Modernūs laikai save pažįsta apklausomis: jei tik nori ką naujesnio sužinoti, paklausia kokio tūkstančio išrinktųjų, ir voila – viskas atsiveria kaip anoji tūkstančio naktų ola, pilna gėrybių. Tik imk ir naudokis.

Šiomis savaitėmis sužinojome, kad lietuviai nemėgsta verslo ir vos per dešimt procentų jų norėtų jo imtis patys. Tiesa, po kelių dienų patyrėme, kad jauni žmonės to verslo dar ir kaip trokšta, tad paklausus kitaip, jau apie 90 proc. sakosi ketinantys mokslus baigę tapti verslininkais, ir ne bet kokiais – jie dirbs grožio industrijoje, moderniuose IT laukuose, komunikuos ir gražins pasaulį. Na, matyt, bus visai kaip tos verslininkės, nežinia kodėl dažniau jaunos ir labai gražios merginos, mėgstančios įvairius šokių projektus, ar tie kostiumuoti berniukai, besiblaškantys brangiomis mašinomis.
Tokios išties nieko nesakančios apklausos, kai klausiama nežinia kaip suformuluotų klausimų, o svarbiausia iš konteksto ištraukiama žinia yra ta, kurią norisi girdėti, nors ir yra mokslinis nonsensas, vis dėlto taip kuria tariamo žinojimo erdvę, kurią labai nesunku transformuoti į a priori žinomas išvadas. Tad jei jau 90 proc. Lietuvos žmonių nenori būti verslininkais, tai, žinoma, jie yra išlaikytiniai, taip ir žiūrintys, kur kokią pašalpėlę susižvejojus.
Tiesa, gerokai įdomesnis klausimas būtų, o kiek normalioje, modernioje, ir dar deklaruojančioje aukštųjų technologijų siekį valstybėje tų verslininkų turėtų būti? Arba kiek, pavyzdžiui, lietuvių galėtų imtis kepyklų verslo miesteliuose, kurių centrinėje aikštėje šonais stumdosi “Maxima” su “Norfa”? Koks tikėtinas tokio verslo pelningumas? Ar bus įmanoma iš jo išgyventi? Ar panašiu atveju turėtų būti orientuojamasi į šeimos verslą, o gal, kaip mato jaunimas, išties tegul bandeles kepa motina “Maxima”, kuri visada šalia, o jau būsimi verslininkai orientuosis į grožio industriją.
Klausti ar net ironizuoti būtu galima be galo, tačiau gal pažiūrėkime, ką apie Lietuvos verslą kalba įtakingos tarptautinės apklausos, pavyzdžiui, ta, kuri nustato šalių konkurencingumo reitingą. Priešingai nei įprasta visa žinančioje, nors menkai išsilavinusioje Lietuvos informacinėje erdvėje, čia šalies konkurencingumo plėtra nesuvokiama kaip išimtinė verslo dovana. Konkurencingumas, pasak Pasaulinio konkurencingumo tyrimo, tai institucijų, ekonominės politikos ir kitų veiksnių, nustatančių šalies produktyvumo lygį, visuma. Tad nors verslas ir svarbi šalies gyvenimo grandis, jo vaidmuo kuriant šalies gerovę nepranoksta daugybės kitų gyvenimo sričių – švietimo, sveikatos apsaugos, teisinės sistemos, darbo rinkos kokybės, vartotojų sumanumo ar šalies transporto kokybės svarbos. Konkurencinga ekonomika, o tai reiškia ekonomika, kuri turi bent jau teorinę galimybę užtikrinti savo piliečių gerovę, yra tokia ekonomika, kai vienodai vertinamos visos veiklos sritys, aiškiai suvokiant, kad tik jų dermė suteikia ūkiui galimybę augti stabiliai ir užtikrinti adekvatų piliečių gyvenimą.
Pati pirmoji konkurencingumo atrama (beje, turinti ir didžiausią rodiklių skaičių) – tai institucinės valstybės sąrangos kokybė. Šioje srityje Lietuva gali pasigirti keturiais konkurenciniais pranašumais: labai menkomis verslo sąnaudomis, kurios atsiranda dėl terorizmo grėsmės, menkomis verslo sąnaudomis, kurias sukelia nusikalstamumas ar organizuotas nusikalstamumas, taip pat savo bendrovių valdymo kokybe. Išskyrus pastarąją, kitas vargu ar priskirtume prie verslo nuopelnų, tai jau greičiau taip visų nemėgstamo viešojo sektoriaus nuopelnas.
