"Veido" archyvas

Teisiamųjų suolas. Pirmoje eilėje iš kairės: H.Goeringas, R.Hessas, J.von Ribbentropas, V.Keitelis, A.Rosenbergas; antroje eilėje: K.Doenitzas, E.Raederis, B.von Schirachas, F.Sauckelis, A.Jodlis

Prieš 65 metus, 1945 m. lapkričio 20 d., Niurnbergo teisingumo rūmuose oficialiai prasidėjo pirmasis Tarptautinio karo tribunolo teismo posėdis. Niurnbergo procesas neturėjo analogų žmonijos istorijoje: pirmąsyk pasaulio jurisprudencijoje buvo teisiami ne pavieniai karo nusikaltėliai, bet visa vyriausybė.

Dar 1942 m. sausio 13 d. buvo priimta Londono deklaracija, kurioje šalių, kovojusių su Vokietija, vyriausybės pareiškė savo tvirtą pasiryžimą imtis visų priemonių, kad karo nusikaltėliai būtų teisiami. JAV karo departamente buvo suformuluota karo nusikaltėlių teismo idėja. Nacistinį režimą pasiūlyta vertinti kaip nusikalstamą organizaciją, o puolamojo, agresyvaus karo kurstymą ir vykdymą vertinti kaip kriminalinį nusikaltimą.

1945 m. birželio 26 d. Londone prasidėjo tarptautinė konferencija, kurios rezultatas – juridiniu Niurnbergo teismo pagrindu tapęs Londono susitarimas. Pariteto pagrindais buvo įkurtas Tarptautinis karinis tribunolas iš SSRS, JAV, Anglijos ir Prancūzijos atstovų, parengti įstatai ir darbo reglamentas. Kaltinimai buvo suskirstyti į tris kategorijas: nusikaltimai taikai; karo nusikaltimai; nusikaltimai žmoniškumui.

Šiek tiek laiko užėmė kaltinamųjų sąrašo sudarymas, mat amerikiečiai į savo sąrašą įtraukė 72 asmenis, o rusų sąraše buvo šimtas pavardžių. Galutinai nuspręsta, kad procesas turi apimti ne daugiau kaip 24 asmenis.

Teismo posėdžiams rengti parinkti Niurnbergo teisingumo rūmai. Pastatą supo sargybinių voros, pirmoji – vokiečių policininkų, po to puslankiu – Amerikos karinių policininkų vora. Beje, įkalintus karo nusikaltėlius saugojo ir lietuviai, tarnavę svetimšalių daliniuose.

"Veido" archyvas

Teismas oficialiai prasidėjo 1945 m. lapkričio 20 d. Pasaulio laikraščių ir žurnalų redakcijos teisme akreditavo 300 žurnalistų, 100 kinofotokorespondentų, 10 dailininkų.

Lietuvos SSR spaudai Niurnberge atstovavo rašytojas Jonas Šimkus. Jis “Tiesai” siuntė straipsnius, kruopščiai rašė Niurnbergo dienoraštį, kuris dabar saugomas Lietuvių kalbos ir literatūros institute.

Įdomu tai, kad 1945 m. gruodžio 13 d. kaltintojas nuo JAV pagarsino 1941 metų raportą apie SS operatyvinės grupės veiklą Lietuvos teritorijoje. Teismui buvo pateikta kaltinamoji medžiaga, pavadinta “Mirties fortas Kaune”, bei dokumentai “Hitlerininkai bandė sunaikinti lietuvių kultūrą” ir “Masinės tarybinių žmonių žudynės Panerių gyvenvietėje”.

Nugalėtojų teisingumas

Priminsime, kad nugalėtojai veikė kaip prokurorai, teisėjai ir budeliai. Niurnbergo teismas neturėjo jokios kitos jurisdikcijos, išskyrus gautą pagal nugalėtojo teisę. Kaltintojai ieškojo tiktai inkriminuojančių dokumentų ir naudojo juos tendencingai. Jie sąmoningai slėpė nuo gynybos dokumentus, liudijančius teisiamųjų nekaltumą. Vokietijos lyderius kaltino “nusikaltimais” pagal įstatymus, kurie buvo sukurpti po tų nusikaltimų padarymo. Todėl Niurnbergo procese vieniems nusikaltėliams teisiant kitus buvo nelengva nuspręsti, kas bus laikoma karo nusikaltimais. Rasta paprasta išeitis – jei tai darė “Ašies” valstybės, o mes nedarėme, vadinasi, tai nehumaniškas, brutalus ir baustinas veiksmas. Parklupdyta, alkana, sugriauta Vokietija buvo bejėgė prieštarauti ir pasipriešinti okupacinių valstybių savivalei.

