Homoseksualių žmonių pasirinkta taktika, kaip šiemet atkreipti dėmesį į savo problemas, yra destruktyvi.

Nors bus daugybė manančiųjų kitaip, iš tiesų tolerantiškumo Lietuvoje pamažu daugėja ir dabar yra nepalyginti daugiau nei prieš penkiolika metų. Tada kiekvieną juodaodį dauguma lietuvių nužvelgdavo, o kas dešimtas dar ir kokią repliką mestelėdavo. Tada homoseksualūs žmonės bijodavo prasitarti, kad tokie yra, nes aplinkinių reakcija būdavo neprognozuojama, o sociologinės apklausos liudijo, kad lietuviai nekenčia ar bent nemėgsta kitokių nei jie patys ir nenorėtų gyventi kaimynystėje su tais kitokiais žmonėmis.
Dabar vaizdas jau kitoks: tarp mūsų gali vaikščioti kokios tik nori rasės, tautybės ar lytinės orientacijos žmonės, ir aplinkinių reakcija – daugiau mažiau adekvati. Gal dar ne visai tokia kaip Šveicarijoje, Švedijoje ar Jungtinėje Karalystėje, tačiau pažanga neabejotina.
Tai lemia kelios priežastys: pirma, kartų kaita (jaunajai kartai nebeįskiepytas netolerancijos genas). Antra, tai, kad dauguma lietuvių jau yra pakeliavę po pasaulį ir išėję tolerancijos bei kultūros pradžiamokslį. Trečia, dauguma ankstesnių tolerancijos priešininkų ir skeptikų patys savo akimis pamatė, kad kitokie nei jie asmenys yra padorūs, išmintingi, malonūs bei daug pasiekę žmonės ir nusipelno pagarbos, o ne patyčių.
Taigi, viskas taip natūraliai vystytųsi, ir dar po 10–15 metų lietuviai savo tolerantiškumu kitokiems praktiškai nebesiskirtų nuo vakariečių, o visiems kitų tautybių, tikėjimų, kitokios rasės ir orientacijos žmonėms Lietuva būtų puiki vieta gyventi ar svečiuotis. Žinoma, visada bus visokių gražulių ir uokų, bet kur jų nėra.
Tačiau liūdniausia, jog dabar gražulių ir uokų metodus ima naudoti tie, kurie labiausiai rėkia, kad lietuviai jų atžvilgiu netolerantiški. Kalbu apie homoseksualius žmones. Šiemet jie nusprendė į ugnį įpilti net keletą statinių žibalo. Pirmiausia paskelbė, kad po trejų metų pertraukos Vilniuje vėl surengs paradą. Antra, jį būtinai rengs tada, kai Lietuva pradės pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai. Trečia, savo paradą jie būtinai nori rengti sostinės Gedimino prospekte ir žygiuoti nuo Seimo iki Katedros. Ketvirta, visais savo žygiais jie stengsis parodyti, kokie lietuviai yra netolerantiški.
O negalima be viso to? Tiesiog ramiai? Nes dabar patys homoseksualai tyčia provokuoja. Vilniaus miesto valdžia siūlo žingsniuoti Upės gatve, bet jie reikalauja centrinio sostinės prospekto. O kodėl tik jo? Galima būtų pareikalauti paradą surengti, tarkime, Seimo rūmuose arba Katedroje, o gal net pražygiuoti pro Aušros vartus. Juk taip dėmesį pavyktų atkreipti dar labiau.
Kokios tokio provokatyvaus homoseksualų aktyvistų elgesio pasekmės? Tikrai nekokios: jie subjauros Lietuvos įvaizdį, sumažins heteroseksualų tolerancijos jiems laipsnį, vėl iškels ant bangos visokius gražulius ir kitus rėksnius, na, ir pakenks sau. Nors tikslą, kaip suprantu, jie išsikėlę ne visai tokį.
Lietuvos gėjų lygos vadovas Vladimiras Simonka pareiškė, kad noras homoseksualų eitynes nukelti į Upės gatvę yra pavojingas precedentas, kai savivaldybė bando suformuoti rezervatą nepatogioms socialinėms grupėms. Bet gal yra ne visai taip, juk, tarkime, heteroseksualai nebando savo paradų rengti sostinės Gedimino prospekte. Nebando net ir Upės gatvėje.
Kad ir kaip ten būtų, aišku viena, kad homoseksualių žmonių pasirinkta taktika, kaip šiemet atkreipti dėmesį į savo problemas, yra destruktyvi ir rezultatai bus gerokai prastesni, nei būtų buvę tiesiog ramiai gyvenant savo gyvenimą ir neaudrinant piktų bei radikaliai nusiteikusių žmonių.