Šią savaitę Nacionalinis operos ir baleto teatras žiūrovus kviečia į keturis spektaklius, skirtus Lietuvos baleto 85-erių metų sukakčiai. Trečiadienį jubiliejinį spektaklių ciklą simboliškai pradės Leo Delibes baletas “Kopelija” – vaidinimas, kuris 1925 m. gruodžio 4-ąją Kaune tapo pirmuoju nacionalinio baleto spektakliu. Ta proga šį pavasarį NOBT buvo pristatyta nauja “Kopelijos” versija, kurios autoriai – choreografas Kirilas Simonovas ir scenografas Michailas Šemiakinas.

Kopelijos vaidmenį šiame spektaklyje nepriekaištingai atliko viena dabartinės lietuvių baleto trupės lyderių – grakščioji Olga Konošenko.

Kituose baleto savaitės spektakliuose laukiama svečių – žymių baleto šokėjų iš Rusijos: Olesios Novikovos ir Leonido Sarafanovo, Anastasijos ir Deniso Matvijenkų, Svetlanos Lunkinos ir Nikolajaus Tsiskaridzės duetų. “Tokioms pasaulinėms žvaigždėms, kaip L.Sarafanovas ar N.Tsiskaridzė, tikrai nelengva rasti kelias dienas įtemptame pasirodymų tvarkaraštyje kelionei į Lietuvą. Tačiau jie atvyksta ir milžiniškų honorarų už savo pasirodymą Vilniaus scenoje tikrai neprašo”, – “Veidui” pasakojo NOBT baleto meno vadovė Tatjana Sedunova.

Keturiasdešimtmetis artistas – pensininkas

Šiuo metu, pasak T.Sedunovos, Nacionalinio operos ir baleto teatro šokėjų trupėje – 68 artistai. Meno vadovė neslepia, kad ne visi vyresnio amžiaus trupės nariai tiek dėl savo sveikatos, tiek dėl atlikimo lygio tebėra tinkami didžiajai scenai. “Tačiau į gatvę jų nevarome, nes tokie žmonės, atidavę kūrybingiausius metus Lietuvos baletui, paprasčiausiai liktų be duonos kąsnio. Tik išdirbę 20 metų teatre jie įgyja teisę gauti rentą. Tik šios rentos dydis irgi neleidžia baleto veteranams laikytis oriai: kaip šiandien gali pragyventi už pusę tūkstančio litų per mėnesį?” – klausia T.Sedunova.

Jai pritaria ir garsus šokėjas, dabar – Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos direktoriaus pavaduotojas baleto klausimais Edvardas Smalakys. “Baleto artisto specialybė išskirtinė: čia kuo jaunesni žmonės turi tapti kuo aukštesnio lygio profesionalais. Juk į jauną kūną scenoje žiūrėti įdomiau. O keturiasdešimtmetis šokėjas tampa nebereikalingas. Kadangi pedagoginio darbo susirasti nėra paprasta, verčiasi kaip kas moka: vieni parduoda butus mieste ir važiuoja gyventi į kaimą, kiti užsiima atsitiktiniais darbais. Yra valstybių, kuriose jau 25–30 metų sulaukę baleto artistai gauna lėšų naujai profesijai įgyti, tačiau Lietuvoje jokios šokėjų perkvalifikavimo sistemos nėra. Ypač sunku šeimoms, kuriose abu – ir vyras, ir žmona – baleto artistai: jie neturi galimybių išlaikyti besimokančių savo atžalų”, – pasakoja baleto veteranas.

Žinoma, yra ir išimčių: pasak T.Sedunovos, 64-erių metų šią vasarą sulaukęs Vytautas Kudžma vis dar pasirodo spektakliuose, jis reikalingas trupei ir kaip patyręs repetitorius.

Teatrui reikalingi geriausi

E.Smalakys “Veidui” užsiminė ir apie tai, kad iš keturių šiųmetinių mokyklos baleto skyriaus abiturientų į Nacionalinį operos ir baleto teatrą dirbti nebuvo pakviestas nė vienas. “Du mūsų moksleiviai pateko į Kauno valstybinio muzikinio teatro trupę, ką veikia kiti du – nežinau”, – prisipažino pedagogas.

Jis svarsto, kad galbūt patys auklėtiniai pristigo iniciatyvos, o gal turėjo kitokių gyvenimo planų. “Ryškių asmenybių paprastai neatsisako niekas”, – neslepia E.Smalakys.

