Šių metų festivalio biudžetas, pasak “Sirenų” meno vadovės Audros Žukaitytės, – beveik dvigubai kuklesnis už pernykštį. Todėl atvežtinių spektaklių rudeninėje septintųjų “Sirenų” sesijoje tepamatysime tris, o jų scenografija bus kuklesnė nei įprasta. Mažiau festivalis galės pakviesti ir žiūrovų, mat svečių pastatymai bus rodomi nebe Nacionaliniame dramos teatre, o dvigubai mažesnę salę turinčioje Menų spaustuvėje.

Kas yra Amerika

Lietuvių publiką, daug prisiklausiusią apie kaimynų lenkų režisierių Jerzy Grotowskį, turėtų sudominti jo mokinių Thomo Richardso ir Mario Biagini spektaklis “I am America”. Dar 1986 m. J.Grotowskis kartu su T.Richardsu Italijoje įsteigė bendrą teatro centrą, kuriame dirbdami su aktoriais propagavo meno, kaip judėjimo priemonės, principą.

Kitas J.Grotowskio mokinys M.Biagini, surinkęs vienuolika aktorių iš viso pasaulio, remdamasis amerikiečių literatūros “chuligano” Alleno Ginsbergo tekstais sulipdė pastatymą, kuriame svarbią vietą užima ankstesnių centro darbų vaizdo įrašai.

“Nežinau, kaip spektaklis pavyks Vilniuje, bet Italijoje, kur jį teko stebėti, kiekvienas žiūrovas jautėsi lyg sceninio vyksmo dalyvis. Ne veltui J.Grotowskis tvirtino, kad teatre nebūtinas apšvietimas – jei aktorius gerai vaidina, jis pats šviečia”, – pasakojo A.Žukaitytė.

“Amerika yra deivė su daugybe veidų; Amerika yra moteris, turinti daugybę vaikų. “I am America” – tai jų dialogas: vaikai klausia, o Amerika pasakoja savo istoriją. Tačiau ar tai nėra ir jų pačių istorija? Jie kentėjo, geidė, kovojo ir žlugo; jie laukia atsakymo, kam jie čia atsirado. Ar nesame mes visi toji Amerika?” – klausia režisierius M.Biagini.

Itališkas “Hamletas”

Italijos scenose, pasak A.Žukaitytės, iš tiesų vyrauja tradiciniai pastatymai, tačiau žiūrovas, pažįstantis italų teatrą tik iš “Sirenų” repertuaro, greičiausiai nepritartų tokiam teiginiui. Šį rudenį Vilniuje bus pristatytas “Teatro del Carretto” ir režisierės Marios Grazios Cipriani interpretuotas Williamo Shakespeare’o “Hamletas”. Ji šiuo metu laikoma viena novatoriškiausių Italijos ir apskritai Europos teatro menininkių – tą rodo ir festivaliuose šios režisierės pelnytų prizų sąrašas.

Savaime suprantama, Lietuvoje, puikiai prisimenančioje Eimunto Nekrošiaus ir Oskaro Koršunovo “Hamletus”, visiems labai įdomu, į kurią pusę krypsta italų pastatymas. “Sakyčiau, nei su viena, nei su kita lietuviška interpretacija asociacijų nedaug. Originaliame M.G.Cipriani spektaklyje svarbus vaidmuo tenka lėlėms”, – komentuoja “Sirenų” meno vadovė. Vis dėlto centre lieka vienas žmogus su savo vaiduokliais ir abejonėmis, kankinamas hamletiško klausimo – būti ar nebūti.

Triušiai ir kultūros politika

Jaunas estų teatro kolektyvas “NO99″ pernai pribloškė Europos teatrinę visuomenę pastatymu, pavadintu “Kaip paaiškinti paveikslus negyvam triušiui”. Pirmasis bandęs tai padaryti buvo vokiečių menininkas Josephas Beuysas, surengęs autorinę parodą Diuseldorfe 1965 m. Išsitepęs veidą medumi ir apsiklijavęs auksiniais lapais, rankose jis laikė negyvą triušį, kuriam į ausį pasakojo apie savo eksponuojamus paveikslus. Žiūrovai pasirodymą galėjo stebėti pro galerijos langą.

Estų režisierius Tiitas Ojasoo ir scenografė Ene Liis Semper žiūrovus irgi susodina už savotiško stiklo – ketvirtosios sienos. Tačiau “NO99″ teatro aktoriai menamą stiklą sudaužo ir abejoja tiek dėl jo paskirties, tiek dėl prigimties.

Spektaklis nebando žiūrovams aiškinti meno. Neįprastas pastatymas veikiau eskaluoja idėją, kad menas privalo būti, nesvarbu, yra pinigų ar ne. Įdomus sutapimas: teatralams jau pradėjus repeticijas, Estijos kultūros ministre tapo Laine Jänes, kurios pavardė estiškai reiškia “triušį”. Tai spektakliui suteikė papildomų konotacijų, kurios galbūt geriau suvokiamos estų publikai, tačiau ir lietuviai, pasak A.Žukaitytės, čia atpažins daugybę savų kultūros politikos realijų.

“NO99″ vadinami estų teatro skandalistais, mat prieš keletą metų įkūrė fiktyvią politinę partiją, sukvietė jai prijaučiančiuosius į steigiamąjį susirinkimą ir pilnutėlėje salėje pareiškė žmonėms, kad visi jie buvo apgauti. Kartu kvietė pamąstyti apie tai, kodėl minia taip lengva manipuliuoti ir ją įtikinti neįtikėtinais pažadais. Taip estų menininkai propaguoja gyvą socialinį teatrą, apie kurį Lietuvoje mėgstama pakalbėti, bet stokojama konkrečių darbų”, – pasakojo “Sirenų” meno vadovė.