"Veido" archyvas

Galintieji palyginti studijas Vilniaus universitete ir ISM universitete teigia, kad jos skiriasi kardinaliai

Daugumoje Lietuvos aukštųjų mokyklų verslo ir vadybos moko žmonės, kurie patys niekad neturėjo verslo ir niekam nevadovavo. Pasekmės liūdnos.

Lietuvoje susiklostė paradoksali padėtis: mūsų mokyklose moko beveik niekam nereikalingo diferencialinio ar net integralinio skaičiavimo, tačiau nemoko skaičiuoti pinigų. Pinigai – būtent ta sritis, kurioje matematikos reikia visiems, tačiau beveik niekas tų būtinų žinių neturi.

Lietuviškos švietimo sistemos apologetai neretai džiaugiasi, kad lietuvių moksleivių žinios lenkia amerikiečių žinias.

Tačiau džiaugsmas dingsta pažvelgus į Nobelio premijos laureatų sąrašus ar mokslinius atradimus, kuriuos padaro tenykščiai studentai. Išties JAV mokyklose mokiniai mokosi ne prastai, o tiesiog kitaip: jų mokslo programose pateikiama porą kartų mažiau žinių, be to, JAV moksleiviai neprivalo bukai iškalti furmulių – jie aiškinasi pasaulio pažinimo būdus ir atranda tikrą žinių naudą, išmoksta jas pritaikyti gyvenime. Būtent todėl jie sugeba tapti mokslininkais ar sėkmingai verslą plėtojančiais verslininkais.

Ko gero, jokio paradokso čia nėra: kaip sako Nerius Jasinavičius, vienas žinomiausių Lietuvos vadybos specialistų, kadaise pats dėstęs Vilniaus universitete, – mūsų šalyje paprasčiausiai ugdomi papūgėlių ir triušiukų hibridai.

Papūgėlių – nes moksleiviai ir studentai mokomi viską išmokti atmintinai, o triušiukų – kad nedrįstų prieštarauti ar galvoti savo galva. Iš to kyla ir paplitęs požiūris į pinigus bei verslą: verslininkai yra blogi, pinigai yra blogi, jų darbe duoda blogi vertelgos ir tų blogų pinigų reikia kuo greičiau atsikratyti.

N.Jasinavičiaus manymu, lietuviška mokymo sistema tėra naudinga stambiajam kapitalui ir valdžiai. Žmonės, nemokantys skaičiuoti pinigų, nesuvokiantys, iš kur jie atsiranda, kur dingsta, – tai apsigimę vartotojai ir sistemos vergai. Būtent tokia mokymo sistema kaip tik ir yra Lietuvoje – svarbu atmintinai iškalti formules, tačiau visiškai nesvarbu ką nors suprasti. Truputį keista, kai tokių revoliucinių minčių išgirsti iš kapitalizmo ideologo, verslininko ir vadybos specialisto, mokančio kitus verslininkus uždirbti kuo daugiau.

Tačiau mūsų pašnekovas viską argumentuoja ir kaip tipišką pavyzdį pateikia istorijos mokymą: dažnai reikalaujama atmintinai iškalti daugybės įvykių datas, bet visai nesvarbu aiškintis, kodėl galėjo prasidėti kokia nors revoliucija, kodėl ji vyko, kodėl panaši revoliucija nevyko kitur, kokios buvo jos pasekmės ir pan. Abejoti ir kritiškai mąstyti mūsų moksleiviams nereikalinga. Svarbu atmintinai žinoti vienintelį teisingą atsakymą. Būtent to atsakymo reikės egzamine, per kurį bus tikrinamas vienintelis gebėjimas atsiminti, bet ne gebėjimas analizuoti priežasčių ir pasekmių ryšius.

Mokslai susieti su realiais pavyzdžiais

Kitas vadovas ir verslininkas – Tomas Šidlauskas sutinka papasakoti apie savo studijas Vilniaus universitete. Kai pasiteiravome, ką gero jis galėtų apie jas pasakyti, išgirdome: “Turbūt nieko gero.”