Šįmet į baleto klasę vėl priimta 12 mokinių. “Atsirenkam geriausius, tačiau artistais tampa tie, kurie turi duomenis ir ateina žinodami, ko nori. O tokių vaikų – vienetai. Daugelį mamos į atrankas veda arba dėl mokyklos prestižo, arba siekdamos įgyvendinti savo pačių neišsipildžiusias svajones”, – pasakoja baleto pedagogas.

T.Sedunova teigia, kad jauni artistai prestižinei Lietuvos trupei reikalingi, tačiau nacionalinio teatro vardas įpareigoja: “Netgi kordebaletui šiais laikais tinka tik puikiai parengti šokėjai, o šiųmetė baleto skyriaus laida buvo silpnoka – tą pripažino ir patys pedagogai. Gabiausi skyriaus auklėtiniai teatro scenoje pradeda karjerą dar būdami moksleiviai – pavyzdžiu galėtų būti septyniolikmetė balerina Grytė Dirmaitė. Artistus priimam konkurso tvarka, o pasiūlymų sulaukiam iš daugelio šalių. Lietuvos šokėjams taip pat nėra kliūčių įsidarbinti užsienyje. Būna, kad emigrantai po kurio laiko vėl prašosi į mūsų teatrą. Tarkim, šiandien labai džiaugiamės sugrįžusia gabia balerina Kristina Gudžiūnaite”, – pasakoja T.Sedunova.

"Veido" archyvas

Grytė Dirmaitė įsitikinusi, kad konkursai skatina turėti tikslą ir nuosekliai jo siekti

Tęsiame projektą “Elitas, kuriuo galime didžiuotis” ir pristatome talentingus jaunuolius. Šiame “Veido” numeryje kalbamės su Gryte Dirmaite, kuri Berlyno baleto artistų konkurse “Tanzolymp” buvo apdovanota aukso medaliu.

“Baletas Lietuvoje turėtų būti prieinamesnis, manau, tada atsirastų daugiau žmonių, kuriems jis patiktų. Juk baleto vakarai galėtų būti rengiami ir mažesniuose šalies miesteliuose”, – svajoja ir kartu siūlo būsimoji baleto žvaigždė Grytė Dirmaitė.

Šiemet ši mergina M.K.Čiurlionio menų mokykloje baigė vienuoliktą klasę. Iki baleto artistės diplomo jai liko dar dveji metai. Tik tada Grytė galės įsidarbinti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatro (LNOBT) kordebalete ar prisidėti prie šokėjų ketvertukų. Dar mažiausiai po dvejų galbūt taps soliste, žinoma, jeigu atkakliai dirbs, nepraras talento ir jai šypsosis sėkmė.

Grytė šokti pradėjo gerokai pavėlavusi – tik nuo aštuonerių. “Apie baletą svajojau nuo mažens, bet tėvai nelabai ieškojo būrelių. Tik trečioje klasėje sužinojau, kad Operos ir baleto teatras šokti moko ir vaikus”, – prisimena mergina.

Po dvejų metų pedagogė Elena Juodišienė rekomendavo Grytei stoti į M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Nuo to laiko mergaitė gyvena tik šokio ritmu. Baleto pamoka ryte, pamoka vakare, o tarp jų – bendrojo lavinimo pamokos. Nors daugelis bando šaipytis, neva menų mokyklos moksleiviams reikalavimai nedideli, Grytė tokią nuomonę paneigia: programa tokia pati, pagal kurią mokosi ir visi kiti Lietuvos moksleiviai, tik šioje mokykloje pamokų mažiau. “Kiti, besimokantys matematiką A lygiu, turi penkias savaitines pamokas, o mes – tik tris. Bet išmokti turime tiek pat”, – aiškina šokėja.

Be to, klasikinį baletą studijuojantiems čiurlioniukams reikia įsidėmėti ne tik visiems moksleivims įprastus dalykus, bet ir išeiti daugybę kitų su specialybe susijusių mokslų, na, kad ir istorinio, liaudies ir modernaus šokio pagrindus, baleto teoriją, istoriją ir net anatomiją.

