Esant krizei net ir labai tvirti bei kontroliuojantys situaciją asmenys pasiduoda nerimo ir pasąmonės įtakai. Tereikia skaityti tą informaciją, kuri prasprūsta klaidomis ar tarp eilučių. Jokia savikontrolė nėra įgali įveikti pasąmonę.

Vladimiras Putinas suklydo… Ne, nekalbėsiu apie politinę pastarojo meto įvykių pusę, tačiau pabandysiu pažvelgti į tai, ką jau esu bandęs panagrinėti viename iš ankstesnių savo straipsnių apie pasąmonės vaidmenį mūsų kasdieniame gyvenime. Kasdienybėje psichika neretai krečia išdaigas to nesitikintiems ir visai nelaukiantiems žmonėms, o krizių atveju pasąmoninis veikimas tampa ypač akivaizdus, nes nerimo vedami mes prarandame sąmoningą kontrolę ir pasąmonė pasirodo visu gražumu.
Taigi V.Putinas suklydo… Tą būtų pastebėjęs kiekvienas bent kiek psichologijoje susigaudantis žmogus, jei tik būtų sekęs garsiąją prieš porą savaičių surengtą jo spaudos konferenciją, skirtą Ukrainos okupacijai pateisinti. Deja, savo klaida Rusijos vadas sužlugdė bet kokį bandymą sukurti nekaltumo įvaizdį pasaulio akyse. Gaila, kad niekas apie tai neprabilo.
O klaida iš pirmo žvilgsnio atrodė visai menka. Kalbėdamas apie Rusijos “nedalyvavimą” Krymo smogikų rengimo procese ir pačiuose įvykiuose, V.Putinas tarstelėjo maždaug tai: “Mes matėme, kokie puikiai parengti smogikai veikė Kryme… Atsiprašau, tai yra Kijeve…” Psichoanalitikas iš karto gali šiame “nekaltame” apsirikime įžvelgti riktą, tai yra kalbos klaidą, kai sąmoningai bandomas nuslėpti tikrasis troškimas ar motyvas staiga prasprūsta pro sąmonės filtrą ir pasirodo kalboje. Remdamiesi šia logika turėtume aiškiai pasakyti, jog V.Putinas patvirtino, kad Kryme, o ne Kijeve, veikia labai gerai parengti smogikai, o ne kažin kokie iš gatvės mušeikų surinkti “savigynos būriai”.
Beje, toje konferencijoje galima buvo išgirsti ir dar ne vieną Rusijos prezidento klaidą, kurios jis tikrai sąmoningai nebūtų daręs. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie Maidano kovotojų rengimą mūsų regione, V.Putinas pasakė: “Jie buvo rengiami Lenkijoje, Lietuvoje ir turbūt pačioje Ukrainoje…” Vėlgi frazė neatrodė kaip nors reikšminga, tačiau įterptas žodelis “turbūt” aiškiai parodė, kad prezidentas kalba neužtikrintai ir net jo pasąmonė neleidžia tvirtinti melo, lyg tai būtų tiesa.
O dar viena klaida, man atrodo, tiesiog turėjo atkreipti politologų dėmesį. Ji prasprūdo tuomet, kai V.Putinas pareiškė, kad neturi su kuo Ukrainoje derėtis, mat jis nepripažįsta nei tos šalies prezidento, nei vyriausybės, kurie nėra legalūs, tačiau pripažįsta Rados legitimumą. Bet juk ne kas kita, o Rada nušalino senąjį prezidentą ir paskyrė laikinąjį šalies vadovą bei vyriausybę. Vadinasi, jie yra teisėti, jei V.Putinas pripažįsta Rados, o tuomet ir jos sprendimų, teisėtumą.
Kaip matome, esant krizei net ir labai tvirti bei kontroliuojantys situaciją asmenys pasiduoda nerimo ir pasąmonės įtakai. Tereikia skaityti tą informaciją, kuri prasprūsta klaidomis ar tarp eilučių. Jokia savikontrolė nėra įgali įveikti pasąmonę.
