Kelerius metus ilsėjausi nuo politikos, tačiau likimui pasisukus vėl atsidūriau šalia viso to sūkurio. Sakau šalia, nes tiesiogiai nedalyvauju. Tik stebiu, fiksuoju ir darau išvadas.

Kol kas padariau tik vieną išvadą – net ir po trijų metų čia niekas nepasikeitė. Na, žinoma, keitėsi veidai ir pareigos, atsirado naujų pavardžių, nors ir senosios niekur nedingo. O visa kita liko tas pats – politikavimas ir peštynės.

Pozicija pešasi su opozicija (konservatoriai mėgsta kandžiotis nepaisant to, kurioje barikadų pusėje yra įsitvirtinę), atstatydinami ir atsistatydina patys pareigūnai, rengiamos interpeliacijos ir renkami parašai, kažkas verčiamas iš posto be jokių argumentų, kažkas kaltinamas juodžiausiais dalykais.

Seime įstatymus priima vis dar tiek pat mažai narių, o kuo toliau į vakarą – tuo jų lieka mažiau. Aktyviausi seimūnai per dieną išplatina po kelis pranešimus žiniasklaidai, kuriuose dažnai atviru tekstu tyčiojasi iš savo kolegų.

Ir daugiau nieko. Viską stebint apima jausmas, kad valdžia panaši į dešimtos klasės moksleivius mokykloje. Kuomet dėl paauglystės kalbos ir emocijos ima viršų, argumentais paremtų nuomonių ir sprendimų pasigirsta tik kur ne kur.

Atrodo, kad politika reikalinga vardan tik pačios politikos, o tiesioginės pareigos… ar jas kas nors prisimena?