- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

V.Protasevičius – atkaklusis vedlys į mokslo šviesą

Autorius: veidas.lt | 2014 04 02 @ 16:00 | Istorija | No Comments


Balandžio 1-ąją Vilniaus universitetas švenčia 435 metų jubiliejų, šiemet taip pat minimos ir seniausio Lietuvos universiteto įkūrėjo Valerijono Protasevičiaus 510-osios gimimo metinės. Tai proga panagrinėti šios asmenybės biografiją ir indėlį į Vilniaus universiteto kūrimą.

Kaip knygoje „Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai“ teigia prof. Alfredas Bumblauskas, niekam nekyla abejonių, kad Vilniaus universiteto (VU) įkūrimas – vienas reikšmingiausių Lietuvos tūkstantmečio įvykių. Tačiau šio mokslo šviesos branduolio įkūrimas toli gražu nebuvo lengvas ir sklandus. VU atsiradimo kelyje sutiksime ne vieną svarbią asmenybę, kurios pastangos prisidėjo prie jo gimimo.
Vienas svarbiausių asmenų ~Alma Mater Vilnensis~ gimimo istorijai buvo vyskupas Valerijonas Protasevičius, savo ryžtu ir atkaklumu atvedęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) visuomenę į mokslo šviesą.

Kaip stačiatikis tapo Katalikų bažnyčios hierarchu

Įvairioje istoriografijoje V.Protasevičius daugiausia minimas kaip vienas iš daugelio Vilniaus vyskupų. Kaip vyskupas, buvo nelabai reprezentatyvios socialinės kilmės, palyginti su savo kolegomis amžininkais. XVI a. Vilniaus vyskupų „galerijoje“ V.Protasevičius stoja greta tokių asmenų, kaip Albertas Radvila, kilęs iš garsios didikų giminės, Povilas Alšėniškis, senos Lietuvių kunigaikščių giminės atstovas, ar Vilniaus vyskupas Jonas, nesantuokinis karaliaus Žygimanto Senojo sūnus. Taigi V.Protasevičius išsiskiria kaip labai kuklios giminės, kilusios iš rusėniškų žemių (dabar Baltarusija), narys, kurios žymiausias atstovas ir buvo pats vyskupas.
Kyla klausimas, kaip šis žmogus tapo Katalikų bažnyčios hierarchu, jei jo šaknys buvo rusėniškos. Juk tai reiškė, kad V.Protasevičius turėjo būti stačiatikis. Deja, apie V.Protasevičiaus jaunystės metus ir konfesinę aplinką istorikai negali nieko pasakyti. Šaltiniai apie V.Protasevičių prakalba tik nuo jo viešo gyvenimo pradžios, kai jis pradėjo savąją karjerą.
Kaip teigia istorikas dr. Liudas Jovaiša, jo rusėniškoji pusė atsiskleidžia ne tiek per religiją, bet per jo pirmuosius raštininko, sekretoriaus, notaro darbus. V.Protasevičiaus viešoji veikla ir karjeros pradžia buvo 1532–1533 m. LDK kanceliarijoje, o ten jis dirbo su rusėniškais (kitaip tariant, gudiškais) dokumentais. Pirmiausia jis dirbo karalienės Bonos Sforcos kanceliarijoje, vėliau ėmė tarnauti ir pačiam valdovui. Tuomet pradėjo gauti ir įvairias dvasininko pareigas bei vietas: Žemaičių vyskupijoje buvo kapitulos kanauninku, prestižinėje Kražių parapinėje bažnyčioje – klebonu, o netrukus tapo Vilniaus kapitulos nariu, kanauninku-prelatu, vėliau paskirtas Lucko vyskupijos, antros pagal rangą po Vilniaus, vyskupu. O 1556 m. ėmė eiti Vilniaus vyskupo pareigas.
Be abejonės, tokį sklandų kilimą karjeros laiptais V.Protasevičiui lėmė jo, kaip raštininko, tarnyba valdovui. Klasikiniu atveju būtent valdovas turėjo teisę siūlyti dvasininkus į vienas ar kitas pareigas, tad, kaip teigia istorikas L.Jovaiša, V.Protasevičiaus kelias visiškai nesiskiria nuo daugelio kitų išsilavinusių, kanceliarijoje dirbusių dvasininkų. Toks emancipuotas ėjimas nuo paprasto dvaro tarnautojo link aukšto rango Bažnyčios hierarcho lėmė jo svarbą bei savarankiškos figūros statusą ir politiniame LDK gyvenime.

