Shutterstock

Nesėkmė. Vienintelio privalomojo mokyklinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino šiemet neišlaikė beveik dešimtadalis abiturientų – palyginti su ankstesniais metais, rekordiškai daug. Atrodo, kad dėl tokio masinio lengvesnį egzaminą laikiusiųjų susikirtimo nekalta nei Salomėja Nėris, nei kiti privalomi egzamine pasiūlyti autoriai, nei ta vienintelė rašinio užduotis. Jei neskiri e ir ė raidžių, nebelieka ir ko kaltinti.

„Man atrodo, nėra taip buvę, – nutęsia Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas metodininkas Petras Gedvilas, paklaustas, ar pamena metus, kai tokia dalis abiturientų būtų neišlaikę gerokai lengvesnio nei valstybinis – mokyklinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino. – Intuityviai sakyčiau, kad priežastis yra raštingumas. Jis prastėja – tai besikartojanti tendencija.“

Žinoma, apie tolydžio prastėjantį mokinių ir visos visuomenės raštingumą kalbama nebe pirmus metus, tačiau šiemet, bent jau sprendžiant apie jo mastą iš mokyklinio egzamino rezultatų, šuolis didžiulis. „Jis turėjo ateiti“, – pritaria Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas Mindaugas Bučinskas.

Nors išsamesnių studijų apie raštingumo pokyčius stinga, patys pedagogai, kasdien matantys, kaip mokiniai reiškia mintis ir popieriuje, ir žodžiu, sako, kad kalbinė raiška formuojasi pagal interneto, socialinių tinklų turinį, kuriame nėra jokių taisyklių.

Iš mokinių rašto darbų nosinės raidės dingsta net vienaskaitos galininko linksnyje, šiaip jau netrumpinami žodžiai pameta galūnes, balsės „e“ ir „ė“ mokiniams atrodo vienodos, nors didžioji dalis šių taisyklių pradedama kalti dar pradinėse klasėse.

„Tos klaidos kartojasi. Pavyzdžiui, būtojo kartinio laiko dalyvyje vietoje „ę“ rašoma arba „a“ su minkštumo ženklu, arba „e“, bet be nosinės. Prasti reikalai su skyryba – mokiniai neskiria šalutinių sakinių. Na, o po raštingumo rikiuojasi stiliaus klaidos: nederinama linksniais, giminėmis, moteriškoji giminė tame pačiame sakinyje staiga tampa vyriškąja ir t.t. Jau kelinti metai, kai už rašybą ir skyrybą mokiniai surenka nulius, geriausiu atveju – vieną tašką“, – „išmanųjį“ mokinių žodyną toliau pildo lituanistas M.Bučinskas.

Tendenciją, kad klaidų kasmet vis daugėja, iliustruoja ir kalbininko doc. Broniaus Dobrovolskio atliktas eksperimentas: 2013 m. kai kurių Lietuvos gimnazijų devintokai gavo tą patį diktanto tekstą, kokį prieš 21 metus, 1992 m., rašė devintokai, šiandien esantys maždaug tokio pat amžiaus kaip dabartinių gimnazistų tėvai. Per šią gimnazistų kartą rašybos klaidų vidurkis padidėjo dvigubai – nuo 3,53 1992 m. iki 7,14 klaidos 2013 m.

Atrodytų, pagerinti rašymo įgūdžius būtų galima pamokose skiriant daugiau diktantų, atidžiau kartojant rašybos ir skyrybos taisykles. Bėda ta, kad besirengiantiems egzaminams vyresnių klasių mokiniams raštingumo pamokų oficialiai nėra – visos taisyklės turėjo būti išmoktos iki 10 klasės. Nepaisant tokio liberalaus požiūrio, egzamino vertinimo instrukcijoje pabrėžiama: „Atsižvelgiant į visuomenės lūkesčius ir visuomenės interesą, kad mokyklą baigę mokiniai būtų raštingi, raštingumo vertinimo normos kasmet bus griežtinamos.“

