnio aspektų, kur informacija pateikiama tendencingai, iškraipytai ir siekiant sąmoningai suklaidinti – galima spėti, dėl paties leidinio “Veidas” suinteresuotumo.

    Nors šalia Audriaus Bačiulio straipsnio cituojamo “Transparency International” Lietuvos skyriaus (beje, žurnale šios organizacijos pavadinimas parašytas su klaida) vadovo Sergejaus Muravjovo pastabos pateikia aiškų atsakymą, gerb. A. Bačiulis, matyt, nesistengė jų suprasti. Sergejus Muravjovas rašo: “Dažnai net sunku suprasti, dėl kokių priežasčių skiriami pinigai vienam ar kitam projektui ir kaip jie panaudojami. Kai žmonės to nesupranta, jiems kyla klausimas, ar pinigai naudojami skaidriai. Vienintelis būdas išsklaidyti abejones – pateikti kuo daugiau aiškios ir susistemintos informacijos.”

    Nors ir pats pripažįsta, kad viskas teisėta, autorius karštligiškai ieško slapto sąmokslo, kurį prastai maskuoja hiperbolės, menkinamieji žodeliai, ir vieną pagarsėjusį bulvarinį laikraštį primenantis vyriausiojo “Veido” analitiko stilius. Ko verti tokie “analitiniai argumentai”, kaip “nervingas šnopavimas”, “šoko aiškinti”, “gavęs skausmingą “cveką””, “griebėsi už galvos”, “plevena … premjero dvas[ia]” (kažin, kada Premjeras buvo atsiskyręs nuo kūno?), “visur kyšo ausys”, “trenkė durimis”? Tuo metu skaitytojai klaidinami nepateikiant faktinės informacijos, kuri padėtų susidaryti objektyvesnį vaizdą – tiesa, neliktų išplėtoto apgaulės ir korupcijos prieskonio…

    Apie universitetų rikiuotes ir reitingo metodologijas

    Audrius Bačiulis skelbia, jog “Veidas” reitingus atlieka jau 13 metų (tiesa, pernai “Veidas” skelbėsi juos sudarantis vienuoliktą kartą, tačiau į prarastų metų klausimą gilintis neverta). Tačiau to, kas buvo skelbiama prieš 2007 m., netgi “reitingais” vadinti nesiverčia liežuvis: universitetai būdavo išrikiuojami pagal vieną kokį parametrą – pavyzdžiui, darbdavių vertinimą. Toks “Veido” “reitingavimas” pagal vieną kriterijų rimtai iškraipė realią studijų ir mokslo kokybės situaciją. Būtent todėl, kad būsimi studentai nebūtų klaidinami, 2007 m. Demokratinės politikos institutui (DPI) sukūrus universitetinių aukštųjų mokyklų reitingavimo metodologiją, žurnalui “Veidas” buvo pasiūlyta bendradarbiauti juos atliekant ir skelbiant. 2007 ir 2008 m. DPI ir “Veidui” bendradarbiaujant buvo skelbiami Lietuvos valstybinių universitetinių aukštųjų mokyklų reitingai, kur aukštosios mokyklos buvo vertinamos pagal daugiau negu 50 parametrų. Iš esmės ta pati metodologija su nežymiais kosmetiniais pakeitimais žurnalo “Veidas” naudojama ir iki šiol. Žurnalas “Veidas” jokios originalios reitingavimo metodologijos nėra sukūręs ir iki šiol naudojasi DPI sukurtu intelektiniu produktu.

    Kodėl nutrūko DPI ir “Veido” bendradarbiavimas?

    Audrius Bačiulis straipsnyje pateikia interpretaciją dėl nutrūkusio bendradarbiavimo. Tikrovė ta, kad DPI 2009 m. pasitraukė iš bendro projekto kilus abejonių, ar korektiškas žurnalo “Veidas” elgesys: ar etiška reitingus skelbiančiai ir jų rengime dalyvaujančiai institucijai tame pačiame leidinyje, kur skelbiami reitingai, pardavinėti reklamą tiems patiems reitinguojamiesiems universitetams? Iki šiol “Veidas” neįžvelgė tame jokio interesų konflikto: šiemet šalia aukštųjų mokyklų reitingo išspausdinti užsakomieji straipsniai apie Vilniaus Universitetą, Mykolo Romerio universitetą, Kauno technologijos universitetą, Vytauto Didžiojo universitetą, Kauno medicinos universitetą, Tarptautinę verslo mokyklą, Tarptautinę teisės ir verslo aukštąją mokyklą. Įdomu, ar užsakomieji straipsniai padeda aukštosioms mokykloms kilti reitingų lentelėje?