O va vertinant paties verslo institucinius bruožus padėtis prastesnė: gerokai žemesnis nei šalies konkurencingumo lygis (2011 m. Lietuva iš 142 šalių užima 44 vietą) yra rodiklis, nurodantis verslo etikos lygį (66 vieta), mažųjų akcininkų teisių apsaugos lygį (89 vieta) ar audito kokybę (47 vieta). Santykinai žemas rodiklis, kuris apibrėžia kyšių davimo dažnumą (53 vieta), irgi nurodo ne vien valstybinio sektoriaus, bet ir verslo etinę kokybę. Nors galima aiškinti, kad toks tokį pažino ir draugu pavadino, arba visi esame iš tos pačios sovietinės balos, vis dėlto matyti visuomenę kaip verslo išlaikytinių sankaupą ir yra tas realusis veikiantis sovietizmas, kai tik viena klasė visą gėrį kūrė.
Masinis nepasitikėjimas politikais (viena silpniausių Lietuvos konkurencingumo grandžių ir vos 110 vieta) irgi nemenka dalimi inspiruotas tam tikros verslo dalies organizuojamo politikų ir įstatymų pirkimo.
Priešingai, nei įprasta pateikti Lietuvos viešojoje erdvėje, vertinant iš tarptautinės varpinės, darbo rinkos efektyvumas Lietuvoje nėra toks jau prastas, na, o darbo užmokesčio nustatymo lankstumu (8 vieta) gerokai pranokstame daugelį pirmo dešimtuko valstybių.
Dvigubai aukštesnė nei bendras šalies reitingas yra ir 22 vieta už darbo užmokesčio ir darbo našumo santykį. Tiesa, labai atsiliekame (117 vieta) protų nutekėjimu bei įdarbinimo ir atleidimo iš darbo procedūromis (irgi 117 vieta). Apie protų nutekėjimo grėsmę valdžia nekalba, tarsi tai būtų tik oponentų sapalionės, o jei anuos protus ir prisimena, tai tik kaip užsienio investicijų vilionės elementą. Supaprastintos įdarbinimo procedūros, siekiant įvykdyti visas verslo svajones, skelbiamos pagrindiniu Andriaus Kubiliaus kabineto darbo tikslu ir vėl kurpiant naujus nacionalinius susitarimus, ir jei Lietuvos žmonės nuolankiai sutiks su visomis darbo rinkos liberalizavimo naujovėmis, tai greitai protų ir rankų nutekėjimas iš šalies bus dar aktyvesnis.
Pažymėtinai kuklus ir darbuotojų bei darbdavių bendradarbiavimo lygis (taip, taip, toks rodiklis taip pat skaičiuojamas nustatant bendrą šalies konkurencingumo lygį). Beje, ir paties Lietuvos verslo sumanumas konkurencingumo tyrime vertinamas prasčiau nei bendras Lietuvos konkurencingumo lygis, o bent kol kas didžiausi šalies konkurencingumo ramsčiai išlieka santykinai gera kelių būklė, technologinis gyventojų raštingumas bei švietimo, ypač aukštojo mokslo (26 vieta), ir sveikatos apsaugos lygis. Taigi bent kol kas į priekį judame gerokai labiau tais pranašumais, kuriuos teikia viešasis sektorius.
Tad pažiūrėjus iš kitos perspektyvos, pradžioje minėtose apklausose pats save prastai vertinantis verslas, pasirodo, demonstruoja sveiką protą, tad ir suvokimą, kad gal verta keistis. Tai būtų teigiama žinia. Kita vertus, skeptiškas Lietuvos žmonių požiūris į verslą tikrai nereiškia vien pavydo darbštesniam. Jis gali pasakoti apie gerokai rimtesnę panieką vadinamajam apsukrumui, kai pelną priglaudi sau, sąnaudas permeti aplinkai (minimalus atlygis ir pan.) ir nuolat moralizuoji, nors tai, tiesą sakant, su tikru verslu turi ne tokį jau ir didelį ryšį.