„11–12 klasėje pagal programą nėra nė vienos raštingumo, gramatikos pamokos. Laikomasi nuostatos, kad iki 10 klasės mokiniai viską turėjo išmokti puikiai. 11–12 klasėje mokytojai nebent gali dienyne įrašyti vieną pamokos temą, o mokytis visai ką kita. Tą jie ir daro. Bet tokia situacija yra nenormali. Tikrai turime mažaraščių vaikų, be to, mažai tikėtina, kad šešiolikmečiam paaugliui pavyktų užkrauti atsakomybę būti sąmoningam ir iki 10 klasės išmokti visą gramatiką. Žinoma, jis gali susigriebti būdamas vienuoliktokas, bet tokių dalykų išmokti per tą trumpą laiką nėra galimybių“, – apie beveik nelegalų gramatikos mokymą pasakoja Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Regina Dilienė.

Nors smunkantis raštingumas – ne naujiena, anksčiau nepasitaikė, kad kone dešimtadaliui abiturientų nepasisektų pirmuoju bandymu išlaikyti mokyklinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino. Per trejus metus neišlaikiusiųjų dalis procentais išaugo daugiau kaip dvigubai – nuo 3,7 proc. 2013 m. iki 8,5 proc. šiemet. Nacionalinio egzaminų centro (NEC) direktorė Saulė Vingelienė pabrėžia, kad tiksliausia lyginti būtent pastarųjų trejų metų rezultatus, kai egzamino struktūra buvo vienoda ir gimtosios bei valstybinės kalbos egzaminai tapo vienu bendru egzaminu.

Beje, lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas, kurį galima pasirinkti laikyti mokyklinį ar sudėtingesnį valstybinį, yra vienintelis privalomas norint gauti brandos atestatą. Vadinasi, daugiau kaip tūkstančio abiturientų 12 metų mokymosi ar mokymo įrodymas pakibo ant plauko: jei vėl nieko nepešę jie grįš iš pakartotinės egzaminų sesijos, į karštąją kėdę teks sėsti kitąmet.

„Ką žmogui reiškia šeima?“, „Kodėl svarbu turėti viltį?“ – tokiais klausimais šiemet mokyklinio egzamino užduotys kvietė samprotauti abiturientus. Jie galėjo pasirinkti vieną iš literatūrinio rašinio temų: apie moters vaidmenį lietuvių literatūros kūriniuose arba pareigos sampratą Lietuvos literatūroje. Taigi šiemet nieko ypatinga, kas galėtų lemti prastesnius rezultatus, neįvyko. Egzaminas toks pat, privalomi jo autoriai žinomi iš bendrosios programos bendrojo kurso, pagal kurį mokosi pasirinkusieji laikyti mokyklinį egzaminą, abiturientų darbus vertina tie patys savivaldybės į vertinimo komisiją sukviesti pedagogai.

Maža to, kad galėtų laikyti šį privalomąjį egzaminą, iki tol abiturientai turi būti išlaikę kalbėjimo įskaitą žodžiu ir turėti patenkinamą šio dalyko įvertinimą. Vadinasi, prie egzamino prileisti turėtų būti tik turintys šansų jį išlaikyti: pramokę rašyti ir reikšti mintis.

Lituanistas M.Bučinskas priduria, kad neišlaikyti kalbėjimo įskaitos praktiškai yra tik vienas būdas – joje nedalyvauti. Mokiniai nusiperka jos kalbas internete, retas mokytojas liepia perrašyti pačiam, o išmokti šią kalbą mintinai per mėnesį geba net ir silpniausi mokiniai. O teigiamas dalyko pažymys uždirbamas už įvairius atsiskaitymus, aktyvumą pamokoje. Tad tokia dviejų laiptelių kartelė užtikrina, kad egzaminą laiko ne visai nemokytini kandidatai.

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos lituanistas P.Gedvilas atvirai kalba ir apie krepšelių svertą: mokyklos stengiasi išlaikyti mokinius iki pat paskutinio skambučio, nes, silpnesniems mokiniams išėjus į profesines mokyklas arba pasitraukus iš švietimo sistemos po pagrindinės mokyklos, jos prarastų tų mokinių krepšelio lėšas.