    Šis klausimas kyla pagrįstai: mat vienintelis bruožas, kuriuo “Veido” reitingai 2009 ir 2010 m. “tobulėjo” palyginti su bendru DPI-“Veido” projektu, yra lyginamieji vertinimo kriterijų svoriai. Aštuoniems vertinimo kriterijams – nuo “Mokslo veiklos” iki “Finansavimo struktūros” – “Veidas” priskyrė tokius lyginamuosius svorius: 19, 9, 17, 9, 12, 12, 13, 9 taškai. Ankstesniame bendrame DPI-“Veido” reitinge kriterijų svoriai atitinkamai buvo: 20, 10, 20, 15, 10, 10, 10, 5 taškai. Kodėl tai svarbu? Abejonių kelia arbitralių, atsitiktinių, pirminių skaičių (19, 9, 17…) atsiradimas: ar jie atsirado ne todėl, kad “Veido” kriterijai “tampomi” ir “režisuojami” tam, kad viena ar kita mokykla iškiltų į viršų reitingo lentelėse? Kai aukštųjų mokyklų rodikliai skiriasi vienu kitu balu, būtent apvalūs, aiškūs kriterijų svoriai užtikrina skaidrumą, garantuoja, kad reitingais nėra manipuliuojama, norint iškelti į viršų vieną ar kitą aukštąją mokyklą.

    Kas ką galėjo?

    Audrius Bačiulis sviedžia emocingą kaltinimą, kad konkurso sąlygos buvo paskelbtos “niekieno neskaitomuose “Informaciniuose pranešimuose””, ir daro insinuaciją, kad jos buvo pritaikytos “vieninteliam DPI”, mat “savaitraštis “Veidas”, kaip privati įmonė, pagal konkurso sąlygas jame dalyvauti negalėjo”. Nesvarbu, kad DPI Lietuvoje kol kas yra vienintelė institucija, sukūrusi išsamią universitetų reitingavimo metodologiją.

    Tačiau toks patyręs analitikas kaip Audrius Bačiulis turėtų žinoti, kad būtent “Informaciniuose pranešimuose” skelbiami visi tokio pobūdžio vieši konkursai. Dėl konkurso sąlygų – DPI irgi nesijautė pajėgus vienas atsakingai įgyvendinti tokį projektą, ir, įvertindamas užduoties sunkumą, iš anksto tarėsi su partneriais bei planavo metodologijos rengimo procesą. Todėl ir buvo susiburta į konsorciumą, kurį sudaro devynios organizacijos: Viešosios politikos ir vadybos institutas, Žinių ekonomikos forumas, Lietuvos pramoninkų konfederacija, Lietuvos moksleivių parlamentas, Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga, Demokratinės politikos institutas, Lietuvos moksleivių sąjunga, Lietuvių katalikų mokslo akademija, Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų darbdavių konfederacija; šių organizacijų ekspertai ir dalyvaus kuriant nacionalinį reitingą.

    “Veidas” skelbiasi ruošdamas reitingus bendradarbiaująs ir su Liberalų ir centro sąjunga, ir su viena iš studentų organizacijų. Kas sutrukdė eiti panašiu keliu, kaip DPI, ir, susibūrus į asociaciją, pateikti paraišką? Taigi dabar nederėtų svaidytis kaltinimais todėl, kad “Veidas” nepajėgė parengti ir pateikti konkurso kriterijus atitinkančios paraiškos.

    Kaip ten su tais pinigais?

    Nepaisant jam pateiktų išsamių paaiškinimų, Audrius Bačiulis kartoja, jog DPI gaus “pustrečio milijono už 40 tūkstančių vertą darbą”. Šis teiginys paprasčiausiai melagingas. Projekto biudžetas skiriamas ne už šiemet paskelbtą reitingą, bet už visiškai naujomis metodologijomis pagrįstą, kur kas išsamesnį būsimą nacionalinę reitingavimo sistemą, kurią dar reikia sukurti ir kurios metodologijos bei metodikos bus rengiamos dar pustrečių metų. Jeigu A. Bačiulis nebesugeba ar nemato būtinybės patikrinti savo skelbiamų faktų (tereikėjo pažvelgti į projekto veiklų lentelę, kurią DPI būtų mielai pateikusi), gal jam reikėtų ieškoti darbo kitame, mažiau faktus vertinančiame leidinyje?