Tomas nebuvo jaunas studentas, jau buvo baigęs VGTU – dar tais laikais, kai ši aukštoji mokykla vadinosi VISI. Vėliau tapo verslininku, sėkmingai vadovavo bendrovei “Biuro mašinų pasaulis”. Tomas yra vienas jos savininkų ir vadovų – tai gana nemaža įmonė, viena iš kelių pajėgiausių savo srityje. Studijuoti nutarė, kai verslas išaugo ir prireikė kur kas daugiau vadybos žinių, nei jis turėjo.

Tomas studijavo vakarais, neakivaizdiniu būdu, jam nereikėjo nei diplomo, nei gerų pažymių, o vien tik žinių, kurios padėtų versle, tad keliolika tūkstančių litų ryžosi sumokėti nedvejodamas. Šis idealus studentas VU mokymo lygį apibūdino taip: “Gaila prarasto laiko, geriau būtų paėmę dvigubai daugiau, bet išdėstę tą patį dvigubai greičiau: per penkerius metus išdėstė tai, ką galėjo per dvejus, studijų programa dirbtinai ištęsta, pilna pasikartojimų, kad tik atrodytų, jog dėstoma daug ir pinigai imami ne veltui.”

Tą keistą situaciją T.Šidlauskas paaiškina paprastai: kai jis vieno dėstytojo paklausė, ar jam galėtų suteikti žinių, kurios būtų susijusios su realybe, jam pasiūlė eiti į Vilniaus kolegiją. Esą ten visokie praktikai dėsto, o VU – “rimtas” akademinis mokslas, kuriam visokių praktikų nereikia. Kitaip tariant, rengiami teoretikai, kurie rengia kitus teoretikus, šie – dar kitus teoretikus, kurie nieko bendro neturi su realybe, o tik užsiima dėstytojavimu.

Visai nenuostabu, kad Tomui antrina ir N.Jasinavičius, klausdamas, kaip gali verslo ir vadybos mokyti žmonės, kurie niekad neturėjo verslo ir niekam nevadovavo. Ponas Nerius pateikia dar vieną pavyzdį apie mokymo metodus: Lietuvoje rengiami puikūs medikai, kurių mums gali pavydėti daugybė šalių. Ir jie taip gerai parengiami tik dėl dviejų priežasčių: viena vertus, dėsto praktikai, gerai išmanantys savo darbą, antra vertus, studentų mokslai glaudžiai susieti su realiais pavyzdžiais. Jei nori tapti gydytoju, studijuoji daugybę konkrečių ligos istorijų, pagal kurias turi išmokti analizuoti simptomus, išsiaiškinti ligą, parinkti tinkamą gydymą. Medicinos studentus dėstytojai labiausiai vertina už mąstymą, o ne už daugybės formulių kalimą atmintinai, nes tik mąstantis gydytojas gali gydyti žmones.

Būtent tokio tipo užduotys, vadinamos atvejų analize (angl. case study), – vienas efektyviausių ir geriausių būdų mokyti vadovus. Vakarų šalyse vadybos studentams duodami išsamūs įmonių aprašymai su struktūrinėmis valdymo schemomis, įmonės padalinių vidinės kultūros atpasakojimais, darbuotojų skaičiais, finansiniais rezultatais ir t.t. – vienos įmonės aprašymas dažnai užima dešimtis puslapių. Studentai pagal tokius aprašymus analizuoja, aiškinasi, kas įmonėje veikia gerai, o kas blogai, neretai padaro visai skirtingas išvadas, tačiau turi pagrįsti, kodėl, jų manymu, įmonėje reikalingi vienokie ar kitokie pokyčiai.

Savaime aišku, vieno teisingo atsakymo tokiais atvejais nebūna, tačiau per egzaminus vertinama ne už teisingą atsakymą, o už gebėjimą nuosekliai analizuoti situaciją, daryti pagrįstas išvadas, planuoti, remtis faktais ir skaičiais. Negana to, kadangi vadovas visada dirba komandoje, užduotys ir egzaminai irgi būna komandiniai.

