- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Pirmasis Lenkijos prezidento vizitas nebus į Lietuvą

Autorius: veidas.lt | 2015 07 04 @ 08:17 | Aktualūs komentarai | 7 Comments

Išrinktasis Lenkijos prezidentas 43 metų teisininkas iš Krokuvos, gimęs profesorių mokslininkų šeimoje, Andrzejus Sebastianas Duda savo pareigas pradės eiti rugpjūčio 6 d. Jas perims iš nueinančio prezidento Bronislawo Komorowskio, kurio protėviai kilę iš Lietuvos bajorų.

Būtent pastarajam visos prognozės pranašavo pergalę prezidento rinkimuose. Tačiau rinkėjai nusprendė, kad jiems reikalingas kad ir mažiau žinomas, bet naujas veidas politikoje, negailėjęs populistinių pažadų (pvz., paankstinti pensinį amžių, sulenkinti bankinę sistemą, nors pusė Lenkijos bankų yra valdomi lenkų kapitalo, sugrąžinti į šalį emigrantus).

Tai, ką savo rinkėjams žadėjo A.Duda, labiau priklauso vyriausybės ir parlamento kompetencijai. Tačiau verta pabrėžti, kad naujasis prezidentas, buvęs europarlamentaras, buvo remiamas ir pats ilgą laiką priklausė konservatyviai, nevengiančiai populizmo, turinčiai nemenką euroskepticizmo dozę bei įtakingos Katalikų bažnyčios stipriai remiamai konservatyvaus sparno Teisės ir teisingumo partijai. Jai vadovauja per lėktuvo katastrofą Smolenske žuvusio Lenkijos prezidento brolis, buvęs premjeras Jaroslawas Kaczynskis (g. 1949 m.). Partija dažnai vadinama Kaczynskio vardu ir joje jaučiama stipri, jei ne autoritarinė, vieno asmens valdžia. Dėl to dalis vokiečių žiniasklaidos, taip pat liberali Lenkijos žiniasklaida su nerimu reagavo į A.Dudos išrinkimą ir lygino būsimą prezidentą su Vengrijos premjeru Viktoru Orbanu. Tuo labiau kad J.Kaczynskis V.Orbaną laiko pavyzdiniu lyderiu ir kažkada pranašavo Varšuvai „antrą Budapeštą“.

Su naujo prezidento išrinkimu Lenkijoje neoficialiai prasidėjo nauja rinkimų kampanija, pasirengimas Seimo rinkimams, kurie vyks šių metų spalio mėnesį. Teisės ir teisingumo partijos lyderis, daugelio apžvalgininkų nuostabai, atsisakė kandidatuoti į premjerus pergalės atveju ir pasiūlė į šį postą prezidento rinkimų kampanijos vadovę 52 metų Beatą Szydlo, kaip ir naujasis prezidentas baigusią Krokuvos universitetą. Tik ne Teisės fakultetą, o Istorijos-filosofijos.

Lenkijoje dabar pasirodo nemažai spėlionių bei prognozių, kokios partijos pateks į Seimą ir kas su kuo sudarys valdančiąją koaliciją. Kol kas sociologai pranašauja, kad į Lenkijos parlamentą pateks tik trys partijos: Teisės ir teisingumo, susijungusi su kitomis dviem jai artimomis smulkiomis partijomis (gali surinkti iki 34 proc. balsų), Piliečių platforma (20 proc.) bei netikėtai gerai prezidento rinkimuose pasirodžiusio roko dainininko Pawelo Kukizo, turinčio labai populistinę, tačiau eklektinę programą, bet jokio valdymo patirties, judėjimas (17 proc.). P. Kukizas paėmė tų gyventojų, kurių gerovė dėl reformų Lenkijoje nepagerėjo, balsus. Tokie žmonės sudaro apie 20 proc. šalies gyventojų.

