Lietuva turi retą galimybę žengti didelį žingsnį demokratijos link. Diskusija dėl dvigubos pilietybės apėmė visą visuomenę – ir eilinius piliečius, ir elitą. Užsakyta ir atlikta bent tuzinas visuomenės apklausų, kuriose Lietuvos piliečiai pasisako, ar sutiktų, kad Lietuvos pilietybė būtų išlaikyta nepriklausomai nuo to, ar pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gyvena Lietuvoje ar negyvena, išvyko iš Lietuvos iki nepriklausomybės atkūrimo ar jau ją atkūrus, turi realių ryšių su Lietuva ar neturi.

Galima drąsiai teigti, kad dvigubos pilietybės klausimas pasiekė visą Lietuvos visuomenę. Visuomenė adekvačiai bet skirtingai suvokia šią problemą ir yra tinkamai pasirengusi referendumui. Vėl vos ne kiekvieno lietuvio šeimoje yra asmenų, kurie dėl pačių įvairiausių priežasčių (dažniausiai ekonominių) trumpesniam ar ilgesniam laikui išvyko iš Lietuvos.

Profesorius Vytautas Landsbergis ragina išgerti šalto vandens ir liautis klaidinus, kad “kažkas pripuolęs Lietuvos pilietybę “atima”. <…> pilietis pats pasirinko kitą šalį iki pat jos pilietybės. Juk dauguma gyvena ir dirba kitur, būdami Lietuvos piliečiais. O būdavo keistuolių, kurie kartu išstumti ir nugyvenę amžių JAV nė neprašydavo ten pilietybės, bet ligi mirties brangino kaip šventenybę lietuvišką pasą”.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasisako už platų dvigubos pilietybės taikymą, nors Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kad tai gali būti tik “atskiri, išimtiniai, ypač reti atvejai”. Ką iš esmės reiškia toks prezidentės pasisakymas už platų dvigubos pilietybės taikymą? Tai tiesiog dar vienas Lietuvos politikų buldozerio žygis per Konstituciją. Kad ir koks didelis visuomenėje prezidentės autoritetas, toks elgesys yra pavojingas. Konstitucijos nepaisymas šiuo atveju leis jos nepaisyti ir kitais atvejais. Tokio precedento pasekmes sunku prognozuoti. Visada atsiras politikų, kurie norės priimti sprendimus, prieštaraujančius Konstitucijai. Atsiras ir toks, kuris sakys, kad galima apeiti ir straipsnį, įtvirtinantį Lietuvos nepriklausomybę ar jos teritorinį vientisumą.

Iš Lietuvos kasdien išvyksta po 130 lietuvių. Ekonominė ir neekonominė emigracija tampa didele grėsme Lietuvos valstybei, pirmiausia čia likusiems ir dirbantiems žmonėms. Mažėjant jų skaičiui Lietuvos valstybės padėtis tik dar labiau komplikuosis. Visa socialinė sistema gali subyrėti kaip kortų namelis, valstybei netekus darbingiausių ir aktyviausių piliečių. Valstybė, kurioje nenori gyventi jos piliečiai, neturi perspektyvų. Į tokią valstybę iš jos emigravusieji dėl ekonominių priežasčių tikrai negrįš. Politikams ir Lietuvos piliečiams reikia ieškoti realios išeities, kaip gelbėti mūsų valstybę. Dvigubos pilietybės įteisinimas šios problemos nesprendžia.

“Kas tas dabartinių emigrantų eiles užpildys ateityje? Ar tai bus rusai, baltarusiai, ar tai bus kinai?” – klausia Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Regina Narušienė. Toks klausimas ne visai korektiškas, nes dviguba pilietybė lietuvių į tėvynę nesugrąžins, be to, teisę jiems bet kada grįžti ir gyventi Lietuvoje numato Konstitucija, nepriklausomai nuo to, turi jie Lietuvos pilietybę ar neturi.

Taigi referendumui visuomenė jau parengta. Ir jo surengimas išspręstų šią problemą konstituciškai. Nereikėtų bijoti, kad Lietuvos piliečiai nepakankamai aktyviai dalyvaus referendume ir jis neįvyks. Neįvykęs referendumas taip pat rezultatas. Jis tiesiog parodytų, kad dvigubos pilietybės problemą išeiviai yra linkę sureikšminti, o Lietuvoje gyvenantys piliečiai jos nelaiko rimta ar nemano, kad tai būtų Lietuvos ateities problemų sprendimas.