Įdomių pasąmonės viražų buvo galima pastebėti ir mūsų padangėje. Nerimas dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje, atrodo, tvirtai užvaldė mūsų politikų sąmonę, ir ši prarado galimybę valdyti veiksmus bei kalbas.
Nežinau, kodėl prezidentė viešai paskelbė apie Darbo partijos ryšius su Kremliumi, bet tos partijos atstovų reakcija pasirodė tiesiog unikali. Seimo pirmininkė, kuri ir šiaip nesukuria ypač tvirtos asmenybės įspūdžio, leptelėjo, kad prezidentė dabar privalės pagrįsti savo teiginius arba jos lauks apkalta. O tai, mano manymu, ir yra atsakymas į klausimą apie Kremliaus įtaką jos partijai.
Valdančioji koalicija situaciją dar labiau dramatizavo, paskelbdama, kad lauks prezidentės atsakymo vieną savaitę! Skamba kaip ultimatumas… O kas gi labiausiai pastaruoju metu mėgsta ultimatumų kalbą?
Taigi vėl kyla jau klasikiniu tapęs klausimas: ar visi šie susistumdymai šalyje nepaskatins kokio nors paprastų piliečių gelbėtojo iš užsienio šalies ateiti ir įvesti tvarką neprognozuojamoje Lietuvoje? O tą padaryti būtų visai paprasta, mat dar vienas “darbietis” viešai prikalbėjo apie neva Lietuvos teturimus du tankus ir vieną lėktuvą, iš ko Rusija ilgokai šaipėsi.
Man visa tai atrodo dramatiškai. Tačiau nenoriu tapti dar vienu gąsdintoju, kokia jau tapo mūsų žiniasklaida. Suprantu, kad žurnalistai turi pranešti apie pasaulyje vykstančius įvykius, o įvykiai Kryme tikrai tapo mėnesio tema, bet ar visuomet reikia gąsdinti savo piliečius „neišvengiamai artėjančiu” trečiuoju pasauliniu karu arba nauja Lietuvos okupacija?
Mat pastarojo meto žiniasklaidos puslapiai tiesiog trykšta apokalipsės nuojauta, prisigalvojama net iki tiek, kad šalyje jau pradėta mobilizacija. Atrodytų, keista, kad spausdinama tai, kas nepatikrinta. O kad būtų dar baisiau, atrandama ir temų iš kosminių platybių. Štai vienas interneto portalas kovo pradžioje užvertė skaitytojus serija straipsnių apie tai, kas nutiktų, jei Žemė (o tai, anot rašytojų, yra įmanoma) nukryptų nuo savo orbitos. Apokalipsė, mirtis, karas… Kam tai?
Suprantu, kad emocijos visuomet yra galinga jėga, o manipuliavimas jomis padeda žmogų valdyti. Nerimo apimtas asmuo visuomet stengsis ieškoti teisybės ir atsivers jį išgąsdinusio laikraščio ar interneto portalo puslapį dar kartą, tikėdamasis gauti naujos informacijos, kuri paneigtų ar papildytų pirmąją. Tačiau ar nėra taip, kad patys žurnalistai šitaip nesąmoningai slopina savo nerimą, perduodami jį kitiems? Juk žmogus dalijasi jausmais, ir tai padeda nusiimti jų naštą. Tačiau vėliau tai grįžta bumerangu – mat plečiamas bendruomenėje nerimas didėja ir pamažu tampa nevaldomas.
Ir dar. Kažkaip prisiminiau pasaką apie piemenį, kuris kaimynus gąsdindavo istorijomis apie neva bandą puolančius vilkus ir smagindavosi, kai jiems sulėkus gelbėti paaiškėdavo apgaulė. Tačiau kai vilkai bandą užpuolė iš tikrųjų, ginti jos nebebuvo kam – niekas piemeniu nebetikėjo. Tai ar nenutiks ir mums taip, kad atbukinti karo ir vis neprasidedančios okupacijos istorijų, nepatikėsime ir neateisime šaliai į pagalbą, kai jos prireiks iš tikrųjų?

Savo klaida Rusijos vadas sužlugdė bet kokį bandymą sukurti nekaltumo įvaizdį pasaulio akyse. Gaila, kad niekas apie tai neprabilo.