- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Alio Balbieriaus ledlaikių kontrastai

Autorius: veidas.lt | 2016 10 13 @ 07:00 | Kultūra | No Comments

A.Balbierius

Per Lietuvą keliauja fotomenininko, poeto, gamtininko Alio Balbieriaus paroda „Ledo inkliuzai“. Iš Vilniaus į tėviškę Biržuose pasitraukęs gyventi menininkas „Veidui“ pasakoja apie kultūros, turizmo ir politikos pižonus, kurie, išstumdami pirmeivius idealistus, su pasimėgavimu murkdosi blizgančiose paviršiaus putose.

 

Renata BALTRUŠAITYTĖ

 

Norėjo Alis užšaldyti Beethoveną, bet nepavyko. Pusseserė muzikantė, dabar apsistojusi Kanaruose, pagailėjo būsimam meno kūriniui dailiai apdegusio retro leidimo partitūros viršelio. O Biržuose Alis tegavo apiplyšusį akordeono pradžiamokslį. Vieną jo lapą ir padengė permatoma ledo patina, nes viliojo muzikos, įkalintos tyloje, metafora.

Stingstanti muzika parodoje šaukia ir iš apledėjusio vaikiško saksofono, laiko apnašų patamsinto trimitų vario, iš sukapotą gyvatę primenančio nareliais išnarstyto fagoto… Ledai atitirps, tik ar bebus kam sujungti fragmentus ir klausytis muzikos?

Arba kitas kontrastas: raudoni aitrieji pipiriukai įkalinti „ledlaikyje“ – smėlio laikrodžio formos ledo gabale. Šaltis prieš aistrą, o gal širdies nuoskaudas simbolizuojantį deginantį aštrumą. Krūva pipiriukų dailiai nugulę apačioje, viršuje belikę vos keletas. Kaip ir geležinės grandinės ovalų kitame „ledlaikyje“… Laikas tirpsta, graužatis ir grandinės lieka.

 

Kai griovių kasti nebereikia

A.Balbieriaus darbai

Vis dėlto pats ryškiausias kontrastas – Alio veidas, tiesiog švytintis visų šių liūdnų metaforų fone. Ir ne nuo pipiriukų skaičiavimo, o nuo noro išgyventi dar ir dar vieną gyvenimą, kad vieną iš jų galėtų skirti rašytojavimui, kitą – fotografijai, trečią – kelionėms, ketvirtą – dailei, penktą – paukščių stebėjimui. Nes viename gyvenime pašnekovas jau sunkiai besutelpa.

„Daug metų esu laisvas menininkas: gyvenu, kaip noriu, ir darau, ką noriu. O tai yra didelis dalykas. Nors sovietiniais laikais praėjo gražiausi mano kartos metai, bjauriai pasijuntu galvodamas, kad didžiąją gyvenimo dalį praleidau už geležinės sienos, – pasakoja A.Balbierius. – Pernai pirmą kartą su dukra, grafike Goda, aplankėm Prado muziejų Madride. Boschas, Bruegelis, Rafaelis per dvi valandas nokautuoja bet ką… Einu ir galvoju: jaunystėje, domėdamasis menais, mielai būčiau kasęs griovius, kad susitaupyčiau kelionei į Madridą. Tik jokie grioviai išvažiuoti tada nebūtų padėję… Todėl keliauju dabar, nes dar noriu suspėti kažką pamatyti.“

Bet, sakau, daugybė šešiasdešimtmečių apskritai nebemato prasmės kažkur keliauti. Jie būna pavargę nuo vienas į kitą panašių miestų su savo rotušėmis, stotimis ir krantinėmis, nuo prošal šmėžuojančių veidų, kuriems esi įdomus tik kaip potencialus pirkėjas ar klientas, pagaliau nuo atvirukinių peizažų, kurių pilnas namų internetas. Taigi kuriam galui kažkur belstis? Ir dar su fotokameromis, nors puikiai žinai, kad neturėsi laiko vienoje vietoje savaitėmis tykoti tokio kadro, kokio norėtum, vadinasi, esi pasmerktas atsitiktinumų srauto klaidoms ir „netyčiukams“. Kaip ir tūkstančiai kitų serijines kameras apsikabinusių keliautojų…