Tad ką reikia padaryti, kad susikirstum šiame egzamine? Pagal vertinimo kriterijus rašinys nevertinamas tada, kai parašyta mažiau nei pusė reikalaujamos apimties (mažiau kaip 200 žodžių), rašinys parašytas ne ta tema ar neanalizuojamas nė vienas iš trijų nurodomų autorių. S.Vingelienė pabrėžia, kad taškus egzaminui išlaikyti mokiniai renka už turinį, kalbos taisyklingumą, teksto raišką ir formalųjį vientisumą. Kad išlaikytum mokyklinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, šiemet, kaip ir pernai, reikėjo surinkti 27 proc. visų užduoties taškų – aštuonis iš 30 galimų.

„Didžiausia problema – nulis taškų už rašybą ar skyrybą, vidutiniškai surenkami du taškai už stilių ir dar nedidelę dalį galima susigraibyti už temą, problemą, argumentavimą. Tad jei daug rašybos, skyrybos klaidų, nėra kaip surinkti tų aštuonių taškų“, – kuklius abiturientų egzamino krepšelius pasveria M.Bučinskas.

Visų „Veido“ kalbintų pedagogų teigimu, svarbiausia egzamino darbe remtis bent vienu iš privalomų autorių. M.Bučinskas tokią sąlygą vadina skaudžia ir sako, kad, nors mokinys pelno daugiau taškų vertinant kitas sritis, bet autorių pamini abstrakčiai, tik jo pavardę, neanalizuoja jo kūrinio, jo egzamino darbas gali būti nevertinamas. „Tai gali būti atsakymas, kodėl mokiniai neišlaiko egzamino. Nepamini autoriaus. Neskaitymas lemia labai daug“, – apibendrina Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos pedagogas.

Šiuo pagrindinio reikalavimo – remtis bent vienu privalomu autoriumi pagrįstumu abejoja ir Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė R.Dilienė. Ji svarsto, kad egzaminui besirengiantis mokinys turi „atspėti“ autorių, o gavęs temą savo rašinį „pritempinėti“ prie temos ir to autoriaus kūrybos. Beje, egzamino temas parenka literatūrologai, o abiturientai egzamine lyg ir turėtų samprotauti apie gyvenimą, bet užduotis ir vertinimo kriterijai juos nubloškia narstyti meninio literatūrinio pasaulio.

„O jei supainioji autorius, gauni absoliutų nulį. Galiu papasakoti pavyzdį iš praktikos. Ankstesniais metais jau apeliacinėje komisijoje gavome taisyti šimtuko vertą valstybinio egzamino darbą. Tai buvo fantastiškas rašinys, be jokių klaidų. Tačiau mokinys ar mokinė Jurgį Savickį supainiojo su Jurgiu Kunčinu ir parašė: J.Savickio „Tūloje“. Deja, autoriai supainioti, nulis taškų, ir jokios apeliacijos nepadeda. Normaliai žiūrint tai yra nenormalu. Ką mes tikriname?“ – apie egzamino metodikos netobulumą pasakoja Marijampolės lituanistė.

Ji tęsia, kad svetur vargiai rastume taip sukomponuotą privalomą atsiskaitymą. Pavyzdžiui, Škotijoje taip pat rašomas samprotavimo ar literatūrinis rašinys, tačiau jo apimtis – gerokai mažesnė. „Ten mokinys gali pasirinkti turbūt iš kokių trisdešimties autorių. Pasirinkimas plačiausias, koks tik gali būti, ir niekas „negaudo“, kad kažką supainiojai“, – pabrėžia pedagogė.

O štai Lietuvoje bendrojo kurso programoje yra per 20 privalomų autorių, išplėstinio – per 30 privalomų, o egzamine nurodomi trys, iš kurių bent vienu privaloma remtis.

„O kur dar autoriai, kurių nėra egzamino programoje, bet jie vertingi ir privalomi ne kaip laikysiančiam egzaminą abiturientui, bet kaip žmogui – Šekspyras, Getė? Silpnesni abiturientai namie neskaito, todėl įsimena tiek autorių ir kūrinių, kiek analizuojama pamokoje. Patys vaikai pripažįsta, kad išmoko šešis pagrindinius, bet daugiau nesimokys, nes neišmoks“, – komentuoja M.Bučinskas.

