2010 Kovo 29

Vita Jašinauskaitė

Kaip užmušti savyje vilką

veidas.lt

Visi mes turėjome žirgus.
Statėm jiems arklides debesų.
Nebeatmenam, kur juos pamiršom
Ir kodėl nepagirdėm laiku…

Istorija… iš kito galo

Vieną 2009-ųjų lapkričio dieną Vitos Jašinauskaitės namuose suskambo telefonas. Kalėdinės akcijos “Ištiesk gerumui ranką” rengėjai pranešė, kad vienai šauniai šeimai reikia… žirgo. “Apsidžiaugiau, kad kažkam šiais laikais reikia arklio. Padovanoti keturkojį draugą tiems, kurie jo labai trokšta – malonumas”, – savo nuopelnų nesureikšmino Vita.

O tuo metu Biržų rajono Latvelių kaime gyvenanti Gendrutės ir Henriko Karitonų šeimyna nesitikėjo, kad įvyks Kalėdų stebuklas. Svetimus vaikus ne vienus metus auginantys Karitonai kasmet kviečiami dalyvauti įvairiose akcijose. 2009 metais taip pat tereikėjo užpildyti anketą ir patikėti savo slapčiausią svajonę. Karitonai augina keturis neįgalius vaikučius, iš kurių jauniausiam nėra nė metukų. Šeima ilgokai tarėsi, ko prašyti Kalėdų Senelio. Vaikams reikėjo ne tik linksmos pramogos, bet kažko tokio, kas galėtų pagerinti jų sveikatą. Iš pradžių svarstyta apie delfinų terapiją, tačiau važinėti iš Biržų į Klaipėdą – toli, todėl šeima nusprendė, kad reikia arkliuko. Šeimynos mama domėjosi hipoterapija (neįgalių vaikučių gydymu, padedant arkliams). Arklys šeimai būtų ne tik draugas, bet ir gydytojas.

Dovana – Kristaus gimimo dieną

Kol anketą užpildžiusi šeima laukė, ar kas nors atsilieps į jų svajonę, Utenoje veikiančio žirgų sporto klubo “Bėras vėjas” šeimininkė ir trenerė V.Jašinauskaitė audė mintį šeimai padovanoti vieną iš savo mylimų grynakraujų rusų ristūnų. Šeima buvo pakviesta susipažinti su žirgu, vardu Garis. Deja, Garis nerodė susidomėjimo vaikais, ir Karitonai suprato, kad su šiuo žirgu rasti bendrą kalba jiems, nepatyrusiems, gali būti per sunku. Vita sako, kad dovanoti žirgą – didelė atsakomybė. Kas būtų, jei šeima nesusitvarkytų su energingesniu ristūnu, jei įvyktų nelaimė? Todėl abi pusės nutarė, kad reikia kito keturkojo.

Žirgininkė neįžvelgia savo nuopelnų ir dėl to, kad ji Karitonams surado ir nupirko iš Sartų žirgyno pusantrų metų žemaitukų veislės eržiliuką Šilką. Taip pat “nieko ypatingo”, kad Kūčių dieną pirko automobilio degalus ir vežė Karitonams išsvajotąją dovaną. “Ta dovana ne mano vienos, už Šilką reikia dėkoti ir Sartų žirgynui. O nupirkti degalai – smulkmena. Juk savo automobiliu Kūčių dieną į Biržus Šilką sutiko nuvežti ūkininkas Gintautas Kazlauskas. Be to, kelios žirgų reikmenimis prekiaujančios firmos pridėjo dovanų nuo savęs: pašarų su vitaminais ir naujutėlį balną”, – kuklinosi Vita.

Kai prieš pat Kūčių vakarienę suskambo Gendrutės mobilusis, ji negalėjo patikėti savo ausimis: skambino Sartų žirgyno savininkas ir pranešė, kad reikia ruošti aptvarą, nes jis pats, ponia Vita ir Šilkas jau išvyksta į Latvelius. Atidėjęs vakarienę, šeimos galva puolė į tvartą ruošti Šilkui aptvaro.