Prieš penketą metų išrinktas B.Komorowskis savo pirmuoju vizitu į užsienį pasirinko Lietuvą, 2010 m. rugpjūčio 19 d. atvykęs į Nidą ir čia susitikęs su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite. Vizitą į Lietuvą prezidento B.Komorowskio komanda parinko, matyt, dėl keleto priežasčių: norint parodyti gerus savo šalies ketinimus Lietuvai, kaip strateginei partnerei, NATO ir ES narei, ir atkreipti dėmesį į problemas, susijusias su lenkų tautinės mažumos reikalavimais.

Lietuvos ir Lenkijos prezidentai, deja, draugais netapo, kaip buvo ankstesnių prezidentų Valdo Adamkaus ir Aleksandro Kwasniewskio laikais. Ne itin suintensyvėjo ryšiai ir tarp abiejų šalių vyriausybių. Visiškai atšalo tarpparlamentiniai ryšiai. Nepaisant to, Lietuvos pusė santykius su Lenkija vertino teigiamai, o Lenkija, ypač jos apžvalgininkai bei ekspertai, tiesiai sakė, kad jie yra blogi, nurodydami pirmiausia lenkų mažumos padėtį Lietuvoje, nenorą spręsti lenkiškų pavardžių rašybos klausimų.

Kilus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, Lietuvoje ir Lenkijoje atsirado daugiau supratimo, kad būtina glaudžiau bendradarbiauti tiek gynybos, tiek saugumo srityse.

Lietuvos Seimui nuolat atidėliojant priimti įstatymą dėl lenkų mažumos pavardžių rašybos originalo kalba, netariant drąsesnio žodžio dėl įstatymo priėmimo nei prezidentei, nei premjerui, o Seimo pirmininkei viešai abejojant apskritai jo naudingumu, kažin ar galima tikėti jo priėmimo šio Seimo kadencijoje. Jam prieštarauja ne tik po konservatorių ir liberalų partijų vėliavomis pasislėpę tautininkai, bet ir socialdemokratų koalicijos partneriai, negirdintys drąsesnio balso iš savo partinių lyderių. Galima pamanyti, kad šios kadencijos Seimas vadovaujasi tautininkiška XX a. pradžios dvasia ir ideologija, kada titulinė tauta stengiasi įvairiais būdais nutautinti mažesnes ir silpnesnes tautines bendruomenes, nors už lango XXI amžius su savo realybe.

Šiuo klausimu, matyt, kaip ir su krikščionybe, būsime paskutiniai Europoje. Lenkijoje tiek lietuvis Punske, tiek vokietis Silezijoje savo pavardę gali rašyti lietuviškai ir vokiškai, jei tik to nori ir susimoka atitinkamą mokestį už dokumentų apiforminimą. Net Rumunijoje vengriškuose kaimuose miestelių užrašai yra dviem kalbomis, ką jau kalbėti apie Austriją ar daugiatautę Šveicariją. Šioje šalyje, kurioje vyrauja keturios kalbos ir kultūros, nė vienoje iš jų nėra raidės „č“, bet mano pavardė buvo rašoma su „č“, tuo praturtinant Šveicarijos kalbų abėcėles. Tačiau čia Lietuva…

Vis dėlto dabar galima pastebėti daugiau teigiamų suartėjimo tarp abiejų valstybių ir visuomenių ženklų, nei jų buvo prieš keletą metų. Prie to prisidėjo ne tiek valstybinės institucijos, kiek geranoriškai nusiteikusi Lietuvos žiniasklaida (ne visa, žinoma) bei visuomeniniai judėjimai, tokie kaip Jerzy Giedroyco forumas Lietuvoje ar Bronislawo Geremeko fundacija Lenkijoje. Padidėjo turistų srautai iš Lietuvos į Lenkiją, randasi objektyvesnis savo ir kaimyninės valstybės istorijos suvokimas, gana intensyvūs prekybiniai mainai, lietuvių rašytojų, mokyklų bei moksleivių kontaktai su lenkų kolegomis.