    Kalbant apie publikacijos autoriaus minimas milžiniškas sumas, kurias tariamai gaus Demokratinės politikos institutas, reikėtų ženklaus patikslinimo: didžiąją projekto lėšų dalį sudarys konkursiniu keliu pasirinktų išorinių ekspertų ir tiekėjų paslaugos. Tad teigti, jog šias sumas gaus DPI – mažų mažiausiai netikslu. Numatoma, kad įgyvendinant projektą, per tuos pustrečių metų DPI projekto administravimo išlaidos tesudarys 165 tūkst. litų, t.y. apie 6 proc. viso projekto biudžeto.

    Visa likusi suma skiriama viešo konkurso keliu pasirenkamiems paslaugų teikėjams ir ekspertams. Jie kurs reitingavimo metodologijas ir metodikas (iš viso 18 metodologinių dokumentų), atliks reprezentatyvius tyrimus bei pateiks tyrimais pagrįstas įžvalgas metodikų kūrimui. Universitetai ir kolegijos bus reitinguojami ne pagal 50-60 parametrų, kaip iki šiol, bet remiantis 300-400 parametrų. Kas itin svarbu būsimiems studentams – bus reitinguojamos ne tik aukštosios mokyklos, bet ir atskiros studijų kryptys ir programos (pavyzdžiui, teisės ar vadybos studijos). Įgyvendinant projektą taip pat bus sukurta internetinė duomenų bazė bei interaktyvi sistema, kuria galės naudotis kiekvienas pilietis, savarankiškai atlikdamas pjūvius pagal dominančius reitingo kriterijus. Į reitingą bus įtrauktas bent vienas Rytų ir Vidurio Europos regiono universitetas, kad Lietuvos universitetus galima būtų lyginti ne tik vieną su kitu, bet ir matyti jų vietą platesnėje Europos skalėje. Ketinama ne tik viešinti reitingo rezultatus, bet ir viešai aptarti reitingo metodikas su akademinės bendruomenės atstovais bei tiesioginiais naudos gavėjais (būsimaisiais studentais) vykstant metodologijų kūrimo procesui.

    Per tuos pustrečių metų visuomenei bus pateikti 10 reitingų (po tris kolegijų bei universitetų ir 4 (kolegijų ir universitetų) – pagal aukštojo mokslo studijų krypčių grupes). Pačių reitingų parengimui (duomenų surinkimui, apibendrinimui, interpretavimui) projekto biudžete numatyta iki 400 tūkst. litų – taigi, vidutiniškai iki 40 tūkst. litų už vieną reitingą. Kitaip tariant, lygiai tiek pat, kiek Audrius Bačiulis įvertina “Veido” reitingo parengimą, tačiau skirtumas tas, kad nacionalinio reitingo projekte bus renkama ir interpretuojama keli šimtai parametrų, o ne keliasdešimt, kaip “Veido” reitinge, ir remiamasi originaliomis metodikomis, o ne kitų sukurtu intelektiniu produktu, kaip “Veidas”, 40 tūkst. litų faktiškai įvertinantis spaudos darbus.

    Dėl dvasių ir jų plevenimo

    Tai, kad tarp nacionalinį reitingą inicijavusių partnerių yra DPI ir Žinių ekonomikos forumas, Audrius Bačiulis aiškina kaip “dangstymąsi … Andriaus Kubiliaus vardu”, mat “A. Kubilius kadaise buvo vienas DPI ir Žinių ekonomikos forumo steigėjų”. Apie savo kaip vieno iš DPI steigėjų vaidmenį nė nekalbu – nors jokių korupcijos ar interesų supainiojimo faktų A. Bačiulis nurodyti negali, kreipiamasi į vaizduotės galias: “Ar įsivaizduojate ministerijos klerką, kuris drįstų atmesti konkurso paraišką, virš kurios plevena įtakingo Seimo nario ir paties premjero dvasios?” Kitaip tariant, argumentas toks: jeigu korupciją galima įsivaizduoti, vadinasi, taip ir yra.

    Jei visos aktyvios ir veiksnios Lietuvos nevyriausybinės organizacijos imtų vadovautis “Veido” straipsnio peršama logika apie tariamą korupciją, tuomet joms tektų nuolat baimintis, kad tik organizacijos steigėjai ar aktyvūs nariai netaptų žinomais visuomenės veikėjais ir, neduokdie, politikais, nes tuomet šios organizacijos nebeturės kito pasirinkimo, kaip tik ilgam laikui “įšaldyti” savo veiklą ar tiesiog neveiksniai vegetuoti. O politikai ir būsimi politikai turėtų vengti dalyvauti bet kokiuose intelektualiniuose projektuose ir iniciatyvose – nes anksčiau ar vėliau tai bus prieš juos panaudota.

