Valstybės valdymas per 760 metų neabejotinai pergyveno keliolika lūžio momentų. Nesigilindamas į santvarkų, epochų skirtumus, aš išskirčiau Mindaugo ir Vytauto epochą, kai formavosi pagrindiniai valdymo principai, leidę valstybei gyvuoti šimtmečius, ginti savo gyvybinius interesus ir vykdyti efektyvią užsienio politiką.

Vidaus valdymas buvo kodifikuotas, reformos įgyvendintos priimant esminius dokumentus – LDK Statutus.
Kitas lūžio momentas galėjo būti pertvarkant valdymą, įgyvendinant reformas, modernizuojant valstybę XVIII a. pabaigoje. Neradus reikalingo pilietinio konsensuso, iki galo neįgyvendinus reikalingų valdymo reformų, negalėjo būti efektyvios užsienio politikos, kuri išgelbėtų valstybę nuo žlugimo.
O štai XX a. pradžioje, kuriant Lietuvos valstybę, jau buvo sukurtas pakankamai modernus valstybės valdymo mechanizmas su valstybės tarnyba, Lietuvos vidaus galimybėmis paremtu konkurencingu ūkiu. Bet valdymo ydos pradėjo ryškėti atsisakius demokratinio valdymo mechanizmo, partijų konkurencijos. Be šių komponentų valstybės valdymas negalėjo dinamiškai keistis, atitikti tos dienos reikalavimų, įgyti visaverčio visuomenės pasitikėjimo bei vykdyti efektyvios užsienio politikos.
Atkuriant valstybę XX a. pabaigoje turimas visuomenės pasitikėjimas leido įvykdyti skausmingas, bet būtinas reformas. Atkurtos konstitucinės teisės, tarp kurių esminė buvo nuosavybės teisė. Manyčiau, ir dėl buvusios ūkinės-partinės nomenklatūros įtakos, ir dėl priimtų iki galo neapgalvotų įstatymų nepavyko įvykdyti veiksmingos ir visuomenės interesus atitinkančios valstybinės nuosavybės valdymo ir privatizavimo reformos. Bet per pastarąjį dvidešimtmetį valstybės valdymas, nors ir buksuodamas, reformavosi įgyvendindamas europinius bei demokratinėms valstybėms būdingus standartus. Didžiausias reformų lokomotyvas buvo narystė Europos Sąjungoje.
Per pastaruosius ketverius metus buvo akcentuojama Vyriausybės, kaip vykdomosios institucijos, atsakomybė, nustatyta ministrų atsakomybė pagal valdymo sritis. Pertvarkyta valstybinių įstaigų atskaitomybė arba tiesiogiai Vyriausybei, arba ministrui. Atsisakyta dubliuojančių institucijų bei tęsiama valstybinių įmonių pertvarka, kad jų veikla valstybei būtų ekonomiškai naudinga. Teritorinio valstybės valdymo funkcijos labiau patikėtos savivaldybėms, kartu panaikinant apskričių administracijas.
Siekiant esminių pokyčių strateginėje srityje ir įgyvendinant energetinio saugumo politiką, pasitvirtino Energetikos ministerijos įsteigimas. Siekiant mažinti neigiamų reiškinių (šešėlinės ekonomikos) įtaką, buvo pasiektas naujas institucijų bendro darbo etapas – pradėta dalytis turimomis galimybėmis: informacinėmis bazėmis, techninėmis priemonėmis… Tai skatino ir finansinių išteklių trūkumas.
Deja, visuomenės pasitikėjimo stoka, biurokratizmas bei korupcija stabdo valstybei ir piliečiams reikalingas reformas. Todėl ateityje formuojant viešąją tarnybą turėtų dalyvauti visuomenės atstovai, turėtų būti skatinamas atsakingiausių pareigūnų parinkimo viešumas, kad piliečiai žinotų ir dalyvautų renkant prokuratūros, teismų vadovus.