Bet Alis atremia skepsio ataką: „Man susidarė priešingas įspūdis: visi visur keliauja. Visur mirga kelionių įspūdžių ženklai ir tekstai, nors tik nedidelė jų dalis verta aplinkinių dėmesio. Ir mano kartos keliauninkų netrūksta. Pamenu, viename literatūros vakare poetas Antanas A.Jonynas, paklaustas, kuo norėtų būti, jei nerašytų eilėraščių, beveik nesusimąstęs atsakė: „Norėčiau būti keliautojas.“ Jis ir poetu būdamas keliauja nemažai.“

 

Jeigu Indija būtų girta kaip Rusija

A.Balbierius. Buda ir beždžionė
Savęs patyrusiu keliautoju A.Balbierius vadinti nedrįsta, nors jau du kartus viešėjo Indijoje ir netrukus ruošiasi ta pačia kryptimi kelti sparnus trečią kartą. Sako, tam ypatingų taupymų nereikia: lėktuvų bilietai į abi puses atsieina 500-600 eurų, panašios sumos, jei nesirinksite prabangių viešbučių, turėtų pakakti ir dviejų mėnesių pragyvenimo bei transporto išlaidoms pačioje Indijoje. Tad šią šalį Alis vadina „draugiška“ plonesnės piniginės lietuviams.

„Nebuvau tas žmogus, kuris Indijoje ar Tibete ieškojo dvasingumo arba Šambalos, kaip mano jaunų dienų bičiuliai Jurga Ivanauskaitė ir Paulius Normantas. Vis dėlto pirmą kartą vos atskridę į Delį su pusbroliu Giedriumi, gerokai labiau nei aš patyrusiu keliautoju, iškart patraukėme į Dharamsalą. Ten buvo nyku ir šalta, bet kaip galėjau atsispirti pagundai, jei buvau stovėjęs piketuose už Tibeto laisvę prie Kinijos ambasados Vilniuje“, – pasakoja A.Balbierius.

Atgimimo laikais trejus metus paaukojęs žaliųjų judėjimui ir neblogai susipažinęs su ekologinėmis ideologijomis, Alis pritartų giliosios ekologijos pradininko norvegų filosofo Arne Naesso teiginiui, kad budizmas – kone vienintelė pasaulio religija, galinti išgelbėti pasaulį, nes ji kupina pagarbos gyvybei. Ir tos pagarbos ypač daug hinduizme, nors patys indai to nesureikšmina. Užtat atvykėliai stebi, su kokia meile vietiniai lesina balandžius ir šeria burundukus primenančias voveraites, kaip parkuose laisvai vaikštinėja karvės, kurioms negresia virsti pieno mašinomis ar kepsniais, ir matydami tai patys pasijunta geriau.

 

Budizmas – kone vienintelė pasaulio religija, galinti išgelbėti pasaulį, nes ji kupina pagarbos gyvybei.

 

Tačiau ar Indija pamažu nevirsta didžiuliu, vakariečiams skirtu komerciniu SPA, į kurį vykstama gelbėtis nuo persirijimo ir depresijos? „Visada paskui pirmeivius traukia būriai pižonų, kuriems užtenka pasimurkdyti paviršinėse putose. Didžiulėje šalyje kiekvienas renkasi tai, ko jam reikia. Aš žmonių knibždančioje Pendžabo sikhų Amritsaro Aukso šventykloje pajutau tokį pasaulio vienį, kokio Lietuvoje niekur nepajusčiau. Niekada neturėjau minties iš Lietuvos emigruoti, bet sugrįžus iš Indijos Vilnius man pasirodė tuščias.

 

Niekada neturėjau minties iš Lietuvos emigruoti, bet sugrįžus iš Indijos Vilnius man pasirodė tuščias.

 

O ką jau kalbėti apie tėviškės sodybą prie Biržų, kurioje gyvendamas galiu savaitę kito žmogaus nematyti, nebent pravažiuojančią kaimyno mašiną“, – lygina A.Balbierius.