    Cui bono?

    Skirtingai nuo “Veido” – privačios įmonės, kur pelną dalinasi akcininkai, – DPI žvelgė į daugelio visuomenės grupių interesus. Tuo tikslu, o taip pat siekiant didesnio skaidrumo, projekte numatyta suburti projekto valdymo grupę, kurią sudarys minėtų organizacijų, ŠMM, aukštųjų mokyklų ir kitų ekspertinių mokslo ir studijų organizacijų atstovai ir kuri prižiūrės visų projekto etapų įgyvendinimą bei rezultatus. Sukurtasis produktas – nacionalinio reitingo metodologijos ir metodikos, duomenų bazės, sklaidai sukurti tinklapiai – liks valstybei.

    DPI, atsižvelgdamas į ketverių metų bendradarbiavimo su akademine ir verslo bendruomene patirtį, ir siekia sukurti būtent tokią aukštųjų mokyklų reitingavimo sistemą, kurios kriterijai būtų pripažįstami ir nekvestionuojami, o reitingo rezultatais būtų naudojamasi kasdieniame gyvenime. O išties naudingi jie bus tada, kai ir universitetų bendruomenė, ir studentai, ir darbdaviai bus įtraukti į diskusijas kuriant tą kriterijų sistemą. Būtent suprasdamas, kaip svarbu susitarti dėl vertinimo metodikų, DPI subūrė devynių aukštojo mokslo kokybe suinteresuotų, įvairias interesų grupes atstovaujančių organizacijų konsorciumą.

    Suvokdama kriterijų, metodikų ir ekspertų kompetencijų, kuriant panašaus lygio produktus, svarbą, Europos universitetų rektorių konferencija kalba apie europinės universitetų reitingavimo sistemos poreikį. Tačiau mūsuose, panašu, kai kam aktualiau yra ne ieškoti įvairių grupių sutarimo, kad būtų sukurta nacionalinė sistema, kuria mielai naudotųsi tiek universitetų administracija, tiek darbdaviai, tiek studentai ir moksleiviai, o iškraipytais faktais ir tendencingu, karštligiškomis emocijomis paskanintu puolimu provokuoti nepasitikėjimą.

    Ko straipsniu siekiama?

    Galima tik spėlioti, ko tokiomis publikacijomis siekiama. “Kas gali paneigti” (kaip rašo A. Bačiulis), kad kai kam kyla baimių, jog atsiradus nacionaliniam reitingui, prekyba vietomis reitingo lentelėje ir duomenimis taps negalima? Arba kad sužinojus, jog DPI ruošiasi parengti išsamų gimnazijų reitingą, buvo išsigąsta, jog nebeliks vietos “Veido” produktui, kur gimnazijos “reitinguojamos” (atspėjote!) remiantis vienu vieninteliu kriterijumi?

    Jeigu į straipsnį lydintį fotomontažą, kur kažkokiam svetimam kūnui prilipinta mano galva, ir galėtume žiūrėti kaip į kūrybinę išmonę, tai save analitiniu ir intelektualiu laikančiam leidiniui konstruoti straipsnį panašiais iškraipytų faktų montažo principais tikrai nedera. Tokie straipsniai, pasinaudojant paties Audriaus Bačiulio analitiniais terminais, “eina tiesiai į šiukšlių dėžę”. Ar bent turėtų ten keliauti.

  5. M. Adomėno laiškas savaitraščio "Veidas" redaktoriui M. Adomėno laiškas savaitraščio "Veidas" redaktoriui rašo:

    Savaitraščio „Veidas“ redaktoriui p. Gintarui Sarafinui

    Vadovaudamasis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu, prašau suteikti man atsakymo teisę ir galimybę paneigti klaidingą informaciją bei paskelbti artimiausiame „Veido“ numeryje tokį tekstą:

    Savaitraščio „Veidas“ skaitytojai yra klaidinami šmeižikiškų ir nepagrįstų kaltinimų, jau kelintą kartą kartojamų mano adresu apžvalgininko A. Bačiulio straipsniuose.

