- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Premjeras – aktorius, atliekantis pagrindinį vaidmenį

Autorius: veidas.lt | 2012 11 20 @ 08:19 | Aktualūs komentarai | No Comments


Neretai susimąstau, kodėl mes į šalies vadovus vis dar žiūrime lyg į savo tėvus, be kurių neišgyventume.

Pasižiūrėjau žodyne, ką reiškia žodis „premjeras“. Pasirodo, jis turi dvi reikšmes: Vyriausybės vadovas ir aktorius, atliekantis pagrindinį vaidmenį. Pirmoji reikšmė mums gerai žinoma, tačiau antrosios kažkaip nesame linkę vartoti. Suprasti, kad žodis „premjera“ nurodo naujieną, dar pajėgiame, tačiau aktoriaus, atliekančio pagrindinį vaidmenį spektaklyje, matyt, niekada nesame pavadinę premjeru. Taip pasvarstęs norėjau tolesnį gilinimąsi į šią naujieną mesti šalin, tačiau nejučia pagalvojau, kad vis dėlto šiose reikšmėse slypi be galo daug tiesos.
Visi mes žmonės ir visi gyvename atlikdami tam tikrus vaidmenis. Ir tai visai nereiškia, kad esame aktoriai tik viešajame socialiniame gyvenime, – kaukes užsidedame ir keičiame būdami su draugais, kolegomis, galų gale ir šeimoje. Bet nereikia čia įžvelgti kažkokio blogio. Vaidmuo – nebūtinai melas, juk ir aktoriai kartais taip įsijaučia į savo vaidmenį, kad net verkia, džiaugiasi, gulasi ir keliasi su savo personažu. O mes kartais taip įsigiliname į spektaklį ar kino filmą, kad nejučia išgyvename veikėjų dramas lyg savo pačių netektis ir atradimus…
Taigi gyvenimas yra vienas didelis spektaklis, mat jame mes keičiame savo vaidmenis. Štai ryte kylame iš lovos lyg mūsų eros pirmieji kankiniai, prakeikiantys graudų savo likimą ir meldžiantys užuojautos, bet netrukus virstame griežtais tėvais, verčiančiais iš lovų į mokyklą vėluojančius savo vaikus, o dar po akimirkos tiesiog sprogstame agresija, sėdėdami prie vairo automobilių spūstyse.
Ir tai ne pabaiga – ateiname į darbą, ir mūsų agresija pasislepia po nuolankaus ėriuko kauke, nes viršininkas, deja, šiandien vėl virtęs vilku. Ir taip toliau, ir toliau, kol vakare atsigulame į lovą ir suvokiame, kad tik šią akimirką nusiimame visas kaukes ir virstame tuo, kuo, matyt, norėtume vėl būti – vaikais, kurie tuoj tuoj panirs į saldų miegą, bet mama dar atneš stiklinę šilto pieno, apkamšys ir palydės į sapnų karalystę. Karalystę, kuri niekada nemeluoja, nes ji slypi mūsų pasąmonėje, o jos neapgausi, nes ten surašyta visa patirties tiesa.
Taigi mes keičiame kaukes, atlikdami vienokį ar kitokį vaidmenį šiame gyvenime. Bet, kaip ir spektaklyje, mūsų gyvenime yra epizodiniai veikėjai, tik retsykiais įžengiantys į sceną, yra ir pagrindiniai personažai, kurie lemia ne tik mūsų, bet ir daugelio žmonių gyvenimą. Kartais kiekvienas iš mūsų tampa pagrindiniu nedidelės dramos veikėju, bet yra žmonių, kurių drama apima visų mūsų dramas.
Tokiu žmogumi, kuris veikia visų mūsų gyvenimo spektakliuose, galima pavadinti šalies premjerą. Jis nėra vien Vyriausybės pagrindinis veikėjas, jis – mūsų gyvenimo vienas pagrindinių personažų. Nuo jo priklauso, kur link plauks valstybės ekonominis laivas, kaip mes gyvensime, kaip dirbsime ir panašiai. Būtų didelė laimė, kad premjeras netrukdytų mums atlikti savo vaidmenų, bet patirtis rodo, jog mūsų šalyje taip nėra. Dėl pačių įvairiausių priežasčių į pagrindinį pjesės herojų mes žiūrime kaip į gelbėtoją, galintį lemti ne tik mūsų gerovę, bet ir gyvybę apskritai. Mes nejučia įsijaučiame į savo vaikiškąjį vaidmenį, o gal ir tą amžiną vaiką mumyse, kuris vis dar laukia, kad ateis mama, paseks pasaką prieš miegą ir tą pasaką mums sukurs gyvenime. Taip šalies vadovas – nesvarbu, prezidentas, premjeras ar Seimo pirmininkas – tampa mums tėvu, motina ar kažkokiu gyvybę garantuojančiu dėde.