Balta varna?

Kas ta moteris, žmonėms ir žirgams dovanojanti daug gražių akimirkų? Vita lyg didelę brangenybę tebesaugo Karitonų atžalos jai dovanotą piešinį “Baltos varnos juodą naktį skrenda prieš vėją”. “Turbūt esu balta varna, – šypsodamasi sako moteris. – Gyvenu ne taip kaip kiti. Nepjaunu savo keturkojų draugų ir neparduodu tik todėl, kad jie anksčiau už mane išeina į pensiją. Negaliu auginti, tai yra štampuoti, žirgų pramonei, vadinamajam greitam vartojimui. Nes žirgas, kaip ir žmogus, turi į šį pasaulį ateiti laukiamas. Ir kaip žmogus turi jį ginančią valstybę, taip žirgas turi turėti rankas, kurios juo rūpinsis ir globos. Pramonė prištampuoja daugybę žirgų. Jų per daug, todėl jie pigūs ne tik finansiškai. Jie nevertinami. Kai žirgas patenka į blogas rankas, iš jo išspaudžiama, kas įmanoma, jį gali sugadinti, nuvaryti, tačiau dažnas dėl to nesuks galvos – sugadinus vieną, galima pigiai įsigyti kitą”.

Vita jaučiasi atsakinga už tuos, kuriuos žmogus prisijaukino. Todėl visi, kurie kada nors pateko į jos rankas, gyvena su šeimininke iki pensijos arba perleidžiami tik geriems žmonėms.

Kaip susigrąžino Garį

“Normaliuose žirgynuose senų arklių nebėra, – apie tuos, kurie ne baltos varnos, sako Vita. – Pas mus, be kitų žirgų, lyg namie gyvena devyniolikos metų rusų ristūnas Importas ir jo bičiulis, tik dvejais metais jaunesnis Garis”.

Tiesa, nebegalintį dalyvauti ristūnų varžybose Garį Vita buvo pardavusi žmogui, rengiančiam ramius pasijodinėjimus. Todėl kartą žirgininkė apstulbo atsitiktinai išvydusi Garį, šuoliuojantį jojimo varžybose dėl prizo (o juk ristūnai – žirgai bėgikai, tad lėkti šuoliais, o juo labiau esant senyvo amžiaus dalyvauti varžybose, tikrai nepagirtina).

“Įsivaizduokite 80-metį senuką su lazdele, kuris dusdamas turi kasti griovį, – vaizdingai pasakoja Vita. – Gražu? Man – ne! Manau, labiau tiktų, jei senukas prisidurdamas pragyvenimui skaitytų paskaitas, dalytųsi patirtimi… Panašiai kaip tas griovį kasantis senukas, varžybose jaučiasi senas žirgas. Nieko Garis tada nelaimėjo ir, kiek pamenu, jam trūko kojos raištis”.

Kai šeimininkui Garis tapo nereikalingas, Vita tuoj pat nusipirko jį, kad žirgas oriai praleistų senatvę.

Neklauskite, kiek žirgų

Kai Vitos klausia, kas ji yra ir kuo užsiima, žirgininkė susimąsto. “Norisi atsakyti, kad dirbu su ristūnais, tačiau ne – juk beveik nedalyvauju varžybose. Esu jojikė? Irgi ne, nes nesidomiu sportiniu jojimu. Tiesiog žirgininkė? Tačiau tuomet manęs klausia, kiek aš turiu arklių. Kartais pusiau juokais atsakau, kad šešiolika (nors tiek niekada neturėjau) ir sulaukiu atsakymo: “Oooo…” Tačiau norint pažinti mane reikia klausti ne kiek turiu žirgų, o kokių. Ir apie kiekvieną savo žirgą papasakosiu istoriją – ilgą, gražią, prasmingą”.