Prisipažįsta kartais pagalvodavęs, kuo pavirstų Indija, jeigu jos gyventojai vartotų tiek alkoholio, kiek rusai arba lietuviai: juk ten ir taip baisu vaikščioti gatvėmis, kuriose beveik nėra šviesoforų. Tačiau kol kas alkoholiu prekiaujančių krautuvių ten gerokai mažiau nei pas mus, alkoholikų irgi reta, ir tie patys, panorėję viešoje vietoje truktelėti iš kakliuvos nusipirkę butelį, rūpestingai vynioja jį į laikraštį. Per tris Indijoje praleistus mėnesius viešoje vietoje keliautojai matė tik vieną įkaušusią kompaniją, ir ta pati buvo universiteto dėstytojų, traukinyje šventusių Naujuosius metus.

Kaip fotografą Indijoje keliautoją sudomino „Coca-Cola“ reklamos: didžiuliai plakatai, neretai nudriskę nuo senumo, ir bedančiai Himalajų senukai ar besiganančios ožkos jų fone. Vaizdai, be žodžių bylojantys apie Indijos globalizaciją ir vesternizaciją.

 

Nebereikalingi nei valdžiai, nei mafijai

Iš ledo inkliuzų
Iš įvairių ekologinių judėjimų A.Balbierius senokai pasitraukė pamatęs, kaip žaliuosius iš jų išstumia karjeristai ir prisiplakėliai. Lietuvos žaliųjų partija antrajam gyvenimui prikelta visai kitų žmonių, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungoje viršų ima valstiečiai, nors jos sąraše rasite ir kelis idėjinius žaliuosius. Tačiau stebint, kaip Biržų krašto ūkininkai savo laukus purškia programose jokių ekochemija 7–8 kartus per metus, pati valstiečių ir žaliųjų bendrystė Aliui pradeda kelti abejonių.

Užtat jis neabejoja, kad jei vieną negražią dieną Europoje įvyktų stambi ekologinė katastrofa ir ES politika rezonansiškai pakryptų žaliųjų pusėn, visos pagrindinės Lietuvos partijos kaipmat „pažaliuotų“, nors dabar jų loginių iniciatyvų su žiburiu nerasi. Net apie gamtos apsaugą nebekalbame – vien apie aplinkosaugą, tuo objektyviai pripažindami, kad saugome ne gamtą, o tai, kas iš jos liko, kas vienaip ar kitaip jau pažeista ar sunaikinta. Ton pačion Aplinkos ministerijon dabar priversti bėgioti ir gamtininkai, ir statybininkai, nors dar atgimimo aušroje žalieji stengėsi atskirti šias dvi sritis, kad joms nereikėtų glaustis po vienu valdžios stogu.

„Žalieji mūsų valstybėje kone išnaikinti, nes jie nereikalingi nei valdžiai, nei mafijai. Politikai, žadamą ateities gerovę tebesiejantys su ekonominiu augimu, juos vaizduoja arba kaip kenkėjus, stojančius skersai visiems naudingiausio kelio, arba kaip Rusijos agentus. Štai konservatoriai rinko parašus prieš Astravo atominę jėgainę, kaip prieš grėsmingą blogį, esantį per arti Vilniaus, tačiau tuo pačiu metu atkakliai stūmė „gerosios“ Visagino atominės elektrinės projektą. Kaip tokią veidmainystę žmonėms suprasti?“ – klausia A.Balbierius.

 

Žalieji mūsų valstybėje kone išnaikinti, nes jie nereikalingi nei valdžiai, nei mafijai.

 

Šiandien kone labiausiai ekologijai pasitarnauja technologijų pažanga, tačiau ta pati pažanga trumpina naudojamų įrenginių amžių, verčia pirkti vis naujus daiktus, didindama atliekų kiekį. O tai nusikaltimas prieš Žemę. Taip, taromatų sistema leido gerokai sumažinti aplinkoje pasklindančių pakuočių kiekį, tačiau naivu tikėtis, kad taromatai pajėgs išspręsti visas gamtosaugos problemas.

Apie seną veidrodėlį
„Ekologinis raštingumas – tai visų pirma pačios gamtos rūšių pažinimas. Ar daug lietuvių šiandien pajėgtų išvardyti ir atpažinti bent šimtą paukščių, vabzdžių ar medžių rūšių? Be to gamtoje jaučiamės kaip beraščiai, nemokantys seniausių ir svarbiausių rašmenų“, – dėsto Alis.

Ir pamena, kad jam augant vasarą kaimuose sukiodavosi daug vaikų, kurie mokyklines atostogas leisdavo žvejodami, uogaudami, dviračiais keliaudami po apylinkes. Dabar net ir vasaromis ten retai besutiksi jaunimo – jeigu atvažiuoja, tai lindi kambariuose prie savo kompiuterių.