    Į A. Bačiulio pasipiktinimą Švietimo ir mokslo ministerijos surengto viešo konkurso rezultatais jau esu išsamiai atsakęs viešu laišku. (http://www.adomenas.lt/?id=1&nid=95)

    Tęsdamas savo „tyrimą“, o iš tikrųjų – šališką ir, matyt, suinteresuotą puolimą – A. Bačiulis nauja melų ir šmeižto porcija neva „demaskavo“ intelektualų „grupuotę“. Tenka tik padėkoti autoriui už buvusių DPI bendradarbių ir bendraminčių profesinių pasiekimų išvardijimą, bet įžūlų, kolektyvinį kaltinimą „inteligentiška“ korupcija matyt turės ištirti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija.

    Noriu pažymėti, kad 2006-2007 metais DPI direktoriumi buvo N. Gasparavičius, 2007-2008 metais – G. Uzdilaitė, o nuo 2008 metų DPI direktorė yra Rasa Kubilickaitė. Iki išrinkimo Seimo nariu (nuo 2006 metų), buvau DPI prezidentu. Pagal 2003 m. DPI įstatus, prezidentas yra „Instituto viešosios visuomeninės veiklos vadovas“, jo darbas neapmokamas. Tapęs Seimo nariu, dėl galimo interesų konflikto sustabdžiau savo, kaip DPI prezidento teisės. 2009 m. balandį, patvirtinus ir įregistravus naujus įstaigos įstatus, DPI prezidento institucija buvo panaikinta. Pagal LR Viešųjų įstaigų įstatymą ir įstaigos įstatus, DPI turi vienasmenį valdymo organą – įstaigos vadovą-direktorių.

    Šios savaitės „Veide“ (2010/06/28) A. Bačiulis užsipuolė leidyklą „Aidai“ ir vieną iš nedaugelio Lietuvoje kultūros leidinių – žurnalą „Naujasis Židinys-Aidai“, kurio redakcinėje kolegijoje turiu garbės būti. Didžiuojuosi ir tuo, kad mano straipsniai šiame žurnale spausdinami jau daugiau nei dvidešimt metų, nuo antrojo numerio, vos tik atkūrus jo leidimą nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje.

    Didelę dalį teksto A.Bačiulis skiria skaičiavimams, kiek lėšų ir kokiems projektams yra paskyręs Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Tenka priminti „Veido“ skaitytojams, kad šio fondo veikloje aš nedalyvauju ir niekada nedalyvavau, su jo lėšų skirstymu niekaip nesu susijęs. Kaip minėjau, esu “Naujojo Židinio – Aidų” redkolegijos, kuri aptaria tik tekstų turinį, narys, o leidykla „Aidai“ ir VšĮ “Naujasis Židinys – Aidai” yra visiškai atskiros įstaigos.

    A. Bačiulis klysta ar klaidina skaitytojus net smulkmenose. Esu vienmandatėje Senamiesčio apygardoje išrinktas Seimo narys, o ne, kaip teigiama straipsnyje, premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas. A. Bačiulis teigia, kad SRTV fondą “Aidai” apskundė Seimui ir kad neva pasiaiškinti dėl to į Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto posėdį buvo iškviesta Fondo vadovybė. Šiais iš piršto laužtais teiginiais A.Bačiulis ir vėl klaidina skaitytojus, nes ŠMKK vadovas V. Stundys į komiteto posėdį SRTV fondo vadovybę pakvietė gavęs daugelio leidinių pasirašytą skundą. Buvo sudaryta komisija, kurios darbe aš nedalyvavau.

    Deja, ilgametis „Veido“ apžvalgininkas ir leidinio redakcija nepaiso Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatos, kad žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų. Melo ir neva tiesos mišiniu – anketinių ir biudžetinių duomenų bei iš piršto laužtų prielaidų mišrainei uždėjus šmeižikišką antraštę bei įžeidžiantį apibendrinantį sakinį mažiau atidiems „Veido“ skaitytojams norima sudaryti įspūdį, kad „kažkas su M. Adomėnu ir jo aplinka negerai“.

    Pasitikiu nepriklausomomis valstybės institucijomis, kurios atsakys į dėl šių kaltinimų visuomenei kylančius klausimus. Kviečiu ir „Veido“ skaitytojus sulaukti jų žodžio, ir dar kartą primenu, kad vos tik išrinktas Seimo nariu dėl galimo interesų konflikto sustabdžiau savo kaip DPI prezidento teises. Šiuo metu esu likęs DPI steigėju, tai nurodau ir savo interesų deklaracijoje. DPI toliau dirba vadovaujamas kitų asmenų, o aš, eidamas Seimo nario pareigas niekada nesu priėmęs ar dalyvavęs priimant sprendimų, susijusių su mano privačiais interesais.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...