Su grafiku Adomu Matuliausku – apie vaikystę tarp muziejinių puodų, atkurtą tėvo mozaiką ir pro namus tekantį Kaukysos upelį.

“Veido” diskusija: ar verta įstatymais griežtai riboti gerai dirbančių valstybės ir savivaldybių įstaigų vadovų darbo kadencijų skaičių?

Ekspresas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .6 Savaitės interviu „Nemateko“ vadovė E.Vaicekauskienė: „Reikia atsisakyti darbo, vedančio į upę gaudyti banginio. Tokių šuolių nebūna, viskas vyksta laipsniškai“ [...]

„Apeirono“ teatrą Klaipėdoje tituluočiau kaip vieną radikaliausių, konceptualiausių ir gyviausių teatrinių organizmų. Sakydama „gyviausių“ turiu omeny ne afišavimąsi gatvėse, ne fiestų ir festivalių organizavimą, ne parodytų spektaklių kiekį ir surinktų žiūrovų skaičių (labai gaila, kad, remdama jaunų žmonių kuriamą teatrą, Klaipėdos miesto savivaldybė būtent šiuos aspektus laiko kone svarbiausiais).

Visi esame jautę tą nemalonų priverstinio įsipareigojimo jausmą, kuris kilo, kai kažkas mums įteikė nelauktą dovaną su lūkesčiu, kad kažką už tai iš mūsų gaus. Buvo nemalonu, lyg būtume išsitepę klijais, o mūsų pačių lūpos nevalingai sakė tą ačiū, nereikėjo. Velnias, įkliuvau, – tyliai pagalvojote.

Liepos 15 dieną Turkiją sudrebino bandymas surengti valstybinį perversmą. Teigiama, kad sukilėliai kariuomenėje siekė nušalinti nuo valdžios šalies prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą ir jo komandą. Tiesa, šis karinio perversmo bandymas buvo nesėkmingas: jau kitos dienos rytą Turkijos valdžia paskelbė, kad maištas numalšintas.

Šešiamečiai nuo rugsėjo privalės lankyti priešmokyklinio ugdymo grupes, nors daug kur Europoje tokio amžiaus vaikai jau drąsiai žengia į pirmą ar net antrą klasę. Lietuvoje bent kol kas rūpinamasi, kad priešmokyklinis ugdymas būtų įgyvendintas sėkmingai – taip, kaip patogiau vaikams ir jų tėvams. Žinoma, jei savivaldybės ir ugdymo įstaigos leis jiems prabangą pasirinkti.

Lina Neverbickienė, geriau žinoma kūrybiniu slapyvardžiu Lina Ever, priėmė drąsų sprendimą kartu su šeima išvykti iš Lietuvos ir apsigyventi Vokietijoje. Ten ji rašo knygas ir stengiasi atskleisti miesto dvasią turistams lietuviams, organizuodama ekskursijas „Berlynas kitaip“. Tačiau jų nevadina verslu – tikina, esą tai yra hobis, iš kurio galima užsidirbti.

Misa Flamenca lietuviškai – flamenko mišios. Regis, du nesuderinami dalykai: mišios – krikščionių liturginės apeigos, o flamenkas – ugningas Pietų Ispanijos muzikos ir šokio žanras.

Kas ben­dro tarp barz­do­tų vie­na­ko­jų vie­na­akių pa­pū­gų mė­gė­jų ir kas ant­ro žmo­gaus, va­ka­rais sė­din­čio prie­šais švy­tin­tį kom­piu­te­rio ek­ra­ną? Kai ku­rie ga­li pa­si­gir­ti hips­te­riš­ka vei­do aug­me­ni­ja, pa­pū­gos pa­lai­ko kom­pa­ni­ją ir­gi ne vie­nam, o ir vie­na­ko­jų, deja, nėra taip ma­žai, kaip no­rė­tų­si. Bet iš­ta­rus „pi­ra­tas“, di­džiau­sia ti­ki­my­bė pa­taiky­ti kaip pirš­tu į (li­ku­sią) akį.
Vie­ša pas­lap­tis, kad maž­daug pu­sė Lie­tu­vos na­mų var­to­to­jų nau­do­ja ne­le­ga­liai gau­tą, „pi­ra­ti­nę“ pro­gra­mi­nę įran­gą.

„Verslo neplanavau, bet dabar jau treti metai gyvenu su ta aistra. Jaučiu malonumą dirbdamas nuo ryto iki vakaro. Net nereikia pinigų, nes man patinka tai daryti”, – sako Ernestas Klevas, Danijoje parduodantis rūšinę arbatą „Tealure”. Vaikinas šią idėją parsivežė iš viešnagės Nepale, o sulaukęs paramos per globalaus finansavimo platformą „Kickstarter” šiemet didina pardavimų apimtis ir skverbiasi į platesnę rinką. Dabar jam – tikras darbų įkarštis: arbata pakuojama į naujo dizaino dėžutes ir siunčiama idėjos rėmėjams iš daugiau nei 20 pasaulio šalių.

Lietuvoje prasidėjo javapjūtė – vis daugiau kombainų pasirodo žieminių pasėlių laukuose. Ūkininkai užsiėmę grūdų nuėmimo, transportavimo ir saugojimo darbais. Tuo pat metu kyla klausimai, kiek grūdų iškart parduoti supirkėjams ir kokiam kiekiui nustatyti pardavimo kainą. Dar liepos pradžioje grūdų supirkimo kaina Lietuvoje buvo žemiausia, palyginti su to paties laikotarpio kaina per pastaruosius šešerius metus. Ūkininkų nuotaika ėmė gerėti tik prieš savaitę. Tuomet biržoje kviečių kaina pradėjo kilti nerimaujant, kad Prancūzijoje, daugiausiai Europos Sąjungoje užauginančioje ir eksportuojančioje kviečių šalyje, derlius bus mažiausias nuo 2003 metų, o javų kokybė – daug prastesnė negu įprastai.