- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Prezidentas be partijos – nuolatinė krizės grėsmė

Autorius: veidas.lt | 2012 05 02 @ 08:00 | Politika | 2 Comments


Prieš du dešimtmečius Konstitucijoje įtvirtinta „nepartinio prezidento“ idėja galiausiai pavertė šalies vadovus nuo visuomenės atitrūkusiais, artimiausios aplinkos įtakai pasiduodančiais nuolatiniais politinės krizė židiniais.

Prezidentės patarėjai, paslapčia susitikinėjantys su Vyriausybės ar Seimo atstovais (nes telefonu kalbėti bijo) ir prašančiais „kaip nors įkalbėti“ Dalią Grybauskaitę ką nors padaryti ar, atvirkščiai, nedaryti, tai ne absurdas, bet šių dienų Lietuvos politinio gyvenimo tikrovė. Nė kiek ne geresnė nei Valdo Adamkaus laikais, kai prezidentas, užsidaręs Turniškėse, iki gilios nakties skaitydavo Valstybės saugumo departamento agentų atvežtas jo politiką kritiškai vertinančių žurnalistų bylas. Tiek vienas, tiek kitas pavyzdys rodo, į kokią iškreiptą tikrovę nesunkiai gali pateikti politinės atramos partijose neturintys prezidentai.

A.Brazauskas rėmėsi LDDP

Paradoksalu, bet pačias geriausias sąlygas valstybės vadovo pareigoms vykdyti turėjo pirmuoju prezidentu išrinktas Algirdas Brazauskas. Šalia didelės asmeninės patirties, įgytos bendraujant su visais svarbiausiais to meto Lietuvos politikos ir ūkio veikėjais, jis galėjo remtis geriausiai organizuota, daugumą Seime turinčia ir visiškai Vyriausybę kontroliuojančia politine partija – LDDP. Prezidentaujant A.Brazauskui buvo neįsivaizduojama, kad koks vienas ar kitas patarėjas įgautų absoliučią įtaką valstybės vadovui, o per jį – ir visai valstybei. Lygiai buvo neįsivaizduojama, kad kuri nors slaptoji tarnyba savo teikiamomis pažymomis būtų galėjusi sukurti jam iškreiptą Lietuvos gyvenimo vaizdą.
Politinės krizės irgi būdavo sprendžiamos ne VSD ar prokuratūros tyrimais, o politinėmis priemonėmis: per bankų krizę prisidirbo tuometis premjeras Adolfas Šleževičius – A.Brazauskas kviečiasi jį į prezidento kabinetą ir, trenkęs kumščiu į stalą, liepia atsistatydinti. Premjeras neklauso prezidento? Tuomet A.Brazauskas eina į Seimą, susikviečia valdančiąją LDDP frakciją, kuri jį mato ne tik kaip valstybės, bet ir jų partijos vadovą, ir sako: premjerą reikia atstatydinti. Frakcija pasiginčija, bet balsuoja, kaip prezidentas pasakė, ir premjerui A.Šleževičiui tenka trauktis.
Žinoma, praktikoje viskas truko šiek tiek ilgiau ir ne taip sklandžiai kaip šiame aprašyme, bet esmė buvo būtent tokia: tvirtą partijos užnugarį turinčiam prezidentui nereikėjo imtis jokių užkulisinių žaidimų „kompromatais“ ar kurti laikinų sąjungų su politiniais oponentais, kad pašalintų valstybės gyvenimo kliuviniu tapusį politiką.
Skandalas dėl „Maišiagalos memorandumo“ buvo atvirkščios situacijos pavyzdys – tuomet jau prisidirbo pats A.Brazauskas, po medžioklės lengva ranka mostelėjęs parašą ant latvių pakišto popieriaus. Padėtis vėlgi buvo išspręsta demokratinėse valstybėse priimtu būdu: grupė įtakingų Seimo ir Vyriausybės narių nuėjo į priėmimą pas A.Brazauską ir pasakė, kad jis padarė  rimtą klaidą, tad arba reikia atšaukti jo parašą, arba užsienio reikalų ministrui Povilui Gyliui teks, viešai protestuojant, atsistatydinti. Valstybei ir prezidentui nuo to bus tik blogiau. A.Brazauskas įsiklausė ir padarė, kaip patartas. Esminis niuansas – tai buvo ne Seimo ir Vyriausybės narių demaršas prezidentui, o įtakingų partijos narių pokalbis su faktiniu partijos lyderiu, kuris savo ruožtu visus atėjusiuosius gerai pažinojo ir jų nuomonę vertino.
„A.Brazauskas visuomet galėjo atsiremti į partijos nuomonę ir vadinamuosius senus draugus, – teigia buvęs jo patarėjas užsienio politikos klausimais politologas Algirdas Gricius. – Žinoma, čia kilo niuansų, nes tai buvo žmonės iš sovietinių laikų, bet jie jo neišdavinėjo, ir jis šitą žinojo. Aišku, formaliai A.Brazauskas, kaip prezidentas, pagal Konstitucijos reikalavimą buvo depolitizuotas, bet su LDDP palaikė normalius santykius, ir tai labai padėjo per konfliktą su A.Šleževičiumi. O dabar ką turime? D.Grybauskaitė nuolat pabrėžia atsiribojanti nuo partijų, V.Adamkus irgi nuolat atsiribodavo. Tai tikrai nepadeda ir nepadėdavo jų santykiams su Seimu ir Vyriausybėmis. Jiems tiesiog sekasi, kad mūsų daugiapartinė sistema dar tokia, jog Seime nuolat posėdžiauja kokios septynios partijos, tarp kurių galima laviruoti. Bet anksčiau ar vėliau nusistovės dvi trys pagrindinės partijos, ir tuomet, jeigu jos kuriuo nors klausimu sutars, o prezidentas nepritars, nė vienos jų paramos neturintis valstybės vadovas visą savo kadenciją galės ilsėtis, nes jo nuomonė nieko nedomins.“

D.Grybauskaitė – VSD pažymomis

Šiandieną Lietuvoje turime jau nuo pernai gruodžio besitęsiančią Prezidentūros krizę: pirma D.Grybauskaitė, tvirtinant biudžetą, liepė vienu metu ir išlaidas sumažinti, ir pensijas pakelti; paskui, prisiskaičiusi pakištų pažymų, liepė pakeisti FNTT vadovybę; vėliau nenorėjo pasirašyti premjero teikimo atstatydinti pasitikėjimą praradusį vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį; tada pasirašė antikonstitucinį įstatymą, atveriantį Rolandui Paksui kelią į Seimą. Galiausiai užsidarė Prezidentūroje kaip dramblio kaulo bokšte ir nutarė nevažiuoti į Lenkijos ir Baltijos šalių prezidentų susitikimą, pašiurpindama visus mūsų regioninius sąjungininkus ir mainais gaudama diplomatinę blokadą.
Didžiausia bėda ta, kad niekas negali jai normaliai paaiškinti, kokias klaidas ji daro: patarėjų ji neklauso, šie jos bijo, o nei Vyriausybė, nei Seimas jai ne autoritetas. Partijos, kuriai ji būtų priklausiusi iki užimdama prezidento postą ir kurios kolegų nuomonę vertintų, D.Grybauskaitė neturi, tad viską sprendžia pasiremdama saugumo nešamomis pažymomis, kuriose mena randanti kaži kokią išskirtinę informaciją. Nes nepažįsta tų, kurie ją rašo, ir neturi kas pasako.

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/prezidentas-be-partijos-%e2%80%93-nuolatine-krizes-gresme

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.