2017 Vasario 10

Aistė ČEPUKAITĖ

Misija – išgelbėti regionus

veidas.lt

Aistė ČEPUKAITĖ,

Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė


Regionų klestėjimo metas jau ne už kalnų. Bent jau taip galima manyti žvelgiant į pastarųjų dienų susirūpinimą mažesniais šalies miestais, miesteliais ir kaimais. Centrinė valdžia imasi gelbėtojo vaidmens, kuria aibę planų. O regionai kaip manos iš dangaus laukia žadėtų pokyčių – nuo mokesčių lengvatų iki studentų paskyrimo į provinciją. Ką daryti, kad regionų gelbėjimo misija nežlugtų?

Pirmiausia svarbu žinoti, kodėl apskritai reikia gelbėti Lietuvos periferiją. Dėl kokių priežasčių žmonės pasirenka palikti gimtąjį kraštą ir išvyksta svetur arba bent į sostinę?

Įvairios apklausos rodo, kad dažniausiai išvykstama dėl ekonominių motyvų – nedarbo, mažų atlyginimų. Suprantama, kad jei stinga verslo iniciatyvos, nebus kam ir darbo vietų kurti, ir algų kelti. Bet ar visur ši situacija prasta?

Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimas „Lietuvos savivaldybių indeksas“ atskleidė, kad ekonomiškai stagnuojančios – toli gražu ne visos mažesnės savivaldybės. Nors dažnai galima išgirsti apie Vilniaus ir likusios Lietuvos reiškinį, investicijų atskirtis egzistuoja net ir tarp pačių regionų.

Yra mažųjų savivaldybių, kuriose vienam gyventojui tiesioginių užsienio investicijų tenka po kelis tūkstančius eurų, yra tokių, kuriose – vos keli eurai. Dėl to ir nedarbo lygis savivaldybėse skiriasi daugiau kaip tris kartus, ilgalaikių bedarbių procentas – daugiau kaip penkis kartus, o socialinę pašalpą gaunančių gyventojų dalis skiriasi daugiau kaip 11 kartų.

Ką tai pasako apie regionų gelbėjimo misiją?

Pirma, ne visur situacija yra prasta. Verslo iniciatyvos stygių išgyvenančios savivaldybės gali žvilgtelėti į kaimyno daržą. Pavyzdžiui, šalies pakraštyje esančioje Tauragėje veikia išplėtotas industrinis parkas, į kurį keliasi vis daugiau įmonių. Šalia – stagnuojantys Pagėgiai. Čia tiesioginių užsienio investicijų nedaug ir jų mažėja: 2015 m. jos siekė vos 10 eurų gyventojui. Pagėgiuose nedarbas didelis, beveik pusė bedarbių nerado darbo metus ar ilgiau, net 8 proc. žmonių gyvena iš socialinių pašalpų.

Kitas pavyzdys – Utenoje 2015 m. vienam gyventojui teko net per 4 tūkst. eurų tiesioginių užsienio investicijų, o šalia esančiuose Zarasuose investicijų iš užsienio kiekis gyventojui nesiekė nė 100 eurų. Švenčionyse jau kurį laiką veikia stambus užsienio investuotojas, sukūręs pusantro tūkstančio darbo vietų. Tačiau kaimyninėje Ignalinoje kenčiama nuo didžiausio nedarbo šalyje.

Paprastai verslas renkasi tas savivaldybes, kuriose mažiau biurokratinių kliūčių, žemesni mokesčių tarifai, sklandūs teritorijų planavimo procesai, patogesnė infrastruktūra, labiau išsilavinusi darbo jėga.

Taigi kartais galimi sprendimai yra kur kas arčiau, nei manoma. Pasimokyti iš geros praktikos dažnu atveju yra geriau, nei laukti manos iš centrinės valdžios.

Antra, kaip rodo šie pavyzdžiai, jau dabar egzistuojant investicijų ir gerovės atotrūkiui tarp pačių regionų, jų gelbėjimo misija rizikuoja tapti netaikli. Tarkime, abejotina, kad mokesčių lengvatos dirbančiuosius periferijoje motyvuos neišvykti. Be to, regionuose yra ir stambių įmonių, kurių darbuotojai gauna dideles algas, o miestuose yra gaunančių kuklesnes.

Tokios ir panašios priemonės yra kaip vaistas, kurį valdžia nori išrašyti visiems, nepaisant konkrečios savivaldybės būklės. Vis dėlto ne kiekvienas regionas yra beviltiškas, ne kiekvieną reikia gelbėti.

Trečia, prieš traukiant miestelius ir kaimus į šviesesnį rytojų reikia įsitikinti, kad jie negali ten nueiti patys. Lengva nuspręsti už kitą, kas jam geriausia, tačiau kas šiuo atveju savo problemas žino geriau?

Lietuvos laisvosios rinkos instituto atlikta bendruomenių apklausa parodė, kad iš tiesų regionuose žmonės teigiamai vertina investicijas, verslo iniciatyvą. Jie supranta, kad ateinantis verslas reiškia ir didesnį darbo vietų skaičių, ir didesnes algas.

Ta pati apklausa parodė, kad žmonėms tiesiog trūksta žinių, kaip tinkamai dalyvauti vystant investicinius projektus. Net 88 proc. apklaustųjų teigė įžvelgiantys poreikį daugiau mokyti bendruomenes apie jų teises ir pareigas, susijusias su investiciniais projektais. Be to, žmonės nori, kad su jais būtų daugiau komunikuojama – tiek iš verslo, tiek iš valdžios pusės.

Reikia pripažinti, kad vien švietimo ir komunikacijos neužteks. Valdžia jau kalba apie didesnį savarankiškumo suteikimą regionams – puikios žinios! Bet ar pagalvota su didesnėmis galiomis suteikti ir daugiau atsakomybės? Juk blogiausiu atveju savivaldybės gali dar labiau įklimpti į skolas, o valdžiai reikės už tai atsakyti. Žinoma, naudojant mokesčių mokėtojų pinigus.

Kol garsiai skelbiama, kaip pagaliau bus prikeltas merdintis kaimas ir mažesnieji miestai, dalis savivaldybių jau dabar sėkmingai tvarkosi ir rodo gerą pavyzdį. Vadinasi, misija – įmanoma. O centrinė valdžia turi apsispręsti, ar duos regionams galimybę patiems stotis ant kojų, suteikdama daugiau laisvių ir atsakomybių, ar toliau bandys sukurti panacėją stagnuojančioms savivaldybėms. Pasirinktas vaidmuo gali nulemti misijos baigtį.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...