Siekis įveikti priešą jo paties ginklu yra viliojantis bei gundantis, bet pasiutusiai pavojingas, nes svetimą ginklą pirma reikia išmokti valdyti. Tuo savo kailiu jau spėjo įsitikinti konservatoriai, per vieną naktį prapylę mero rinkimus Kaune.

Mat jų pasirinkti koalicijos partneriai pasirodė dar labiau neprincipingi nei konservatoriai, nutarę šiemet atsisakyti ilgamečio principo dar iki rinkimų paskelbti, su kuo vėliau sudarinės koalicijas, o su kuo ir ant vienos pievelės nepritūps.

Tokia ligšiolinė pagrindinės dešiniosios partijos strategija buvo labai patraukli įvairiems politiniams tyruoliams, bet, žinant Lietuvos visuomenės sandarą, visiškai neperspektyvi kovos dėl valdžios požiūriu. Mat konservatoriai, netgi kartu su prisijungusiais krikščionimis demokratais, geriausiu atveju gali pretenduoti į ketvirtadalį rinkėjų balsų, o su vieninteliais “košernais” koalicijos partneriais liberalais – į trečdalį. Tai yra dar iki rinkimų atsiriboję nuo visų partijų, pretenduojančių į likusius du trečdalius rinkėjų balsų, konservatoriai iš esmės pasmerkdavo save amžinai “principingai opozicijai”, o į valdžią patekti galėdavo tik atsitiktinai – jeigu jų oponentai taip nuvildavo savuosius rinkėjus, kad šie paprasčiausiai neateidavo balsuoti. Kaip ir atsitiko 2008-ųjų rudenį.

Ši strategija dalies konservatorių ideologų buvo vis garsiau kritikuojama, tad nereikia stebėtis, kad, vienam nuosekliausių galimų koalicijos partnerių rato išplėtimo šalininkų Daliui Stancikui prieš pusantrų metų tapus Seimo pirmininkės Irenos Degutienės patarėju politikos klausimais, nutarta šias idėjas išbandyti praktiškai. Kaune į tradicinių partnerių – liberalų ir jaunalietuvių ratą konservatoriai, siekdami daugumos, pasikvietė “Tvarkos ir teisingumo” partiją. Vilniuje, šalia paksininkų, konservatoriai į koaliciją pakvietė “darbiečius” ir lenkus. Koks tai buvo stiprus ir netikėtas ėjimas, parodė jų oponentus ištikęs šokas, netrukus virtęs viešomis raudomis apie “visus principus išduodančius” konservatorius. Juokingiausia buvo tai, kad konservatorių politiniu tyrumu labiausiai susirūpino tie, kurie prieš tai dvejus su puse metų tiek šią partiją, tiek jos lyderį Andrių Kubilių dėjo į šuns dienas paskutiniais žodžiais.

Vis dėlto buriamų koalicijų tvirtumas tikrinamas balsavimu dėl mero posto. Kaune naujoji konservatorių koalicinė strategija patyrė apmaudų pralaimėjimą. Nepaisant to, niekas dabar nebegalės kaltinti Andriaus Kupčinsko, kad jis atidavė postą be kovos. Žinome, kaip Kaune veikė “auksinio tualeto” koaliciją subūręs Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas, tad labai tikėtina, kad Vilniuje “darbiečiai” parduos savo suderėtus partnerius.

Vis dėlto pabandyti ją suburti buvo verta vien dėl to, kad konservatorių ir lenkų partnerystė Vilniaus savivaldybėje sukėlė stiprų kognityvinį disonansą Varšuvoje, kurios žiniasklaida jau ima nebesuprasti: ar tikrai jų tautiečiai Lietuvoje taip stipriai persekiojami, kaip skundžiasi atvykę į Lenkiją? Be to, šansas, kad mero rinkimus vis dėlto laimės Raimundas Alekna, tebelieka.