2011 Vasario 05

Stanislovas Žvirgždas

Stanislovo Žvirgždo vizijos ir nuotykiai

veidas.lt

"Veido" archyvas

“Senamiesčio motyvas”

Paroda “Vizijos”, šiuo metu veikianti Vilniaus fotografijos galerijoje, Stanislovui Žvirgždui šįmet nebus vienintelė: rudenį septyniasdešimtmetį švęsiantis fotomenininkas mąsto ir apie jubiliejinę ekspoziciją, kurioje rodys garsiuosius peizažus. Nors karjeros pradžioje teko ragauti ir laikraščio fotoreporterio, ir ateljė dirbančio portretisto duonos, tačiau nei viena, nei kita neprilygo malonumui žvilgsniu aprėpti horizontą.

O fotografo žvilgsnis, S.Žvirgždo tvirtinimu, ypatingas, nes pastebi smulkiausias panoramos detales. Ir dar spėja įvertinti, kaip jos pakis per keletą “prisitaikymui” būtinų minučių. Negi nebūna taip, kad šedevrą lemtų netikėtas atsitiktinumas? “Tiktai pradedantiesiems”, – atlaidžiai šypteli daugiau kaip šimtą parodų surengęs ir daugiau kaip 220 apdovanojimų fotomeno konkursuose pelnęs pašnekovas. Daugiausiai tų apdovanojimų – už peizažus.

Ranką tiesiantis skeletas

Bet pradėkime nuo linksmų situacijų, kurių fotografo darbe netrūko. Tarkim, pradinė “Vizijų” idėja sieta su vyro ir moters pėdomis, kurios tarsi Adomo ir Ievos paliktas ženklas “nutipentų” visomis šio ciklo fotografijomis. “Su žmona stojomės į juodą tušą, o tada, šiek tiek nuvarvinę kojas, lipome ant balto vatmano lapo. Pėdas gavau, bet abu dar gerą mėnesį juodais padais vaikščiojom”, – prisimena S.Žvirgždas.

Tik kur fotografijose pėdos? “Ogi susikabinau jas dirbtuvėje ant sienos ir kuo ilgiau žiūrėjau, tuo bjauresnės man rodėsi. Dar viename kataloge aptikau panašų rusų fotomenininko darbą: irgi pėdos, obuolio graužtukas – žodžiu, tos pačios Adomo ir Ievos temos variacija. Tuomet atmečiau pradinę idėją kaip nevykusią”, – aiškina meistras.

Prie “Vizijų” jis grįžo tik po gerų penkerių metų, išgyvenęs Sausio 13-osios naktį: “Namie tąsyk nakvojau vienas, žmona buvo išvykusi į senelio laidotuves Rusijoje prie Tulos. Vakare pasivaikščiojęs minioje prie Seimo, nakvoti grįžau į Naująją Vilnią, bet dorai užmigti nepavyko – snūduriuodamas regėjau košmarus. Tada ir pamačiau savąsias “Vizijas”, – neslepia Stanislovas.

Dar teko surasti ir nufotografuoti kelias fotomontažams reikalingas detales, pavyzdžiui, skeleto iš po žemių tiesiamą ranką. “Čia sutiko padėti kolega Petras Katauskas, dirbęs Santariškių ligoninėje. Ten vienoje auditorijoje radome daug stalų ir kampe stovintį žmogaus skeletą. Bet jis buvo pritvirtintas prie kieto pagrindo, nuo kurio atkabinti neišeina. Ką daryti? Guldom skeletą ant vieno stalo, aš su plačiaformačiu objektyvu lipu ant gretimo ir… tuo metu auditorijos duris, kurias pamiršom užrakinti, pasibaisėjęs praveria profesorius kardiologas Algimantas Marcinkevičius. Pasijutom kaip du nekrofilai, sugauti nusikaltimo vietoje… Gerai, kad turėjau pasiėmęs pieštinius “Vizijų” eskizus. Profesorius juos apžiūrėjo ir tarė: “Labai įdomu. Ar galėsite parodyti baigtus savo darbus?” – pasakoja S.Žvirgždas.