Kaip anksčiau rašė „Veidas“, labiausiai per brandos egzaminų istoriją keistas ir perkeistas buvo būtent vienintelis privalomasis lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas. 2000 m. paskutinį kartą laikytas egzaminas žodžiu, tada atsirado rašinys, po metų – teksto suvokimas, testas, toliau – interpretacija arba rašinys, tada testas buvo panaikintas, liko teksto suvokimas ir gramatika, kurios paskui egzamine nebeliko, dar vėliau panaikintas teksto suvokimas.

Nepaisant šitiek turinio ir formos pokyčių, nuolatinio egzamino gludinimo, atrodo, kad tobulos atsiskaitymo formos vis dėlto nebuvo išrasta.

„Lietuvių kalbos egzaminas yra vienintelis privalomas, kad abiturientas gautų brandos atestatą. Pagal visus europinius dokumentus, privalomas gali būti tik kalbos egzaminas. Tačiau Lietuvoje šiuos reikalavimus pavyko apeiti sujungus kalbą ir literatūrą, tad šis brandos egzaminas tapo lietuvių kalbos ir literatūros. Galima sakyti, ką nori, bet literatūra yra menas. Niekur pasaulyje menų egzaminas nėra privalomas“, – paaiškina R.Dilienė.

Filosofinis, sociologinis, psichologinis – šiais aspektais mokiniai turėtų nagrinėti programinių autorių kūrinius, kuriais privalomai remdamiesi jie kurpia savo rašto darbą egzamine. Atrodytų, puiku: rašinyje jie gali pademonstruoti savo apsiskaitymą, minties gylį, raštingumą, vaizdingą kalbą, problemos formulavimą ir t.t., juk gramatikos testu tokio plataus išmanymo nepatikrinsi. Akivaizdu, bet neįtikėtina – šių dalykų jie vargiai mokosi pamokose. Ypač tokios temos tolimos silpnesniems, mažiau skaitantiems mokiniams, kurie pasirinko lietuvių kalbą ir literatūrą mokytis bendruoju kursu ir laiko paprastesnį – mokyklinį lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą.

„Pati tema prašo samprotauti, kas yra šeima ir t.t., tačiau bet koks samprotavimas yra filosofija, kurios „mokyklinukas“, pasirinkęs laikyti mokyklinį egzaminą, nesimoko. Jis gali atsakyti į testo klausimą, kaip jis tai supranta. Bet plėtoti, pilstyti, ieškoti problemos, kuri, beje, turi būti, nors rašinio tema ir neprobleminė, norint surinkti daugiau taškų, jis negali. Vertinimo kriterijus – tema, problema. Bet iš kur vaikui žinoti, kad jis rašinyje turi kelti problemą, jei vadovėlyje to nėra. Ir tokių nerašytų reikalavimų yra daug“, – komentuoja lietuvių kalbos mokytoja ekspertė.

Nebe pirmi metai, kai ši Marijampolės lituanistė neturi mokinių, laikančių mokyklinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Visi jos mokomi abiturientai renkasi laikyti valstybinį egzaminą. Kaip ji juos parengia loteriją primenančiam egzaminui? Vadovėlių, metodinės medžiagos, kaip pasirengti egzaminui, kaip parašyti egzamino užduoties rašinį, parsiveža iš Škotijos, Anglijos, nes pas mus jos tiesiog nėra. O bandymai kurti nuorodas į egzamino užduotį tik prasideda.

„Koks tai žanras, jei apie jį nėra nė puslapio vadovėlyje? Nėra teorijos, aprobuotų pavyzdžių, padedančių pasirengti tokiai egzamino užduočiai. Aš naudoju anglakalbius gimtosios kalbos vadovėlius. Ten parodyta, kaip atrodo žemiausio lygmens rašinys, ir rašoma: „jei norite pasiekti aukštesnį nei C ar D lygmenį, turėtumėte rašyti taip:…“ Ir pateikiamas tas pats teksto fragmentas, bet jau kitaip parašytas. Visur nurodomi pavyzdžiai, ugdomi tam tikri gebėjimai, pavyzdžiui, „šis jūsų gebėjimas egzamine bus tikrinamas maždaug tokiais klausimais“, kad vaikas atpažintų, kur ir kada jis to mokėsi“, – anglakalbius vadovėlius cituoja R.Dilienė.

Gabija Sabaliauskaitė