Ministrų kabineto nariams pavyko realizuoti vos kas ketvirtą sau išsikeltą prioritetinį uždavinį.

Permainų koalicija ir jos Vyriausybė de facto jau baigė savo darbą, kad ir kas iš jos liktų po koalicijos brolžudystės. Rinkimų metais ir taip būdavo daugiau priešrinkiminės agitacijos nei atsakingo darbo, o šįsyk dar prisidės interpeliacija vidaus reikalų ministrui Raimundui Palaičiui, inicijuota koalicijos brolių konservatorių, taip pat diskusijos dėl pirmalaikių Seimo rinkimų. Tad daug racionalių darbų laukti nebeverta ir galima jau dabar susumuoti Ministrų kabineto darbus.
2008 m. lapkričio pabaigoje tuomet dar pretendentų į ministrus „Veidas“ paprašė įvardyti tris prioritetinius uždavinius, kurių atlikti jie ir eina į Vyriausybę. Deja, šiandien akivaizdu, kad tarp siekių ir rezultatų – praraja.
Tuomet kėlėme klausimą, ar gali ištraukti iš krizės debiutantų Ministrų kabinetas, mat trečdalis jo – neautoritetingi, neprognozuojami, nes nebuvo vadovavę net bent kiek didesniam kolektyvui. Šeši iš keturiolikos kadenciją pradėjusių ministrų poste neišsilaikė. Finansų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų vedlių neliko Vyriausybę iš naujo tvirtinant po prezidento rinkimų. Ūkio ministras Dainius Kreivys paslydo dėl privačių ir viešųjų interesų konflikto, paskyręs ES paramą savo mamos įmonei. Užsienio reikalų ministrą Vygaudą Ušacką dėl nuomonių skirtumo nušlavė prezidentė Dalia Grybauskaitė, nors jai taip ir nepavyko eliminuoti apsaugos ministro Gedimino Kazlausko, kad ir kiek ji viešai įrodinėjo, jog jis netinkamai atlieka savo darbą. Remigijų Vilkaitį iš kultūros ministro posto atšaukė pati jį delegavusi Tautos prisikėlimo partija. Sveikatos apsaugos ministerijai vadovavęs Algis Čaplikas pats atsistatydino dėl pavaldinio korupcijos skandalo. Tad šiandien šešiais iš penkiolikos atvejų tenka vertinti nebe tų, kurie prisiėmė įsipareigojimus kadencijos pradžioje, konkrečių darbų rezultatus.

Vertintini ne norai, o rezultatai
Kai kurių ministrų užmojai buvo kukloki ir sunkiai pamatuojami, bet kai kurių –  neadekvatūs realybei. Štai ministras pirmininkas Andrius Kubilius šventai tikėjo, kad Lietuva pagal korupcijos lygį bus tarp dvidešimties skaidriausiųjų, nors šiandien yra vos 50-a.
Vis dėlto A.Kubilių reikia pagirti kaip krizės įkarštyje sugebėjusį suvaldyti valstybės finansus kur kas geriau nei daugelis kitų ES valstybių premjerų. Nors valstybės skola ir ūgtelėjo 2,4 karto, bet prie to nemažai prisidėjo jo pirmtako duoti įsipareigojimai ir būtinybė grąžinti ankstesnes skolas, o dabar skolos augimo tempai lėtėja. A.Kubilius pats asmeniškai bandė atverti verslui eksporto duris į autoritetingas užsienio kompanijas. Jis pirmas per 22-ejus nepriklausomybės metus išdrįso imtis energetikos pertvarkos, nors ir nespėjo pasistūmėti, kiek buvo užsimojęs.
Deja, premjeras padarė ir nedovanotinų klaidų: naktine mokesčių reforma pritrėškė privatų sektorių, neįgyvendino esminių viešojo sektoriaus reformų, ne be jo asmeninio indėlio užviręs FNTT skandalas ant kortos gali pastatyti energetikos projektų įtvirtinimo šansą.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.