Neretai susimąstau, kodėl mes į šalies vadovus vis dar žiūrime lyg į savo tėvus, be kurių neišgyventume, taip sureikšminame vyriausybių sprendimus ar prezidentų pasisakymus, įžvelgdami juose vos ne apreiškimą „iš aukščiau“…
Apie sovietmečio palikuonis kalbėti paprasčiau: iš ten mes atėjome priversti būti vaikais, kurie turėjo ne tik veikti, bet ir mąstyti pagal nurodymus. Bet koks nukrypimas nuo „generalinės linijos“ buvo traktuojamas kaip nusikaltimas, galėjęs pasibaigti KGB rūsiuose ar su vilko bilietu dantyse. Gyvenimas tuo būtų ir pasibaigęs. O žinant dar ir ankstesnę sovietinę patirtį, kuri liudijo realią mirtį Sibiro gulaguose vien dėl paranojinių valdžios vyrų užgaidų, matyt, joks klausimas apie mūsų nesaugumą apskritai nebekiltų. Sovietmečio žmogui todėl valdžia iki šiol išlieka tėvu, motina ir budeliu viename asmenyje. Ne vienas iki šiol nešamės baimę, neryžtingumą ir pasyvumą, laukdami „gero dėdės“ atėjimo sulig dar vienais rinkimais, ir nuoširdžiai džiaugiamės, kad „dabar tai jau duos“.
Na, gerai, o kaip su naująja karta? Jaunimu, kuris tik iš pasakojimų žino apie sovietmečio palikimą. Paradoksas tas, kad šį palikimą jaunimas patiria vos ne kasdien. Visa mano istorija apie tai: apie tėvą ar motiną, galinčius lemti mūsų gyvenimą ir išgyvenimą. Nesaugūs tėvai – nesaugūs ir vaikai… Apsišarvavę šūkiu „kad tik kas nenutiktų“ mes juo apkrauname ir savo vaikus, kurie irgi tampa nesaugūs ir ima vengti pavojų, rinkdamiesi pasyvų laukimą, o ne ryžtą ar proveržį. Ne visi tokie, nes galimybė pamatyti kitokį pasaulį atidarė duris ir į vidinę laisvę, bet aplink vis dar galime jausti daug nerimo ir nesaugumo, matyti verčiau pasyviai parduodamus savo balsą ir sąžinę, o ne tikėjimą galimybe ką nors aktyviai keisti.
O premjerui tuo blogiau. Jo vaidmuo mūsų gyvenimo spektaklyje iš tikrųjų ima virsti lemiamu, o jam pačiam kyla nemaža grėsmė įtikėti savo visagalybe. Tada ir nutinka, kad nustojama į kitus žiūrėti kaip į lygiaverčius partnerius, sprendimai priimami ne tik kad nepasitarus, bet ir nesivarginant juos kaip nors žmonėms paaiškinti. Arogancija ir abejingumas kitiems – kitas tokio veikėjo žingsnis. Juk esame matę ne vieną aktorių, įtikėjusį savo genijumi ir galiausiai nusiritusį į vienatvės pakalnę – kam malonu su tokiu bendrauti? Vyriausybės premjerui tai tolygu politinei vienatvei ir pralaimėtiems eiliniams rinkimams.
O ko vis dėlto reikia premjerui – politikui ir gyvenimo pjesės pagrindiniam aktoriui? Tereikia vieno paprasto dalyko: supratimo, kad joks spektaklis neįvyks, jei į jį neatvyks net ir antro plano aktorius, joks vaidmuo nebebus reikšmingas, jei tavo kurtas spektaklis žlugs dėl žiūrovų ar kitų aktorių abejingumo. Todėl kiekvieną pjesės dalyvį reikia gerbti ir vienokį ar kitokį sprendimą būtina paaiškinti, o ne manyti, kad „pilkoji masė“ nebus pajėgi suprasti jūsų „genialių“ nutarimų.
Teatre dirba partneriai. Gyvenimo teatre taip pat veikia partneriai. Ir jei tik pagrindiniai veikėjai ims žiūrėti į juos iš aukšto, šie pavirs vaikais – kartais bejėgiais ir negalinčiais suteikti pagalbos, kai jos tikrai prireikia, o kartais – maištingais langų daužytojais ir spjaudytojais į veidus. Premjerui taip pat kartais verta nusiimti savo blizgančią kaukę, kad pamatytų, ar dar niekas neėmė į ją spjaudyti…

Teatre dirba partneriai. Gyvenimo teatre taip pat veikia partneriai. Ir jei tik pagrindiniai veikėjai į juos ims žiūrėti iš aukšto, šie pavirs vaikais.

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/premjeras-%e2%80%93-aktorius-atliekantis-pagrindini-vaidmeni

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.