Skina laurus

Tai, kad Grytė jaučiasi esanti savo rogėse ir jai puikiai sekasi, galima suprasti iš didžiulių jos laimėjimų: štai M.K.Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatre vykusioje L.Delibo baleto premjeroje ji šoko Kopeliją, pelnė pirmosios Lietuvos balerinos Jadvygos Jovaišaitės-Olekienės premiją, o LNOBT balete “Bajaderė” atliko Šėšėlių trio pirmąją variaciją. “Labai džiaugiuosi, kad teko šokti su Olga Konošenko ir Katerina Romankova”, – didžiuojasi mergina.

Beje, laurus Grytė skina ir tarptautiniuose festivaliuose: užpernai tapo jaunųjų baleto artistų konkurso “Auksiniai puantai” Ščecine (Lenkija) laureate, o pernai Berlyne vykusiame tarptautiniame baleto artistų festivalyje-konkurse “Tanzolymp” pelnė aukso medalį ir buvo pakviesta į prestižinį baleto artistų konkursą Rusijoje. Ir nors jame prizo neiškovojo, bet ir nelaimėti, pasirodo, buvo didelis laimėjimas. Programą teko parengti itin sunkią: net šešias klasikines variacijas ir vieną modernaus šokio kompoziciją, nors paprastai konkursuose pakanka dviejų trijų variacijų. Be to, šiame konkurse dalyvavo baleto artistai iki 25 metų. Taigi teko varžytis su profesionalais. “Kai patekau į antrąjį turą, buvau labai laiminga”, – tikina Grytė.

“Iš tiesų Grytei kartelė keliama gerokai aukščiau nei jos bendraamžiams. Šis konkursas parodė, kad nors ji dar mokinė, bet jau gali varžytis su profesionalais”, – sako Grytės mokytoja garsi baleto solistė Gražina Sakalauskaitė-Dautartienė.
“Konkursai skatina turėti tikslą ir nuosekliai rengtis. Ten pamatai, ko reikia siekti, kad kitąkart laimėtum”, – konkuravimo privalumus dėlioja šokėja. Tiesa, yra ir dar vienas didžiulis konkursų privalumas, pavyzdžiui, Berlyno konkurse Grytė laimėjo ne tik aukso medalį, bet ir gavo premiją – kelionę į mėnesį trukusią baleto stovyklą “Summer intensive” Amerikoje.

Į šią Filadelfijos baleto mokyklą susirenka dėstytojai ir pažangiausi mokiniai iš viso pasaulio. Šešias dienas per savaitę jie mokosi šokio, išbando įvairias metodikas, o pabaigoje surengia du koncertus – šoka ir solo, ir poroje. “Turėjau partnerį juoduką”, – juokiasi šviesiaplaukė Grytė ir priduria, kad intensyviu darbu paremta amerikiečių metodika jai davė daug naudos: “Sustiprėjau ir fiziškai, ir dvasiškai”.

Sėkmę lemia sunkus darbas

“Žinoma, būna ir sunkių akimirkų, tada susimąstau, kodėl tai darau. Tačiau pailsiu ir vėl ima atrodyti, kad esu ten, kur turiu būti”, – dėsto Grytė ir priduria, kad su baletu nesusijusį žmogų šio meno užkulisiai gali sukrėsti, mat scenoje matomas lengvumas iš tiesų yra sunkaus, kartais alinančio darbo rezultatas. Nuospaudos, deformavęsi pėdos, traumos – visu tuo mokama už teisę būti scenoje.

“Mums mokytojai sako: gerai, kad skauda, vadinasi, pratimą atliekame taip, kaip reikia”, – sako Grytė. Po didesnių partijų į užkulisius jos išbėga nutirpusiomis kojomis, bet, žiūrėk, po minutės vėl tenka grįžti pas žiūrovus.

Vis dėlto Grytė tikina, kad šokti malonu. Kol kas ją aplenkė rimtos traumos, neturi rūpesčių ir dėl mitybos. Nepaisant to, kad merginos tėvai apkūnūs, Grytė liekna ir lanksti.

Mergina atsidūsta prisiminusi, kad į mokyklą įstojo dvylika mergaičių, o po septynerių studijų metų liko tik keturios. “Jei reikia nuolatos save prievartauti, pašlyja sveikata, atsiranda psichologinių bėdų – baletą tenka palikti”, – atskleidžia Grytė ir priduria, kad būti balerinai neturint gabumų labai sunku. Nepaisant to, pedagogai visuomet pabrėžia, jog net neturintis ypatingo talento gali išlavėti tiek, kad taptų solistu.