Vita žino, kaip kuris gimė, augo, kuo sirgo, ką jam skauda, kokiu charakteriu pasižymi, kokių nutikimų patyrė. Štai arabų veislės žirgas Suvenyras. Jis nacionalinio arabų žirgų šou 2008 m. čempionas, 2009 m. rezervinis čempionas ir Pasaulinės arabų žirgų organizacijos pereinamojo prizo laureatas. O devyniolikos metų rusų ristūnas Importas dukart dalyvavo AGROBALT parodoje kaip geriausias rusų ristūnų veislės atstovas. Septyniolikos metų rusų ristūnas Garis – puikus “mokytojas”, labai atsargus ir kantrus. Juo dažniausiai joja vaikai.

Taip pat kantri “mokytoja” – septyniolikos metų arabų veislės kumelė Vėtra, atlaikanti visą pradinukų desantą ir visus norinčiuosius panešiojanti ant nugaros bent po mažą ratuką. Dar Vitos arklidėse gyvena keletas draugų žirgų ir Vilniaus žirgynui priklausantis arabas, kurį reikia parengti sportui…

Beveik kiekvienas Vitos žirgas yra nuskynęs laurų rimtose varžybose. Bet tai buvo anais laikais, kai Vita nesibodėjo mėsmale, vardan žmogaus ambicijų ir noro laimėti ryjančia žirgų sveikatą, – sportu. Tačiau dabar ji gyvena kitokį gyvenimą ir tikrai neišnuomos pasijodinėjimui nė vieno iš savo keturkojų, jei prieš ją stovintis žmogus neatrodys to vertas. “Žmogus turi mylėti žirgą, jausti jį. Ir žirgas šalia žmogaus turi jaustis saugus. Tuomet šis duetas tinka vienas kitam”, – sakė Vita, kurios arklidėse netrūksta jaunimo šurmulio. Juk Vita anksčiau užsiiminėjo hipoterapija, leisdama jodinėti neįgaliukams, iki šiol vadovauja Utenos jaunimo mokyklos žirginio sporto būreliui, veda seminarus žirgų savininkams.

“Arkliai mato, kas aš tokia, – neabejoja žirgininkė, – ir aš džiaugiuosi, kad jie mane priima. Man jų įvertinimas be galo svarbus. Tačiau gyvendama su žmonėmis kažkaip turiu prisistatyti. Todėl visiems klausiantiems, kas esu, atsakau: norėčiau būti gražiausia akimirka žirgo gyvenime”.

Kai žirgas tampa partneriu sporte…

Šeimoje – nė vieno žirgininko

Iš Raseinių kilusios Vitos šeimoje – nė vieno žirgininko. “Mano šeima – tai mama, tėtis, sesuo ir aš, – paklausta apie artimiausius žmones sako žirgų augintoja. – Nors visi jie gyvena kitur, tačiau labai mane palaiko. Tėvai nebuvo nei žirgininkai, nei gyvūnų ypač mylėjo. Tiesiog tai labai šviesūs, padorūs žmonės, apie kuriuos nė vienas negalėtų pasakyti, kad jie būtų buvę pikti ar neteisingi”.

Tai iš kur ta Vitos begalinė meilė žirgams, vaikystėje apsėdusi miesto vaiką tiek, kad ji, prieštaraujant artimiesiems (užtarė tik močiutė), išvyko į Maskvą studijuoti žirgų sporto mokykloje? Iš kur tie “kitokie” genai? “Drąsiai sakau – kiekvienas esame tik tėvų genų rinkinys ir truputėlis Dangaus, kuris ir daro mus išskirtinius”, – atsako Vita, iš tėvų paveldėjusi darbštumą, švelnumą, draugišką būdą, o iš Dangaus gavusi pomėgį, virtusį savitu gyvenimo būdu.