„Nepaisant to, nepriklausomybės laikotarpiu pasiekta pažanga ekologijos srityje yra didžiulė. Kai prieš 26 metus lankiausi Kalifornijoje, patyriau šoką sav o akimis išvydęs veikiančius saulės kolektorius, energiją taupančias lemputes, iš atliekų biodujas išgaunančias įmones ir daugelį kitų dalykų, apie kuriuos Lietuvoje dar nė kalbama nebuvo. Prireikė beveik dviejų dešimtmečių, kol tos technologijos pasiekė mūsų kraštus“, – prisimena pašnekovas.

Poetinės prigimties neišmuši

Menininko sodyboje aptiktumėte gal pusę tonos įvairiausių rakandų: surūdijusių geležų, senų baldų, keistos konfigūracijos šakų ir dar daug ko, ką racionalus šeimininkas seniai būtų sudeginęs arba išgabenęs sąvartynan. Užtat visas šis retkarčiais perkratomas lobynas praverčia koliažams ir meninėms fotografijoms.

„Jei būčiau labai turtingas, įsigyčiau specialų šaldytuvą „Ledo inkliuzų“ originalams eksponuoti. Fotografija šiuo požiūriu tėra patogi priemonė, leidžianti kitiems parodyti laikinus objektus, kurių kitaip nepavyksta išsaugoti“, – pasakoja Alis.

Ledo kompozicijas jis dėlioja žiemą, semdamas šalia plytinčio tvenkinio vandenį ir „bendraautoriumi“ pasitelkdamas lauke tvyrantį šaltį. Kai šis atlieka savo darbą – ateina eilė fotografo sprendimui, koks fonas perregimam asambliažui būtų tinkamiausias. Dažniausiai pasitelkiamas įšalusias detales paryškinantis juodas pagrindas: tai gali būti, pavyzdžiui, tamsios faneros atplaiša arba juodos polietileno plėvelės gabalas. Tada belieka sulaukti tinkamos natūralios šviesos, nes su lempomis triūsti buvęs gamtininkas ne mėgėjas.

„Turėjau nekuklią idėją kurti fotografijų seriją „Daiktų užkalbinimas“, kurioje tiktų ir natiurmortai, ir abstrakcijos, ir šaldyti, panardinti ar uždegti objektai. Žaidžiau su skandinamais nuspalvintame vandenyje daiktais, bet nieko gera iš to neišėjo. Nedaug tepavyko išspausti ir iš piromanijos. O štai ledas, kadaise Vilniaus Verkių parke pastebėjus gražiai įšalusias šakeles, „užkabino“. Tai ir buvo „Ledo inkliuzų“ pradžia. Pats suprantu, kad nuotraukose apstu simbolių ir pseudofilosofinių metaforų, tačiau poetinės savo prigimties juk neišmuši“, – pripažįsta Alis.

Ledlaikis I
Ledlaikis II
Savo malonumui gamtą fotografuoja iki šiol, nors žino, kad natūralus gamtos grožis nuotraukose linkęs subanalėti. Kartu su Vladu Braziūnu buvo surengęs kolegų rašytojų portretų parodą Biržų pilyje, bet nelaiko savęs portretistu: tiesiog norėjosi dar vieną žanrą išbandyti. Vis dėlto netapo „teroristu“, nuolat pleškinančiu visus literatūrinių sambūrių dalyvius.

Nesiuntinėjo savo nuotraukų ir į tarptautinius konkursus, taigi neturi diplomais apdovanotų fotografijų: ir pasitikėjimo pritrūkdavo, ir nereikalinga visa tai atrodė. Bet ir be diplomų kiekvieną savaitę internetu sulaukia maždaug dešimties kvietimų dalyvauti įvairiose parodose. Pasinaudoja vos vienu kitu, nes įsisukti biurokratiškon projektinių anketų karuselėn irgi nemato prasmės. Savo fotografijų ciklus smalsuoliams pristatinėja feisbuke, kuriame profilio turinį tvarkyti paprasčiau nei atskiro tinklalapio.