Nuo šios savaitės ir čiurlioniukams prasidėjo vasaros atostogos. Tačiau Grytei vis tiek teks dirbti kiekvieną dieną, kad neprarastų formos. Nuo mokslo metų atostogos skirsis tik tuo, kad galės trumpiau treniruotis ir, jei nebus sąlygų, išsiversti be vadinamojo trenažo, t.y. be darbo prie atramos.

Beje, šią vasarą Grytę dažnai lankys draugai – labai jau gera jos namuose prie Žaliųjų ežerų. Dar mergina ketina važiuoti pas močiutę, kuri gyvena Zarasų rajone, ir kaip niekas kitas supranta Grytę, nes pati aistringai šoko liaudies šokius.

Džuljeta ir Maša

Vasara ar ne vasara, Grytė sau kelia aukščiausius reikalavimus – ji nori tapti soliste. Jai didžiausias pavyzdys – Eglė Špokaitė ir Jurgita Dronina, kuri dabar gyvena Švedijoje.

Kad mergina turi galimybių tokia tapti, neslepia ir jos mokytoja. “Svarbiausia – noras ir tikslas. Grytė tikrai talentinga, turi norą ir moka atkakliai jo siekti. Manau, ji bus primabalerina”, – patikina G.Sakalauskaitė-Dautartienė.

Jeigu likimas pakryptų taip, kad tektų dirbti kordebalete? “Kiekvienas šokėjas turi dėl savęs kovoti. Ir jeigu jam pedagogai skiria per mažai dėmesio, turi dirbti pats. Gal kitą kartą pedagogai pastebės, kad gali daugiau. Bet ir kordebaletas įdomus. Tai irgi darbas, kurį turi atlikti gerai”.

Vis dėlto mergina prisipažįsta, kad norėtų išgarsėti. “Kai įdedi tiek daug darbo, malonu, kad ir kiti įvertina”, – priduria. Kita vertus, Grytei gerai sekasi ir matematika. Todėl ji svarsto, kaip suderinti baletą su studijomis kokiame nors universitete. Jos mama baigė ekonomiką ir Grytei ši profesija atrodo patraukli. Juolab ji puikiai supranta, kad balerinos scenoje darbuojasi trumpai. Bet visų pirma reikia įgyvendinti didesnes svajones – sušokti Džuljetą balete “Romeo ir Džuljeta” ir Mašą “Spragtuke”.

“Jeigu tektų gyventi iš naujo, nieko nekeisčiau”, – patikina baleto žvaigždutė.

Grytės Dirmaitės laimėjimai

• 2003 m. įstojo į nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos baleto skyrių. Nuo pirmųjų metų dalyvauja LNOBT baleto spektakliuose “Miegančioji gražuolė”, “Daktaras Aiskauda”, “Bajaderė”.

• 2007 m. baleto skyriaus spektaklyje LNOBT scenoje balete “Piteris Penas” atliko Tilindės vaidmenį, o 2008 m. šoko ir pagrindinį vaidmenį.

• 2007 m. tapo Lietuvos kultūros fondo įsteigtos karalienės Mortos premijos laureate.

• 2008 m. gegužę sėkmingai pasirodė tarptautiniame jaunųjų baleto artistų konkurse “Auksiniai puantai” Ščecine – buvo apdovanota laureatės diplomu.

• 2009 m. Berlyno tarptautiniame baleto artistų festivalyje-konkurse “Tanzolymp” apdovanota aukso medaliu ir vardiniu kvietimu į prestižinį Maskvos tarptautinį baleto artistų konkursą.

• M.K.Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatre L.Delibo baleto “Kopelija” premjeroje šoko Kopeliją, sėkmingai pasirodė L.Aškelovičiūtės jubiliejiniame koncerte, pelnė J.Jovaišaitės-Olekienės premiją, Nacionaliniame operos ir baleto teatro balete “Bajaderė” atliko Šėšėlių trio pirmąją variaciją.

"Veido" archyvas

Vilnių sėslaus gyvenimo pasiilgusi balerina laiko tikraisiais savo namais

Prieš savaitę Neli, Jurijaus Smorigino vadovaujamo “Vilniaus baleto” primabalerina, dar negalėjo pasakyti, koks likimas numatytas pagrindinei premjeros herojei: “Geišos” finalas tebelaukė repeticijų. Tačiau vilčių, kad “Madam Baterflai” siužeto motyvais kuriamas spektaklis galėtų džiuginti žiūrovus laiminga pabaiga, – suprantama, mažai.