O vėliau atėjo kvietimas į Šveicarijoje rengiamą tarptautinę parodą “Septynios didžiosios nuodėmės”. “Vizijų” ciklas jai puikiai tiko, tačiau darbai, kuriems panaudotos Vilniaus katedros skulptūros, tebuvo šeši. “Pagalvojau, kad septintajam tiktų laiminančio Jėzaus Kristaus skulptūra. Prisiminiau vieną tokią Rasų kapinėse. Nuvažiavau, nufotografavau, o grįžęs supratau: apšvietimas ne visai toks, kokio reikėtų. Apskaičiuoju, kurią dienos valandą jis būtų tinkamiausias.

Grįžtu ir savo akimis netikiu: Jėzus stovi be vienos rankos. Tuo metu kaip tik siautėdavo metalo vagys… Suku ratus, žiūriu – ranka į alyvų krūmą numesta. Tikriausiai nulaužę vagys apsižiūrėjo, kad dievulis viso labo iš skardos… Vėliau ranką atgal pritaisė, tik aš negalėjau laukti – sveiką Kristų teko sumontuoti iš dviejų skirtingomis dienomis darytų nuotraukų”, – liudija fotomenininkas.

Dar viena kuriozinė istorija – apie fotografavimą žiemą. “Susirengiau įamžinti Verkių parko. Kadangi gyvenu Antakalnyje, netoli Valakampių tilto, – einu pėsčiomis. Gera valanda kelio. Kai ištraukiu aparatą iš kuprinės, tas, pasirodo, nebeveikia: užšalo baterijos. Ką darysi – pasikeliu megztinį, kišu po juo kamerą ir susigūžęs šildau. O pūga kyla, vėjas, žvarbu… Žiūriu – gidė ekskursantus pro šalį į apžvalgos aikštelę lydi. Ir netoli manęs juos angliškai įspėja, kad štai įjunko vienas toks valkata (suprask – aš) pinigų iš turistų kaulyti. Nors prasmek skradžiai žemę su visu aparatu.

Gerai, kad arčiau priėjusi atpažino: “Oi, ne, čia žymus fotografas, jis pinigų iš jūsų neprašys…” Tada išsitraukiau aparatą ir spėjau jį nuspausti lygiai du kartus, nes vėl užšalo. Bet vienas iš tų dviejų kadrų buvo vykęs”, – laimingą žiemiškos istorijos pabaigą akcentuoja S.Žvirgždas.

Atkaklus konservatorius

“Praėjusiais metais padariau šešis peizažus”, – išdidžiai pareiškia Stanislovas. Mažoka? “Daugiau neišeina. Kitos nuotraukos būna nevertos kolekcijos”, – tvirtina meistras. Ir pasakoja, kaip savo kursantus (o S.Žvirgždas skaito fotomeno paskaitas “Žinijos” draugijoje) vedasi į kūrybinę ekskursiją po Vilnių: “Aš per porą valandų padarau 20–30 kadrų, o jiems pritrūksta 8 gigabaitų talpos skaitmeninės kortelės.”

Kompiuteriu kūrybai Stanislovas prisipažįsta iki šiol nesinaudojantis – juo dirbti taip paprasta, kad net neįdomu. Kadangi laboratorijos nebeturi, ryškina juostas savo namų vonioje. Vėliau rankiniu būdu spausdina ant “tikro” popieriaus. “Gal penki tokie konservatoriai Lietuvoje ir belikome”, – priduria.