„Nesu pakankamai „įkultūrinęs“ savo vizualinės kūrybos, man įdomesnis pats procesas. Iki šiol fotografuoju ne tik skaitmeniniais, bet ir juostiniais fotoaparatais – „Nikon“ ir „Horizont“. Panoraminę „Horizont“ kamerą netgi tampiausi ant kaklo po Indiją ir Nepalą“, – neslepia A.Balbierius.

Skaitmeninė fotografija menininkams – jau pernelyg nuobodžiai sterili. Išmaniosios kameros su įdiegtomis programomis išdailina vaizdą labiau, nei fotografas to pageidauja. Netgi užteršus matricą gautus vaizdus nesunkiai įmanoma išvalyti. Todėl meninių ambicijų turintys jaunuoliai vis aktyviau grįžta prie juostinių fotoaparatų, toleruojančių žmogaus klaidas. Juostinės fotografijos savo ruožtu tampa artimos meninei grafikai, nes fotomenininkai, padarę ribotą kiekį sunumeruotų ir pasirašytų juostinio kadro atspaudų, negatyvus dažnai sunaikina. Gal tų atspaudų būtų daugiau, jei egzistuotų stipresnė fotografijos kūrinių rinka ir turėtume daugiau jais besidominčių kolekcininkų. Tačiau realybė kitokia: Europoje už meninę fotografiją prašoma vidutiniškai 250 eurų, o Lietuvoje ir 100 eurų pirkėjas nesutinka mokėti.

„Aišku, galima pardavinėti ir po 10–20 eurų, bet ar verta tiek nusipiginti? Verčiau leidžiu sau malonumą atspaudą padovanoti, jei matau, kad mano darbas žmogui tikrai patinka“, – sako A.Balbierius.

Kad sviestas nebūtų sviestuotas

Nors „Ledo inkliuzai“ – žinomo poeto fotodarbų paroda, nesitikėkite šalia nuotraukų aptikti poezijos posmų: dažna nuotrauka parodoje apskritai neturi pavadinimo, jį atstoja vaizduotės aliuzijoms pralaidi XXX tvorelė.

„Kai fotografas leidžia savo poezijos knygą – tikėkis silpnų eilėraščių, kai poetas iliustruoja knygą savo fotografijomis – lauk prasto vaizdo. Visiems žinomas dėsnis, tad, nors ir nesijaučiu nė vienoje iš tų sričių mėgėjas, leisdamas poeziją stengiuosi savo knygų neiliustruoti. Bet kartais leidyklos išprašo nuotraukų taupumo sumetimais – kad netektų papildomai mokėti iliustratoriui. Vis dėlto pastaruoju metu, kad sviestas nebūtų sviestuotas, daugiausiai bendradarbiavau su dailininke Ula Šimulynaite“, – pasakoja Alis.

Kaip apibūdintų kultūrinį gyvenimą šiauriniame Lietuvos pakraštyje, kuriame praleidžia daugiausiai laiko? Pašnekovas svarsto, kad provincijos kultūroje randasi daug potencialiai vertingų reiškinių, tik juos reikėtų kilstelėti į profesionalesnį, konceptualesnį lygį. Ir to dažniausiai niekaip nepavyksta padaryti, nes tenkinamasi bendruomenei lengviau suvokiamais kriterijais. Iš to kyla drastiški pristatomo meno kokybinio lygio skirtumai, kokių sostinėje nebeišvysi.

„Daugiausiai publikos sutraukia gastroliniai teatrų spektakliai – juose ir be ypatingos reklamos nelieka tuščių vietų. Tačiau knygų pristatymų ar parodų organizatoriams tenka gerokai paplušėti. Pats per Biržų miesto šventę inicijavau kraštiečio, garsaus tapytojo Algirdo Petrulio paveikslų parodą, tačiau negalėčiau pasigirti, kad ji sulaukė didesnio dėmesio“, – prisimena A.Balbierius.

Antra vertus, interneto amžiuje provincijos sąvoka nyksta, nes ir pats menininkas panorėjęs savo namuose „užsuka“ pasmalsauti į garsiausias Niujorko ar Paryžiaus galerijas. Pasaulis atviras, jei tik turi pakankamai energijos jį jausti ir matyti.

 

Visą savaitraščio Veidas numerį skaitykite ČIA


Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/alio-balbieriaus-ledlaikiu-kontrastai

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.