Tragiška lemtis tykojo balerinos herojės ir ankstesnėje J.Smorigino premjeroje – spektaklyje “Fedra”, pristatytame pernai gruodį. “Man pačiai vis dar sunku išsivaduoti iš Fedros – labai stiprus, ryžtingas jos personažas. O japonei geišai reikia atrasti kitokių – švelnumo, trapumo, vidinės ramybės išraiškos spalvų. Dabar žiūriu filmus apie Japoniją, perskaičiau Arthuro Goldeno “Geišos išpažintį” ir Alessandro Baricco “Šilką”. Pačiai lankytis Tekančios saulės šalyje nėra tekę, bet tik neseniai grįžau iš Niujorko, kur pavasarį irgi nuostabiai žydi sakūros”, – pasakoja N.Beliakaitė.

Laisvė geriau nei kanonai

JAV lietuvių balerina praleido dešimtį savosios karjeros metų. Dažnai keisdama trupes, gyveno keturiose valstijose, o gastroliuodama su jomis apvažiavo kone visą Ameriką. Vis dėlto daugiausiai simpatijų išsaugojo Kalifornijos sostinės Sakramento baleto trupei, kurioje teko bendradarbiauti su Johnu Cliffordu, buvusiu garsios choreografo George’o Balanchine’o trupės “New York City Ballet” solistu.

G.Balanchine’as, Maurice’as Bejart’as – vardai, kuriuos N.Beliakaitė dažnai mini per pokalbį. Nors klasikinio baleto pagrindai, Neli nuomone, pradedantiems šokėjams būtini, jai pačiai likimas už Atlanto lėmė dažniau susidurti su neoklasika ir savas idėjas scenoje įgyvendinančiais nūdienos choreografais. “Klasikiniame balete galioja griežti kanonai, kurių negali nepaisyti. Daugiausiai dėmesio čia tenka technikai ir mažiau vietos belieka atlikėjo saviraiškai. Kai statomas originalus choreografo galbūt daugelį metų prieš tai galvoje brandintas kūrinys, atlikėjas turi daugiau kūrybinės laisvės. Man ši laisvė dabar labai brangi”, – teigia “Vilniaus baleto” trupės balerina.

Šokti J.Smorigino kompozicijose ji troško dar mokydamasi Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje. Tačiau nei tuomet, nei dar porą metų, kuriuos Neli praleido Nacionalinio operos ir baleto teatro trupėje, jų keliai nesusikirto. 2004-aisiais, kai N.Beliakaitė, atvykusi su amerikiečių trupe, Vilniuje praleido kone visą sezoną, balerinai perstatyti anksčiau sukurtą duetą pasiūlė pats Jurijus, tačiau planų nespėta įgyvendinti: Neli vėl išskrido už Atlanto. Ir tik dabar, šokėjai sugrįžus gyventi į Vilnių, kurį ji laiko savo tikraisiais namais, svajonė pagaliau išsipildė.

Šokti niekada nevėlu

Dabartinį gyvenimo etapą balerina vadina apsisprendimo laikotarpiu. “Visko tiek daug: šoku spektakliuose, mokau baleto Eglės Špokaitės ir Kristinos Sliesoraitienės baleto mokykloje, pati studijuoju Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Laikas būtų apsispręsti, kuria kryptimi sukti”, – svarsto Neli.

Prisipažįsta pasiilgusi sėslaus gyvenimo, todėl pagal nuolatinius kontraktus šokti JAV trupėse daugiau nebeketina. “Tačiau ateina ir kitokio pobūdžio pasiūlymų, pavyzdžiui, vasarą padirbėti Niujorke naujo pastatymo asistente. Malonu, kad Amerikoje specialistai mane dar prisimena”, – neslepia N.Beliakaitė.

Tausono universitete (Merilando valstija) lietuvė studijavo šokį, kineziterapiją ir anatomiją. Vilniuje po M.K.Čiurlionio menų mokyklos buvo susigundžiusi teisės studijomis, tačiau susivokė patekusi ne į savo roges: “Geriau viena teisininke mažiau, negu viena prasta juriste daugiau… Mane labiau viliojo filosofija, o ne kodeksai. Ir dabar turėdama laiko mielai skaitau Arthurą Shopenhauerį”.