Kadaise Vita, kaip ir daugelis žirgų sporto mėgėjų, žavėjosi varžybomis ir pirmieji jos startai bei pirmieji prizai uždirbti Maskvos hipodrome. Tačiau jau tada žirgininkė pastebėjo, kad didysis sportas – tai mėsmalė, kurioje nėra vietos silpnesniems. Negali būti pirmas – tave pakeis kiti. Vitai tai nepatiko. Pasak jos, tai grobuoniškas požiūris į gyvūną. “Žmonės iš prigimties – medžiotojai, o arkliai – medžiojamieji, bandos gyvūnai. Žmogui įgimta medžioti, susiveikti, susiorganizuoti, gauti, kaupti, – svarsto Vita. – Ir mažai kas įsivaizduoja, kaip tampa gera gyventi, kai nužudai savyje vilką, grobuonį. Tada ir į kitus žmones žiūri kitaip, norisi ne tik imti, bet ir duoti. Ir žirgas tampa tavo partneriu sporte, o ne “valtimi”, kuria irklininkas įveikia distanciją”.

Dabar Vita į varžybas išsiruošia tik tuomet, kai nori to pati ir to nori jos žirgas. Kai abu būna gerai pasirengę.

Namai namučiai

Kadaise, grįžusi iš Maskvos į Lietuvą, Vita dirbo Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Grįžo su vyru Andrejumi, su kuriuo tuomet jauna sportininkė susipažino Maskvos hipodrome. Meilė buvo tokia stipri, kad aukštąjį poligrafininko išsilavinimą turintis Andrejus Rumšiškėse drauge su žmona ir žirgus prižiūrėjo, ir mėšlo nesigėdijo mėžti, ir muziejaus lankytojus pavėžindavo. “Supratau, kad jis gali kur kas daugiau, tačiau čia, svetimame krašte, nemokėdamas kalbos daug nepasieks. Be to, ir man norėjosi augti, tobulėti, o mudu tarsi augome į skirtingas puses, – skaudžias akimirkas prisimena žirgininkė. – Kartais ateina laikas vienam kitą paleisti. Pasakiau Andrejui, kad jo tikrieji namai – Rusijos didmiestis, kur liko jo svajonės, jo draugai, galimybės. Ir dabar susiskambiname, pasikalbame. Tai nepaprastai geras ir padorus žmogus”.

O Vitai prieš aštuonerius metus tėvelis nupirko ir padėjo įrengti Utenoje greta hipodromo esančias arklides. Čia, viename pastato kamputyje, kuriame kadaise buvo suplanuota kalvė, dabar įrengtas jaukus žirgininkės butas. “Turiu daug draugų – be galo gerų žmonių ir be galo gerų žirgų, – sako uteniškė žirgininkė Vita Jašinauskaitė ir priduria: – Ir tie, kurie pas mane pabuvo, tikiu, išėjo laimingesni, geresni. Nes į juos įdėta labai daug širdies”.

Beveik kiekvienas Vitos žirgas yra nuskynęs laurų rimtose varžybose

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (7)

  1. Zmogus mylintis arklius Zmogus mylintis arklius rašo:

    Tai nuostabus zmogus:)Vita yra graziausia akimirka zirgo gyvenime:)telaimina Dievas sita ZMOGU

  2. Meile zirgui Meile zirgui rašo:

    Tai nuostabus zmogus:) Vita yra graziausia akimirka zirgo gyvenime:)Telaimina Dievas si nuostabu ZMOGU…

  3. meile zirgui meile zirgui rašo:

    Du vienodus komentarus atsiunciau, atsiprasau

  4. žirgas žirgas rašo:

    Vita rašo eilėraščius – beveik visi jie apie žirgus. Vita – piešia. Ji piešia tik žirgus. Vita oriai žirgų senatvei paskyrė gyvenimą.

  5. Zmogus ir zirgas- draugai Zmogus ir zirgas- draugai rašo:

    Si trenere yra pati geriausia ir pati nuosirdziausia, tokiu zmoniu pasaulyje daugiau nera. Matosi kad ji myli zirgus. Zirgai tvarkingi, draugiski.

  6. . . rašo:

    Tikrai pritariu kad si trenere yra nuastabi.

  7. vilma vilma rašo:

    Saunuole


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...