Ar peizažuose būna režisūros? “Kartais nulauži sausą tau trukdančią šaką arba pasistengi, kad kompoziciją gadinantį elektros stulpą užstotų medis. Dar tenka surinkti kitų paliktas šiukšles. Tarkim, ant Trijų kryžių kalno nuo alaus butelių kamščių visa žemė “pinigėliais” mirgėjo. Pusvalandį atsiklaupęs rinkau, kad netektų nuotraukos retušuoti. Ir triūsi tokiais atvejais sparčiai, kad geriausios akimirkos nepraleistum. Juk medžių šešėliai su saule gręžiasi kiekvieną minutę”, – aiškina fotografas.

Kodėl įamžintuose gamtos vaizduose – daugiau žiemos ir rudens, o ne vasaros šėlsmo? “Vasara miško peizažui – nedėkingas metas. Labai daug lapų, paslepiančių subtilesnes formas”, – logiškai aiškina pašnekovas.

Vartydamas prieš septynerius metus išleistą savo peizažų albumą, Stanislovas dažnokai atsidūsta: “Štai šių medžių ant Bekešo kalno nebėra – iškirsti. Šis skardis Pūčkorių atodangoje gerokai įgriuvęs – ant jo pernelyg daug vestuvininkų lankosi. Ir keliuko į Belmontą nebeliko – išasfaltuotas, šonuose išvaryti grioviai, sudie žilvičiams…”

Ar būna, kad pažįstamos vietos pasikeičia į gera, o ne į bloga? “Nebūna. Tai jiems atrodo, kad betonuodami apylinkes tvarko, o man – gadina. Juk betonas nuotraukose niekam neįdomus”, – konstatuoja fotomenininkas.

Paskaitos apie senąjį Vilnių

Vasario pabaigoje S.Žvirgždas Prospekto galerijoje ketvirtadieniais pradės skaityti paskaitų ciklą, skirtą istorinėse nuotraukose įamžintam Vilniui. Kiekvienai paskaitai parengtas maždaug šimto iliustracijų archyvas. Jame – ir dabartinėje Katedros aikštėje stovėjęs bronzinis rusų carienės Jekaterinos Antrosios paminklas (su raudono marmuro laipteliais bei imperijos ereliais šonuose), ir medinis Adomo Mickevičiaus paminklas ant kranto ties nūdienos Sporto rūmais, ir dar vienas paminklas, skirtas tam pačiam poetui, kurį laiką stypsojęs dabartiniame Gedimino prospekte, ties sankryža su Vilniaus ir Jogailos gatvėmis. Dar – postamentas tuometinėje Jozefo Pilsudskio (o dabar – Lukiškių) aikštėje, kuriame buvo palaidota lenkų maršalo širdis. Ir, žinoma, Michailo Muravjovo paminklas priešais nūdienos Prezidentūrą, pagarsėjęs tuo, kad buvo slapčia išteptas vilko taukais ir žandarai niekaip negalėjo jo nuo šunų apginti…

“Na, šito tikrai nebūsite mačiusi”, – nuolat kartoja Stanislovas, net trindamas rankas iš pasitenkinimo. Štai pirmieji mūrinukai Turniškėse, suręsti toje vietoje Neryje pradėtos statyti hidroelektrinės inžinieriams. Štai hipodromas, veikęs dabartiniame studentų miestelyje Saulėtekyje. Štai trumpai po Vilnių tevažinėjusi dyzelinė konkė, kurioje arklius buvo pakeitę nuolat gendantys varikliai… O ar žinojote, kad Gedimino pilies bokšte veikė šviesos telegrafas ir cukrainė? Kad Subačiaus gatvėje stovėjo visame mieste garsus šveicariškas sodas – to meto pramogų centras? O kad tarp Aukštųjų ir Žemųjų Panerių ir šiandien galima rasti apgriuvusį geležinkelininkų paliktą tunelį?

"Veido" archyvas

Iš ciklo “Vizijos”

Jei norite ne tik sužinoti, bet ir pamatyti – ketvirtadienio vakarais nepamirškite užsukti į paskaitas Prospekto galerijoje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...