Trečiojo Reicho vadovai savo kalbose teisme rėmėsi šiais gynybos argumentais:

Vokietija, spręsdama karo ir taikos klausimus, buvo suvereni valstybė, todėl niekas iš šalies negali teisti už tai šalies vadovybės teisme. Tačiau Niurnbergo principai tarptautinį įstatymą iškėlė aukščiau nacionalinio suverenumo;

Niekas negali būti persekiojamas pagal įstatymus, negaliojusius nusikaltimo padarymo momentu. Į šį argumentą teismas atsakė kodifikavęs seniai egzistuojančius tarptautinės teisės principus;

Jie tik vykdę įstatymus. Šis argumentas taip pat buvo paneigtas pagal Niurnbergo principus;

Jie nežinoję, kas vyksta. Tačiau teismas nepatikėjo, kad Vokietijos lyderiai galėjo nežinoti apie beveik 200 koncentracijos stovyklų ir milijonų žmonių žudynes Rytų Europoje;

Jie teisūs, nes nugalėtojai taip pat vykdė karo nusikaltimus. Tačiau teismas nagrinėjo tik kaltintojų pateikiamus kaltinimus.

Tribunolo vykdytojų dviveidiškumas

Kai kurios Niurnbergo misterijos detalės tiesiog pritrenkia tribunolo vykdytojų cinišku dviveidiškumu. Be oficialios sovietų delegacijos, tribunolo darbe dalyvavo ir A.Višinskio vadovaujama Niurnbergo teismo organizavimo vyriausybinė komisija, kurios posėdžio protokolai demaskuoja nešvarią proceso virtuvę. Pasirodo, į komisijos kompetenciją įėjo iš teismo pašalinti klausimus, kurie, pagal sovietinius ideologus, neleistini svarstyti teisme.

"Veido" archyvas

Niurnbergo miesto Teisingumo rūmai, kuriuose vyko Tarptautinio karo tribunolo teismo posėdžiai

J.Stalinas pasiekė, kad Niurnbergo teisme nebūtų viešai svarstomi šie klausimai:

1. SSRS požiūris į Versalio taiką.

2. 1939 m. SSRS ir Vokietijos nepuolimo paktas.

3. V.Molotovo lankymasis Berlyne, J.Ribbentropo lankymasis Maskvoje.

4. SSRS socialinė politinė santvarka.

5. Sovietinės Pabaltijo respublikos.

6. SSRS ir Vokietijos sutartis dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos apsikeitimo gyventojais vokiečiais su Vokietija.

7. SSRS užsienio politika, klausimai, liečiantys sąsiaurius ir tariamas SSRS teritorines pretenzijas.

8. Balkanų klausimas.

9. SSRS ir Lenkijos santykiai.

Tačiau J.Stalinas reikalavo, kad būtų privalomai svarstoma tokia delikati tema, kaip žudynės Katynėje – kaip “vermachto žvėriškumo įrodymas”. Vokiečių atsakomybė už tūkstančių lenkų karininkų nužudymą Katynės miške buvo “įrodyta” Niurnbergo dokumentu SSRS-54. Ir tiktai 1990 m. SSRS vyriausybė pripažino, kad Katynės žudynes surengė ne vokiečiai, kaip buvo “įrodyta” Niurnbergo procese, o sovietų slaptoji policija.

Tikriausiai niekas taip ryškiai necharakterizuoja aiškiai neteisingo teisminio tyrimo Niurnberge, kaip elgesys su buvusiu A.Hitlerio pavaduotoju R.Hessu. Jį nuteisė iki gyvos galvos, nors jis buvo vienintelis iš Antrajame pasauliniame kare dalyvavusių valstybių vadovų, kuris rizikavo gyvybe, imdamasis pavojingo, bet nevaisingo mėginimo sutaikyti abi kariaujančias puses. Jis atvyko į Angliją 1941 m. pavasarį kaip taikos pasiuntinys. Teismo metu nebuvo įrodytas nė vienas jam inkriminuotas nusikaltimas.