Lenkijos išrinktojo prezidento A.Dudos patarėjas užsienio politikos klausimais, jo bendraamžis politikas bei politologas, dirbęs Užsienio reikalų ministerijoje sekretoriaus pavaduotoju, Krzysztofas Szczerskis neseniai lenkų žiniasklaidoje išdėstė savo ir, matyt, būsimo prezidento nuostatas užsienio politikos klausimais, ypač liečiančias santykius su kaimyne Vokietija. Politika, anot patarėjo, turėtų remtis keturiais postulatais. Pirmoje vietoje iškeliamas lenkų mažumos užsienyje klausimas. Čia dera priminti, kad dauguma lenkų emigrantų prezidento rinkimuose palaikė A.Dudą. Todėl vargu bau galima tikėtis, kad Lenkijos prezidentas, labiau dešinysis nei jo pirmtakas, centro dešinės bei liberalios srovės atstovas, pamirš lenkų mažumos problemas Lietuvoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje.

Antruoju svarbiu klausimu Lenkija laiko derybų dėl karo Ukrainoje formato pakeitimą. Lenkijos pozicija yra tokia: vadinamasis Normandijos formatas – Vokietija, Prancūzija, Ukraina, Rusija yra išsėmęs savo galimybes ir būtina jį pagyvinti Lenkijos įtraukimu. Lenkija, kaip Ukrainos kaimynė, tikisi, kad su jos dalyvavimu Normandijos formate reikalai pajudės ES ir Ukrainos naudai.

Trečias klausimas tiesiogiai nukreiptas prieš ilgalaikę Vokietijos poziciją dėl nuolatinių NATO bazių steigimo Lenkijoje. Lenkai seniai reikalauja, kad jų teritorijoje ne tik vyktų NATO karių rotacija ir kariniai manevrai, bet ir būtų įkurtos stacionarios NATO bazės. Vokietija ilgą laiką nesutiko su Lenkijos pozicija ir prieštaravo nuolatinių NATO bazių kūrimui rytiniame NATO flange, baimindamasi neprognozuojamos Rusijos reakcijos ir vis didesnių ginklavimosi varžybų tarp NATO bei Rusijos. Tačiau vokiečių pozicija pamažu keičiasi ir jie neprieštaravo, kad Lenkijoje, Baltijos šalyse, Rumunijoje ir Bulgarijoje būtų dislokuota sunkioji NATO, konkrečiai JAV, ginkluotė.

Ketvirta Lenkijos pretenzija susijusi su ES šalių energetikos politika, pagal kurią rūpinantis klimato atšilimo stabdymu siekiama, kad ES šalys pakeistų iškastinį kurą alternatyviais energijos šaltiniais. Tai ypač aktualu Lenkijai, kuri turi nemažai dirbančių anglies kasyklų ir jai niekaip nepavyksta jų uždaryti dėl didelių profsąjungų protestų, nors to reikalauja Briuselis. Todėl lenkai siekia, kad ES energetikos politika nebūtų tokia griežta toms šalims, kuriose iškastinis kuras yra svarbus aprūpinant savo pramonės įmones ir išsaugant darbo vietas savo gyventojams.

Nepaisant nemažų pretenzijų, naujojo Lenkijos prezidento ir naujojo Seimo bei vyriausybės užsienio politika kažin ar gali keistis.

Pirmi Lenkijos prezidento vizitai, matyt, bus ne į Vilnių, o į Berlyną ir į Paryžių. Iš ten jau gauti Vokietijos ir Prancūzijos prezidentų kvietimai apsilankyti. Lietuvos ir Lenkijos santykiai, tikėtina, mažai keisis. Tačiau naujajai kartai vis drąsiau keičiant vyresniąją, tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje vis didesnį vaidmenį ims vaidinti naujas visuomenės požiūris į gerų kaimyninių santykių plėtojimo svarbą.

 

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/pirmasis-lenkijos-prezidento-vizitas-nebus-i-lietuva

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.