Vilniaus universiteto gimimas

XVI a. pirmoji pusė ir vidurys buvo religinės įvairovės susidūrimų LDK metas: į konkurencinės kovos areną išėjo katalikybė ir protestantizmo atmainos, reformacija Lietuvoje buvo įgavusi nemenką pagreitį ir reiškėsi visais įmanomais kultūriniais lygiais. Edukacinė veikla buvo ne išimtis. Tai Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchams kėlė nerimą. Taigi jie, prof. Edvardo Gudavičiaus teigimu, įvertinę dar 1534 m., kaip pagrindinės kontrreformacijos jėgos, įkurtos Jėzaus draugijos edukacinę veiklą, jau 1553 m. prašė popiežiaus pasiuntinio apsvarstyti jėzuitų atvykimo į Lietuvą galimybę.
1555 m. į Vilnių atvyko popiežiaus pasiuntinys Aloyzas Lippomanas ir jį lydintis teologas ispanas Alonso Salmeronas – vienas pirmųjų jėzuitų, Paryžiuje susibūrusių apie Jėzaus draugijos steigėją Ignacą Lojolą. Taigi A.Salmeronas dairėsi galimybių jėzuitams įsikurti Vilniuje, bet paaiškėjo, kad aplinka gana nepalanki. Buvo pati reformacijos sąjūdžio LDK pradžia, ir, kaip knygoje „Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai“ teigia istorikas kun. Paulius Rabikauskas, pats kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis, LDK kancleris, Vilniaus vaivada ir „pagrindinė protestantizmo atrama Lietuvoje“, pasirūpino, kad A.Salmeronui būtų sutrukdyta pateikti karaliui idėją įsteigti jėzuitų kolegiją.
Tačiau dar didesnė problema, nei protestantizmo šalininkų priešiškumas ir bandymas trukdyti, buvo būsimos kolegijos materialinis aprūpinimas. Taigi A.Salmeronas čia tiesiog nematė žmogaus, kuris galėtų tokio darbo imtis, o kadangi karalius Žygimantas Augustas buvo religiškai tolerantiškas ir bandė laviruoti tarp katalikų ir protestantų interesų, jo pažadai kybojo idėjų lygyje.
Tačiau šiame vakuume savotišką iniciatyvą parodė būtent vyskupas V.Protasevičius. Kaip rašė filosofas Romanas Plečkaitis, 1564 m. vyskupas Varšuvoje seime susitiko su jėzuitu Baltazaru Hostovinu, kuris papasakojo jam apie sėkmingą Jėzaus draugijos patirtį įveikiant reformaciją, ir ėmėsi ruošti būsimai kolegijai materialinę bazę. Pirmiausia 1568–1569 m. nupirko pastatą pačiame Vilniuje, šalia vyskupo rūmų (dabartinė Prezidentūros kanceliarija), kuris ir šiandien tebestovi Universiteto gatvėje, be to, skyrė iš savo vyskupijos nemažą dalį žemėvaldos, nes tik iš jos kolegija būtų galėjusi išsilaikyti ir gyvuoti.
Istoriko L.Jovaišos teigimu, V.Protasevičiaus užsidegimą šiuo klausimu rodo tai, jog fundaciją jėzuitams jis užrašė dar nė negavęs patvirtinimo, kad jie atvyks kurtis į Vilnių. Pirmieji šeši jėzuitai iš Braunsbergo atvyko 1569 m., o 1570-ųjų liepą atvyko ir įgaliotieji jėzuitai, kurių vadovas buvo Austrijos provincijolas Laurynas Madžas. Jis ir viceprovincijolas Pranciškus Sunjeras perėmė iš V.Protasevičiaus visą fundaciją, su kuria vyskupas perdavė ir nemažą biblioteką. Oficialiai kolegija atidaryta 1570 m. liepos 17 d.
V.Protasevičius rūpinosi ir tolesniu kolegijos integravimu į gana inertišką LDK visuomenę. Dar 1570 m. liepos 25 d. jis vyskupijos parapijoms išsiuntinėjo aplinkraštį, skirtą bajorams, kad jie gali leisti į kolegiją savo vaikus. Kovodamas su kitatikių mokyklų konkurencija, 1577 m. V.Protasevičius iš valdovo išgavo kolegijai monopolinę privilegiją. Tad savo pastangomis vyskupas plėtojo kolegiją ir numatė ateityje ją virsiant universitetu.
V.Protasevičius bendradarbiaudamas su Vilniaus kolegijos vadovybe darė viską, kad ji veiktų kuo intensyviau. Norėta kolegiją paversti aukštąja mokykla, tačiau tai nebuvo paprasta: reikėjo daug lėšų ir pakankamai kvalifikuotų dėstytojų. Tokią idėją jau 1574 m. brandino Jėzuitų ordino generolas Eberhardas Merkurianas ir viceprovincijolas Petras Sunjeras, tačiau oficialiai tai padaryti 1576 m. birželį vėlgi paprašė V.Protasevičius.
1577 m. VU įkūrimo idėjai buvo gautas tiek popiežiaus Grigaliaus XIII, tiek didžiojo kunigaikščio pritarimas. Prašomas V.Protasevičiaus, Steponas Batoras 1578 m. liepos 7 d. Lvove suteikė preliminarią Vilniaus akademijos steigimo privilegiją. Papildomos fundacijos akademijai aktą V.Protasevičius parengė 1578 m. rugpjūčio 25 d., o 1579 m. balandžio 1 d. jį patvirtino Stepono Batoro privilegija.
Tai ir buvo seniausio Lietuvos universiteto gimimas, kurio taip laukė tuo metu jau senyvo amžiaus Vilniaus vyskupas. Nors V.Protasevičius savo akimis ir nebematė galutinio popiežiaus patvirtinimo, tačiau galima drąsiai teigti, kad savo tikslą jis pasiekė.

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/v-protasevicius-%e2%80%93-atkaklusis-vedlys-i-mokslo-sviesa

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.