Solveiga Daugirdaitė / BFL nuotr.

Žmonės eina į kursus mokytis „būti savimi“, kai jiems atrodo, kad patys, be mentorių, jie nebėra savimi. Aš visada esu aš, man nereikia savęs atrasti! Aš esu moteris, man nereikia mokytis ja būti.

Solveiga Daugirdaitė, literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė

Tiesa, dar XX a. viduryje prancūzų filosofė Simone de Beauvoir rašė, kad moterimi ne gimstama, bet tampama. Ji turėjo omeny, kad tam tikros psichologinės, elgesio savybės yra auklėjimo, visuomenės lūkesčių rezultatas. Feministės turėtų džiaugtis: jeigu manome, kad buvimo savo lyties individu galima išmokti, vadinasi, sutinkame su prielaida, kad lyčiai priskiriamas elgesys nėra duotybė. Todėl feministės ir kalba apie lytį kaip apie socialinį konstruktą.

Tai toks užmaskuotas raginimas grįžti į ikifeministinę epochą meluojant, kad tada moterys buvo laimingos. Tačiau tai saviapgaulė.

Bet liūdna žinia ta, kad žmogus neis mokytis būti savimi, jeigu gerai jausis. Tai, kad moterys eina į kursus „atrasti savyje moters“, rodo, kad jos nepasitiki savimi. Šiuolaikiniai žmonės, o ypač moterys, iš visų pusių atakuojami pačių skirtingiausių pranešimų, kokios jos turėtų būti – tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Jeigu žmogus nesupranta priežasčių, iš ko kyla tas spaudimas būti kažkuo, jam tikrai sunku.

Tereikia pamąstyti, ir lengvai įžvelgsime, kad skatinimas grįžti prie „tikrojo moteriškumo“ dažnai yra parankus patriarchalizmui. Tai raginimas nekonkuruoti su vyrais, būti jų guodėja, miegamojo deive. Tai toks užmaskuotas raginimas grįžti į ikifeministinę epochą meluojant, kad tada moterys buvo laimingos. Tačiau tai saviapgaulė – jokie tyrimai nepatvirtina, kad beteisės namų šeimininkės laimingesnės už dirbančias savarankiškas moteris.

„Tikrasis moteriškumas“ susijęs su vartojimo skatinimu: iš moteriškumo gyvena mados, kosmetikos, grožio chirurgijos, dietų ir kiti verslai.

Bėda ta, kad mūsų moterys vis dar velka dvigubą naštą – darbo ir namų ūkio, vyrai geriausiu atveju tik „padeda“ gaminti maistą, tvarkytis, prižiūrėti vaikus. Šiuolaikinis pasaulis seniai yra atradęs kitą kelią – lygių teisių, pareigų ir galimybių. Pajuokausiu: pasaulyje nėra tiek turtingų vyrų, kad visos galėtume tapti nedirbančiomis turtuolių žmonomis. Man atrodo, jog panašių iliuzijų buvo griūvant Tarybų Sąjungai, kai pusšimtį metų Vakarų nematę žmonės įsivaizdavo, kad Vakaruose moterys nedirba, o vaikai nelanko darželių.

Akivaizdu, kad „tikrasis moteriškumas“ susijęs su vartojimo skatinimu: iš moteriškumo gyvena mados, kosmetikos, grožio chirurgijos, dietų ir kiti verslai.

Jei kalbėsime apie literatūrą moteriškumo tema, populiarių knygų, ypač populiariosios psichologijos, pasaulyje daug, bet nebūtinai jose siūlomi receptai yra veiksmingi. Kartais jie būna patrauklūs tuo, kad siūlo utopijas ar aiškias, patogias schemas, kurios, deja, neveikia sudėtingoje mūsų tikrovėje. „Bėgančios su vilkais“ yra poetiška knyga, bet ne gyvenimo vadovas. Jos autorė, būdama Jungo krypties analitinės krypties psichologė, ragina daugiau kliautis savo kūnu, intuicija. Verta prisiminti, kad Jungas kalbėjo apie moterų vyriškąją sąmonės dalį, o vyrų – moteriškąją (vadino atitinkamai animus ir anima).