Skirtingi mokymo būdai

N.Jasinavičius pasakoja, kad Kembridže, Oksforde ir daugelyje kitų Vakarų aukštųjų mokyklų vadybos specialistams dėstoma apribojimų teorija – viena efektyviausių vadybos metodologijų. Vilniaus universitete ji niekam nereikalinga. Todėl Nerius, šios teorijos išmokęs iš Eliyahu M.Goldratto, gali džiaugtis turėdamas verslo nišą – jis pats dėsto įvairių įmonių vadovams apribojimų teorijos gudrybes.

Trečias mūsų pašnekovas Alvydas Vitkauskas, kaip ir T.Šidlauskas, vadybos nutarė mokytis jau būdamas vadovas. Tuo metu Alvydas direktoriavo stambiausioje Baltijos šalyse ITT įmonėje “Microlink”. Alvydo istorija buvo sėkmingesnė: jis pasirinko ISM (International School of Management), o baigęs vėliau pats joje ėmė dėstytojauti.

Kelis kartus pakartojęs, kad atstovauja tik savo, o ne ISM nuomonei, Alvydas paaiškino, kad gali palyginti VU ir ISM dėstytojus kaip buvęs studentas. Jo žodžiais, ISM dėsto praktikai, VU – labiau teoretikai, nuo pasaulio pažangos atsilikę keliais dešimtmečiais. Tačiau esminis skirtumas netgi ne tas – Alvydas sakosi labiausiai nustebęs jau tada, kai pats ėmė dėstyti. Kartą jo egzamino neišlaikė net devyni studentai. Alvydas nuėjo pasitarti su ISM vadovybe – juk gali būti išmestas beveik trečdalis kurso. Ir gavo tiesų atsakymą: “Labai gerai, liks tiktai tie, kurie išties mokosi.”

Tai ne paradoksas, o realios verslo ir vadybos žinios: VU vadovybė mano, kad uždirbs daugiau, neišmesdama pinigus mokančių studentų, bet universitetas priverstas gyvuoti iš valstybės pinigų, o studijų kokybė – abejotina. ISM viską daro priešingai: remiasi praktikais, išmeta prastai besimokančius, moko geriau, dirba pelningai, o studentai ten plūsta, nepaisydami kur kas didesnių kainų. Tai pats geriausias geros vadybos įrodymas. Šie žmonės moka skaičiuoti pinigus.

Trys komentarai apie diplomus

Tomas Šidlauskas, verslininkas

Priimdamas darbuotojus į darbą, nekreipiu jokio dėmesio į jų diplomus. Man jie nereiškia nieko. Tačiau klausinėju, kokius jie kursus baigę, bandau išsiaiškinti, ar jų žinios yra praktinės, ar tik teorinės, ar jie išties stengiasi mokytis, tobulėti, sužinoti kažką naujo. Diplomas – tiktai popierius. Daug geresnių žinių žmonėms suteikia specializuoti kursai. Deja, jų nėra daug, o komercinių įmonių siūlomi – dažniausiai per siauri, per trumpi ir riboti.

Alvydas Vitkauskas, ISM dėstytojas

Galbūt išeitis galėtų būti tokia tvarka, kad diplomai būtų suteikiami tiktai trečdaliui geriausiųjų. Taip, žinios reikalingos visiems ir galimybę mokytis turėtų gauti kiekvienas, tačiau tokia sistema, kai vadybos bakalaurai tampa kasininkais, o magistrai – biuro administratoriais, vargu ar pasiteisina. Egzaminai turėtų garantuoti, kad ne šiaip kažkur atsimokei, o esi vienas pažangiausių, įgijai tikrų žinių.

Nerius Jasinavičius, vadybos specialistas

Paprastai per egzaminą būna maždaug 30 bilietų, kurių atsakymus reikia žinoti atmintinai. Tai reiškia, kad gali pataikyti, turėdamas vos trečdalį reikalaujamų žinių. Bet dar blogiau, kad tos žinios – tai ne gebėjimas suprasti ir analizuoti, o tik gebėjimas išmokti atsakymus mintinai. Kai reikalaujama tokių “žinių”, rengiami ne verslininkai, ekonomistai ar mokslininkai, o idealūs vartotojai, sistemos vergai.