Britain's Queen Elizabeth waves from the Spirit of Chartwell during the Diamond Jubilee River Pageant on the River Thames, in London

Daugybę amžių sėdėjimas soste buvo pavojingas darbas. Skirtingais laikmečiais valdovams grėsė karūnos praradimas, nužudymas arba egzekucija. Daug perversmų įvyko dar ir visai nesenais laikais. Štai Portugalija karalyste nustojo buvusi 1910 m., Italija respublika tapo 1946 m., o Graikijos monarchija likviduota 1973 m.
Daugybę permainų XX amžiuje išgyveno ir Ispanijos karalystė: 1931 m. karalius Alfonsas XIII buvo priverstas palikti šalį. Nors tai jis padarė ir neatsisakęs sosto, Ispanija buvo paskelbta respublika. Vėliau prasidėjo Francisco Franco diktatūros laikotarpis, kuris tęsėsi iki 1975 m. Ir tik po Franco mirties Ispanijos karaliaus sostą užėmė Chuanas Carlosas I, tebekaraliaujantis iki šiol.
Taigi po monarchijų merdėjimo šimtmečio (1870–1973) visame pasaulyje monarchijoms atėjo aukso amžius. Jau keturis dešimtmečius, o ypač pastarąjį, pirmą kartą istorijoje, valdančiosios dinastijos gali būti beveik ramios dėl valdymo tęstinumo. Ir ne tik Europoje. Vienas įdomesnių vadinamojo Arabų pavasario aspektų yra faktas, kad visi nuversti režimai – Egipte, Tunise, Libijoje – buvo respublikos. O štai monarchijos per plačiai nuskambėjusių revoliucijų metus reikšmingiau nenukentėjo, net jei jose neramumų ir būta, o, tarkime, Bahreine karališkoji šeima protestus tramdė gana žiauriai.
Dauguma monarchų suvokė, kad kietos rankos metodika paseno ir šiais laikais nebepasiteisina. Karaliai suprato, jog norint išsilaikyti soste bene geriausiai tinka britų modelis, arba konstitucinė monarchija su ribota valdžia, jie taip pat suvokė, kad monarchams būtina keistis, tapti lankstesniems. Dauguma šių laikų karalių visiškai kitokie nei jų pirmtakai. Tarkime, Saudo Arabijos valdančioji šeima, sukrėsta Arabų pavasario, „surado“ 24 mlrd. JAV dolerių tarnautojų atlyginimams padidinti, švietimo ir socialinio aprūpinimo finansavimui pagerinti; Jordanijos karalius Abdulah II nuramino protestus atstatydindamas premjerą; o Maroko karalius Mohamedas VI sutiko pasirašyti naująją konstituciją.
Tiesa, arabų monarchams padėjo ir tai, kad jie turi religinę valdžią. Tarkime, Jordanijos karalius laikomas pranašo Mahometo tiesioginiu įpėdiniu. Saudo Arabijos karalius Abdulah yra šventųjų miestų Mekos ir Medinos globėjas. Toks masių prisirišimas prie valdymo religinės pusės gali atrodyti naivus šaltiems ir racionaliems monarchistams Šiaurės Europoje. Tačiau giliau pažvelgus į, pavyzdžiui, britų simpatijas savo karalienei, pasirodo, kad po politinio išmintingumo skraiste slypi toks pats archajiškas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

as, egzotiškas sentimentalizmas.