Svarbu ir tai, kad Niurnbergo procese teisinį pagrindą įgavo legenda apie 6 mln. neva nužudytų žydų, nors iš tiesų teismas neturėjo ne vieno A.Hitlerio pasirašyto dokumento apie žydų naikinimą (šio dokumento, jeigu jis egzistavo, iki šių dienų niekas nerado, nors pažadėta net milijono dolerių premija).

Nuosprendžiai – po metų

Per visą Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolą teismas surengė 403 posėdžius, kurie tęsėsi net 1100 valandų. Niurnbergo proceso protokolai sudarė 16 tūkst. puslapių, sunaudota 5 mln. popieriaus lapų, kurie svėrė 200 tonų.

Kaltintojai pateikė 2630 dokumentų, gynėjai – 2700. Teismo proceso metu išklausyta tik 240 liudininkų, o tai yra išties mažai tokio masto tribunole. Tiesa, tribunolas priėmė 300 tūkst. “raštiškų liudijimų” kaltinimui paremti. Įrašyta 27 tūkst. metrų garsinės kino juostos, 7 tūkst. fotoplokštelių.

1946 m. rugsėjo 30–spalio 1 d. buvo paskelbti nuosprendžiai. 11 kaltinamųjų nuteisti mirties bausme pakariant, trys – kalėti iki gyvos galvos, keturi – kalėti įvairų laiką, trys išteisinti.

Visiems nuteistiesiems buvo duotos keturios dienos malonės prašymui pateikti. E.Raederis paprašė įkalinimą iki gyvos galvos pakeisti mirties bausme. H.Goeringas, A.Jodlis ir V.Keitelis prašė mirties bausmę pakariant pakeisti sušaudymu. Visi prašymai buvo atmesti.

Mirties nuosprendžio vykdymas patikėtas JAV armijos personalui. Spalio 16 d. kalėjimo sporto salėje susirinko teismą organizavusių valstybių atstovai: kariškiai, du liudininkai vokiečiai, žurnalistai, kunigai, gydytojai – iš viso 42 žmonės.

Kareiviai įvedė iš baimės perbalusį J.Ribbentropą. Netekusį jėgų eksreichsministrą sargybiniai vilkte vilko prie kartuvių. Jis vos sugebėjo ištarti savo pavardę. Sargybinis surišo nuteistojo kojas, o amerikiečių seržantas K.Woodas ant pasmerktojo galvos užmetė juodą maišą ir užnėrė ant kaklo kilpą. K.Woodas neslėpė savo pasitenkinimo, tapęs istorinio nuosprendžio vykdytoju: J.Ribbentropas buvo 348-as jo pakaruoklis.

Kas 20 minučių su tokiomis pat ceremonijomis ant ešafoto lipo vis nauji nuteistieji. Pasmerktieji pasirodė gan gyvybingi: J.Ribbentropas negalėjo atsisveikinti su gyvenimu 10 minučių, A.Jodlis – 18, V.Keitelis – 24. Egzekucija užtruko 103 minutes, tuo užbaigdama ilgiausią žmonijos istorijoje tarptautinį teismo procesą. Pakartųjų kūnai buvo nufotografuoti, nuvežti į Miuncheną ir sudeginti krematoriume, o pelenai išpilti į Izaro upės intaką.

Apibendrinant galima teigti, kad Niurnbergo procesas – tai metraštis, kuriame istorikai gali ieškoti tiesos. Ateis laikas, kai viskas stos į savo vietas, išblės aistros, o kerštas ir neapykanta patenkins savo troškulį.

Šių metų lapkričio 8 d. 45-ame “Veido” numeryje pasirodė P.Stankero straipsnis “Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas – didžiausias juridinis farsas istorijoje”. Jame išspausdintame sakinyje “Svarbu ir tai, kad Niurnbergo procese teisinį pagrindą įgavo legenda apie 6 mln. neva nužudytų žydų,… įsivėlė apmaudi klaida. Šis sakinys turėtų skambėti taip: “… Niurnbergo procese teisinį pagrindą įgavo legenda apie neva 6 mln. nužudytų žydų”.

Atsiprašome.

“Veido” redakcija