Dar JAV pradėjusi dirbti kaip baleto mokytoja, Vilniuje Neli toliau užsiima šokio pedagogika. “Mokau baleto ir vaikus, ir suaugusius. Yra daug merginų, kurios vaikystėje svajojo tapti balerinomis, bet neturėjo tam sąlygų. Ar įmanoma tapti balerina pradėjus profesionalias pamokas dvidešimties? Žinoma, Amerikoje tai netgi labai įprasta. Soliste jau vargiai pavyktų tapti, bet kordebaletuose matome daug tokių šokėjų”.

Ir Lietuvoje, ir JAV į baleto pamokas tėvai dažniausiai atveda mergaites, kad jos pramoktų elegancijos ir taisyklingos laikysenos. Jų duomenys ir gabumai baletui labai skirtingi, todėl mokytoja iš kiekvieno vaiko reikalauja rezultato pagal jo individualias galimybes. “Pastabų duodu ir gabioms, ir silpnesnėms šokėjoms. Svarbu, kad nė viena mergaitė nesijaustų atstumta ar įžeista”, – pabrėžia N.Beliakaitė.

Kančios dėl bado

Vaikystėje Neli porą kartų pati ketino mesti baletą, sulaukusi skaudžių pastabų dėl pernelyg didelio svorio. “Nežinau, kaip dabar, tačiau tais laikais mūsų mokykloje dietologų nebuvo. Liepdavo numesti tiek ir tiek kilogramų, o kaip to pasiekti – tavo reikalas. Taip ir badaudavau nuolat. Genetiškai esu linkusi į apvalesnes kūno formas, nei reikalauja profesija”, – neslepia N.Beliakaitė.

Neslepia ir to, kad užgauliojimų šokdama Lietuvoje sulaukdavo ir vėliau. “Mane tai išties stipriai traumuodavo, susiformavo netgi savotiškas “blokas”. Gyvendama JAV, lankiausi garsiajame sveikatingumo centre “Canyon Ranch”, vienoje iš dviejų žymiausių tos šalies dietologinių gydyklų. Praleidusi kalnų miškuose penkias dienas (ir sumokėjusi maždaug 4 tūkst. dolerių), gavau storus aplankus informacijos, kuriuose tiksliai suskaičiuota, kiek minimaliai kilokalorijų turiu gauti per parą, kiek jų prarandu miegodama ir kiek privalau sudeginti aktyviai judėdama. Žinoma, dar visas kalnas mitybos rekomendacijų… Bet laikytis jų įmanoma nebent pačiai gaminant pietus namuose, o dirbant tam nebūna laiko. Amerikoje mane labiausiai gelbėdavo japoniški žalios žuvies sušiai”, – atvirai pasakoja balerina.

Ar už Atlanto irgi sulaukdavo piktų choreografų ar partnerių pastabų? “Ne, nebent subtilių užuominų. Pagaliau tai, kad nebegauni pagrindinio vaidmens naujame spektaklyje, irgi gali laikyti užuomina. Nors konkurencija margaspalvėse amerikiečių trupėse ir taip didelė. Per dešimtmetį JAV teko šokti su įvairiausių rasių partneriais – nuo mėlynakių blondinų iki afroamerikiečių”, – teigia N.Beliakaitė.

Šokiai ant koturnų

“Jūsų herojė Čio Čio spektaklyje “Geiša” savojo Pinkertono ištikimai laukia dvidešimt metų. Argi tai normalu? Prabėgusių dešimtmečių atgal nebesugrąžinsi”, – tiesiai šviesiai klausiu pašnekovės.

Neli labai nesuglumsta ir prieštarauti nešoka: greičiausiai šiomis temomis ne kartą diskutuota su aštrialiežuviu J.Smoriginu. “Bet jeigu seniai patirta meilė moteriai tebėra varomoji jėga, teikianti džiaugsmo ir gyvenimo energijos, – kodėl gi ne? Kas čia bloga? Viltis juk geriau už nusivylimą”, – atsargiai renka žodžius geišos personažą kurianti šokėja.
Anonsai skelbia, kad “Geišoje” artistai į sceną išeis ant koturnų. Pirmąkart girdžiu, kad tokiu apavu įmanoma šokti baletą… “Na, koturnai bus tik spektaklio pradžioje, vėliau aš persiausiu įprastais baleto bateliais”, – juokiasi N.Beliakaitė.

Kas yra pačios Neli gyvenimo varomosios jėgos? “Šiuo metu – paprasti, maži dalykai: geras žodis, ištartas brangaus žmogaus, ir pagyrimas, išgirstas iš kolegos”, – tvirtina šokėja.